Maksimalių atostogų skaičiaus ribojimo labirintai
Prieš kelerius metus viešai jau diskutuota apie mistinę Darbo kodekso 127 str. 5 d., kuri nustato, kad „teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti“.
„Mistine“ šią nuostatą vadinau todėl, kad buvo bent kelios galimos šios nuostatos taikymo ir aiškinimo interpretacijos. Be to, dėl šios normos taikymo nebuvo vieningos nuomonės nei tarp teisininkų, nei tarp institucijų, o teismų praktika į šį klausimą aiškiai taip pat neatsakė. Pavyzdžiui, Valstybinė darbo inspekcija savo oficialią poziciją keitė kelis kartus, žemesnės instancijos teismai plačiau šių teisės normų neaiškino, kasacinis teismas dėl šių normų nebuvo pasisakęs, o teisininkai normas aiškino atsargiai.
Taigi, norint nustatyti, kada prarandama teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas), svarbu nustatyti kelis pagrindinius dalykus: (i) momentą, kada buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, (ii) šių kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės atostogas, pabaigą ir (iii) atitinkamai nuo šių kalendorinių metų pabaigos skaičiuoti trejus metus. Taip pat aktualu nustatyti, ar darbuotojas faktiškai galėjo atostogomis pasinaudoti, tačiau dabar ne apie tai.
Atrodytų, jog nurodytas aplinkybes neturėtų būti sudėtinga nustatyti, tačiau daugiausia neaiškumų kėlė esminis klausimas: kaip nustatyti, kada buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, t. y. kada laikoma, kad darbuotojas įgijo teisę į visos trukmės kasmetines atostogas.
Nors mano minėtais 2020 metais niekam nebuvo aiškus šios normos taikymas, tačiau praktikoje buvo įprasta elgtis keliais būdais: (i) arba atostogų skaičių darbdavys paprastuoju ir neteisingu būdu tiesiog ribodavo 3 metais (kaip kad buvo numatyta senajame darbo kodekse); (ii) arba buvo vadovaujamasi vieša Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) nuomone.
O Valstybinė darbo inspekcija kelerius metus laikėsi tokios pozicijos: „už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus, taigi darbuotojo teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis (…) už pirmuosius darbo metus užtikrinama tais kalendoriniais metais, kada jis pradėjo dirbti ir išdirbo pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičių, ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus“; „už antrus ir vėlesnius darbo metus teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis (…) užtikrinama tais kalendoriniais metais, kai prasidėjo darbuotojo darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus“. VDI pateikė ir pavyzdžių dėl atitinkamai pirmų ir antrų (ar vėlesnių) darbo metų: „darbuotojas pradėjo dirbti 2019-02-01, teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis už pirmuosius darbo metus būtų prarandama po šių kalendorinių metų ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. 2023 sausio 1 d.“; „darbuotojas pradėjo dirbti 2019-02-01, teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis už 2020–2021 darbo metus būtų prarandama po 2020 kalendorinių metų pabaigos ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. 2024 sausio 1 d.“.
Naši dirva potencialiems ginčams
Minėta Valstybinės darbo inspekcijos nuomonė, kurios itin plačiai laikėsi tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus darbdaviai, taip pat ir viešojo administravimo subjektai valstybės tarnybos santykiuose, buvo paremta Darbo kodekso 128 str. 2 ir 3 d. nuostatomis, kurios reglamentuoja kasmetinių atostogų suteikimo klausimus ir nustato, jog „už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus“; „už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku, pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę darbovietėje“. Kitaip tariant, kaip galima suprasti, Valstybinė darbo inspekcija laikėsi nuomonės, jog pirmaisiais darbo metais teisė į visos trukmės kasmetines atostogas įgyjama išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus, o antraisiais ir vėlesniais darbo metais teisė į visos trukmės kasmetines atostogas įgyjama jiems prasidėjus.
