R. Keidūnas. BK 281¹ straipsnio 1 dalis: kova su neblaiviais vairuotojais – misija (ne)įmanoma?
Nuo 2017 m. sausio 1 d. kriminalizuotas vairavimas esant neblaiviam (past. – 1,51 ir daugiau promilių).
Įstatymų leidėjo aiškiname rašte[1] buvo nurodyta, kad siekdamas didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės, įstatymų leidėjas priėmė nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosiančius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio pakeitimus, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę. Gan aptakiai suformuotas tikslas, neradau jokio pagrindimo, kodėl tai daryti reikia griežčiausios teisinės atsakomybės – baudžiamosios atsakomybės – instrumentais.
Be abejo, visuotinai žinomas faktas, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonės (past. – dažniausiai automobilio, rečiau – motociklo, mopedo, traktoriaus ar šiukšliavežės) vairavimas Lietuvoje yra įsisenėjusi piktžaizdė. Jeigu amerikiečiai turi savo bėdų, dar kitaip žinomų kaip War on Drugs, tai mes savo ruožtu galime teigti, kad Lietuvoje ilgus metus vyksta War on Drunks. Taigi, beveik septyneri metai – pakankamai ilgai laiko tarpas pasižiūrėti, kokia situacija šiame teisinės kovos lauke.
Visų pirma, ką rodo statistika? Nacionalinės teismų administracijos duomenimis[2], pirmosios instancijos teismuose šios kategorijos bylų nuo 2017 m. iki 2022 m. gauta atitinkamai 3599, 4241, 3914, 4097, 3796 ir 3527. Įdomu tai, kad netgi pandemijos laikotarpio suvaržymai, kai buvo ribojamas asmenų judėjimas bei bendravimas, neturėjo didelės įtakos gautų bylų skaičiui. Iš praktinės pusės pastebėtina, kad prokurorai, panašu, bent jau pradžioje, t. y. 2017-2018 m. bandė lyg ir specializuotis šiose bylose, tačiau minėtiems bylų kiekiams užtvindžius prokuratūras ir teismus šios minties, panašu, teko atsisakyti dėl etatų trūkumo. Vėliau šios kategorijos bylos kai kuriuose teismuose būdavo (ir iki šiol yra) perduodamos nagrinėti pagreitinto proceso tvarka, nors, paaiškėjus, kad asmuo yra anksčiau neteistas ir yra visos prielaidos laidavimo instituto taikymui, procesas iš pagreitinto „pereidavo“ į įprastą, t. y. iš esmės vykdavo bendra tvarka.
Antra, ką realiai neblaivaus vairavimo kriminalizavimas davė teismų praktikai? Šių eilučių autoriui teko išnagrinėti ne vieną tokią bylą, taip pat analizuoti teismų praktiką, stebėti besikeičiančias praktikos tendencijas ir pan. Iš asmeninės kuklios patirties teigtina, kad iš pradžių teismai nebuvo linkę konfiskuoti automobilį kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę. Juolab, kad ir susiklostė paradoksali situacija, jog nusikalstama veika, iš pradžių numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo numatyta tame pačiame straipsnyje, kuriame numatytos vien neatsargios nusikalstamos veikos, o už šias veikas turto konfiskavimas paprastai nebuvo skiriamas. Visgi, įstatymų leidėjas iš dalies reagavo į kylančius iššūkius ir problemas. Iš pradžių buvo numatyta, kad ši veika gali būti padaroma tiek tyčia, tiek neatsargiai, o vėliau (nuo 2019 m. balandžio 1 d.) apskritai perkelta į atskirą straipsnį, t. y. BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Kokiu būdu teismas turi nustatyti, ar asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, elgėsi neatsargiai ar tyčia – klausimas lieka atviras. Juolab, kad didžioji dauguma kaltinamųjų teisme parodo, kad nepaisant neblaivumo vairuodami automobilį jautėsi gerai.
Taip pat pamažu įsivyravo teisminė praktika, kad, kai asmuo nuteisiamas, automobilis yra privalomai konfiskuojamas. Kita vertus, daugumoje baudžiamųjų bylų taikant laidavimo institutą, teismai susidūrė su dilema, ką daryti su nusikalstamos veikos padarymo priemone. Tam tikrų keblumų kilo ir tais atvejais, kai asmuo vairuodavo pakankamai brangią įvertintą ir ne jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę. Vėlgi, praktikoje pasitaikė ir tokių atvejų, kai iš asmens, nebausto administracine tvarka bei byloje atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo išieškota keliasdešimt tūkstančių eurų konfiskuotino turto vertės. Kitoje byloje, antai, buvo sumažina konfiskuotino turto vertė, nepaisant to, kad asmuo vairuodamas transporto priemonę, važiavo kartu su mažamečiu asmeniu. Manytina, kad tokia bent jau iš pirmo žvilgsnio ne visai nuosekli teismų praktika formavosi ir dėl asmeninio teisėjo (teisėjų) požiūrio į šios nusikalstamos veikos pavojingumą bei skirtingą suvokimą, kaip atgrasyti asmenį nuo teisei priešingų veiksmų ateityje. Šiai dienai galima teigti, kad automobilio nekonfiskavimas, netgi atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra galimas tik itin išimtiniais atvejais.
Paminėtina ir tai, kad neblaivių vairuotojų istorijos sukelia daug klausimų visuomenei, tačiau, deja, ne visuomet teisiniai šių bylų labirintai tiksliai nušviečiami žiniasklaidoje. Į kai kuriuos klausimus kiek anksčiau bandė atsakyti ir šių eilučių autorius. [3]
IŠVADOS
Teisėjas A. Cininas dar 2017 m. rašė šia tema, įžvelgdamas pavojų, kad visuomenėje dėl šios veikos kriminalizavimo itin padidės teistų asmenų skaičius[4]. Žvelgiant retrospektyviai, galima teigti, kad taip neatsitiko, paprastai nuteisiami tik tie asmenys, kurie jau buvo teisti anksčiau arba dėl kažkokių priežasčių jų atžvilgiu negalėjo būti pritaikytas laidavimo institutas arba jie to neprašė. Pastebėtina, kad nepaisant didelio rezonanso, žinių reportažų ar žymių visuomenės atstovų patekimo į baudžiamojo proceso girnas, vairavus automobilį neblaiviems, minėtų bylų skaičius iš esmės buvo ir išlieka pastovus. Taigi, šios veikos kažkuria prasme ir tapo „buitinėmis“/įprastomis, visuomenėje gerokai padidėjo atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir laiduotojų, žymiai padidėjo valstybės konfiskuotų transporto priemonių parkas. Taigi, BK 281¹ straipsnio 1 dalis – ne nuteistųjų „perykla“, bet labiau – laiduotojų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmenų konvejeris.
Neaišku ir tai, kodėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatytos administracinio poveikio priemonės – specialios teisės atėmimas, turto konfiskavimas – negalėtų pasiekti analogiškų tikslų, t. y. atgrasyti nuo vairavimo esant neblaiviam. Ar gresiantis teistumas, o iš esmės ranka pasiekiamas laidavimo institutas išties veikia bent kažkiek tokią veiką darančiam asmeniui?
Kaip rašė Hanya Yanagihara knygoje „Mažas gyvenimas“, „visuomenė negali sklandžiai funkcionuoti, jeigu teisę išmanantys šviesūs protai tuo nesirūpins“. Tiek anksčiau, tiek ir šiais laikais spręsti sudėtingas sociologines problemas baudžiamosios teisės instrumentais – brangus ir ne itin efektyvus reikalas. Galbūt būtų tikslingiau lėšas, skirtas kovai su neblaiviais vairuotojais, nukreipti į švietimą ir atitinkamai edukuoti augančią ir bręstančią jaunąją kartą, tokiu būdu siekiant sugriauti ne per vienerius metus nusistovėjusius blogus įpročius ir tradicijas vairavimo neatsieti nuo alkoholio vartojimo. Be to, ir teismai su prokurorais galėtų labiau susikoncentruoti į išties pavojingas veikas, atitinkančias ultima ratio kriterijų.
Ramūnas Keidūnas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas
[1]https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/28863990c8e511e682539852a4b72dd4?positionInSearchResults=3&searchModelUUID=2b4f8be7-ee95-4f8f-9c38-717122f9b13c
[2] https://www.teismai.lt/lt/visuomenei-ir-ziniasklaidai/statistika/106
[3] https://www.lrt.lt/naujienos/eismas/7/1575872/neblaiviu-vairuotoju-istorijos-sukele-klausimu-del-baudu-dydzio-kodel-toks-poelgis-stonkui-gali-kainuoti-3-4-o-mildazytei-net-17-tukst-euru