Kiek paanalizavus Valstybinės darbo inspekcijos poziciją, joje buvo galima rasti tiek teisės aiškinimo, tiek logikos trūkumų: viena vertus, teisė į kasmetines atostogas reglamentuojama būtent Darbo kodekso 127 straipsnyje, o Darbo kodekso 128 straipsnis reglamentuoja tik atostogų suteikimo tvarkos klausimus, atitinkamai teisė į visos trukmės kasmetines atostogas (ar teisė į visos trukmės kasmetinių atostogų kompensaciją) nustatoma ne pagal Darbo kodekso 128 straipsnį, o pagal Darbo kodekso 127 straipsnį (teisė į atostogas ir jų suteikimas nėra tas pats); antra vertus, akivaizdu, kad darbuotojas neįgyja teisės į visos trukmės kasmetines atostogas (ar teisės į visos trukmės kasmetinių atostogų kompensaciją) praėjus 6 mėnesiams po darbo pradžios ar prasidėjus antriems darbo metams (tikrai negausite kompensacijos už visų metų nepanaudotas atostogas, jeigu neišdirbsite visų metų). Nepaisant to, aptarta Valstybinės darbo inspekcijos pozicija vyravo kelerius metus ir buvo plačiai taikoma.
Ši aptarta Valstybinės darbo inspekcijos nuomonė po vienos gan naujos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo administracinėje byloje Nr. eA-91-463/2023 pasikeitė. Šiuo metu Valstybinė darbo inspekcija Darbo kodekso 127 str. 5 d. aiškina taip: „teisė pasinaudoti neišnaudotomis kasmetinėmis atostogomis yra prarandama po kalendorinių metų, kai darbuotojas įgijo teisę į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos ir dar kitų trejų kalendorinių metų“, o „šios taisyklės taikymui nėra reikšmės, ar tai yra pirmi ar paskesni darbuotojo darbo metai“. Atitinkamai Valstybinė darbo inspekcija pateikia pavyzdį: „Darbuotojo darbo metai prasideda 2019-02-01. Darbuotojas teisę į visos trukmės (20 d. d.) kasmetines atostogas už darbo metus nuo 2019-02-01 iki 2020-01-31 įgyja 2020-02-01. Teisė pasinaudoti neišnaudotomis atostogomis būtų prarandama po kalendorinių metų (šiuo atveju 2020-12-31) ir dar kitų trejų kalendorinių metų, t. y. iki 2024-01-01, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis.“
Matote skirtumą tarp ankstesnio ir vėlesnio VDI aiškinimo?
Valstybinės darbo inspekcijos nuomonė pasikeitė tuo aspektu, jog nuo šiol laikoma, kad teisė į visos trukmės kasmetines atostogas įgyjama būtent suėjus darbuotojo darbo metams. Atitinkamai pasikeičia ir teisės pasinaudoti atostogomis skaičiavimas.
Toks aiškinimas yra gan logiškas, atsižvelgiant į Darbo kodekso 126 str. 2, 127 str. 2–4 d. ir kt. nuostatas, kuriomis sistemiškai remiantis galima teigti, jog teisę į visos trukmės kasmetines atostogas darbuotojas įgyja būtent suėjus jo darbo metams (atsižvelgiant į Darbo kodekso 127 str. 4 d. nustatytus laikotarpius).
Pastebėtina tik tai, kad pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra pateikti gan dviprasmiški ir prieštaringi galutinėms išvadoms motyvai, o būtent – teismas motyvuojamojoje dalyje, nenurodydamas cituojamo šaltinio, iš esmės nukopijuoja seną Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimo dalį, tačiau padaro kitokias išvadas dėl atostogų skaičiavimo, nei savo viešose rekomendacijose skaičiavimus pateikė Valstybinė darbo inspekcija.
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje trūksta išsamesnio ir aiškesnio Darbo kodekso normų atskleidimo ar bent kokų nors argumentų dėl Darbo kodekso normų aiškinimo ir taikymo. Tad įdomu, kaip šiuo klausimu pasisakytų kasacinis teismas.
Bet kuriuo atveju akivaizdu tik tai, kad neaiški teisės norma, neįtikinantys teismų sprendimai ir nuolat besikeičianti institucijų nuomonė toliau plačiai veria duris potencialiems ginčams.
Tekstą parengė Artūras Tukleris, advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas