M. Borusevičiūtė. Įstatymo projektas dėl nustatymo baudžiamosios atsakomybės už religinių įsitikinimų paniekinimą maldos namuose ar religiniam kultui skirtoje vietoje: objection, calls for norm invention

2023 m. kovo 21 d. Seimo posėdyje buvo pateiktas parengtas įstatymo projektas (Nr. XIVP-1868). Juo siūloma papildyti BK 1711 straipsniu, nustatant baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie valstybės pripažintos religinės bendruomenės maldos namuose, jų teritorijoje, kitoje religinėms apeigoms ar religiniam kultui skirtoje vietoje tyčiojosi iš tikinčiųjų religinių įsitikinimų arba atliko veiksmus, šiurkščiai pažeidžiančius arba paniekinančius tikinčiųjų religinius įsitikinimus. Kitaip tariant, siūloma baudžiamąjį įstatymą papildyti dar viena nusikalstama veika. Šiuo atveju problemą galima įžvelgti ne tame, kad baudžiamąjį įstatymą norima papildyti dar viena nusikalstama veika, o tame, kaip tai yra mėginama atlikti.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas atitinkamus visuomeninius santykius ordinarinės teisės lygiu, privalo paisyti Konstitucijos imperatyvų. Tą įstatymų leidėjas žino. Pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo vertinimu, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas bausmes, t. y. pačias griežčiausias priemones. Pasak Konstitucinio Teismo, kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti atitinkamą veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, yra labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (inter alia administracinėmis sankcijomis) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Be to, konstitucinis teisinės valstybės principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, be kita ko, reikalauja teisinio tikrumo ir aiškumo; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutarimas). Įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad paniekos religijai ar religiniams įsitikinimams demonstravimu maldos namuose ar religiniam kultui skirtoje vietoje yra giliai užgaunami tikinčiųjų jausmai ir šiurkščiai pažeidžiama konstitucinė teisė nebūti niekinamam dėl savo religijos.
Todėl tokie veiksmai yra laikytini ne mažiau pavojingais visuomenei, nei kitos panašios veikos draudžiamos BK 170 ir 171 straipsniuose, kurių sudėtys kartu su kituose BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėtimis neapima atvejų, kai yra pažeidžiamas maldai skirtų vietų sakralumas dėl savanaudiškų ar kitų paskatų ne religinių pamaldų metu, nepadarant materialinės žalos religiniams objektams ar atvirai nekurstant prieš religiją ir jos pažeidėjus. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad šios teisinio reguliavimo spragos leidžia asmenims, šiurkščiai pažeidžiantiems tikinčiųjų konstitucines teises ir religinius jausmus, išvengti atsakomybės. Tačiau tokių veiksmų pavojingumo ir atsakomybės išvengimo deklaravimo nepakanka, nes visa tai turi būti pagrįsta. Maža to, įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą baudžiamajame įstatyme, turi visa tai atlikti tokiu būdu, kad įtvirtintas baudžiamajame įstatyme teisinis reguliavimas būtų visiems aiškiai suprantamas ir nebūtų teisės aiškinimo meno objektu, o potencialiems teisės pažeidėjams būtų aišku, koks elgesys vis tik yra draudžiamas, kad tokiu atveju galėtų orientuoti savo veiksmus taip, jog nepažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių. To iš įstatymų leidėjo reikalauja konstitucinis teisinės valstybės imperatyvas. Ar Seime pateiktas įstatymo projektas, inicijuotas ir parengtas Seimo nario, pirminiame teisėkūros proceso etape gali būti įvertintas kaip tokius reikalavimus atitinkantis? Atsakymą į iškeltą klausimą labai aiškiai pateikia Seimo Teisės departamentas, į kurio pastabas, kurių tik tam tikra dalis pateikta šiame komentare, įstatymų leidėjas teisėkūros procese turėtų atsižvelgti.
Anot Seimo Teisės departamento, BK 1711 straipsnio nusikalstamos veikos sudėtį galimai apima (bent jau iš dalies) ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytas nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas. Pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, atsakomybė kyla už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Seimo Teisės departamento vertinimu, BK 1711 straipsnyje minimos alternatyvios nusikalstamos veikos padarymo vietos – valstybės pripažintos religinės bendruomenės maldos namai, jų teritorija, kita religinėms apeigoms ar religiniam kultui skirta vieta – iš esmės yra ANK 481 straipsnio 1 dalyje įvardijamų viešųjų vietų konkrečios rūšys, t. y. atitinka viešosios vietos kriterijus.
Taip pat, Seimo Teisės departamento požiūriu, BK 1711 straipsnio dispozicijoje vardijamos veikos gali pasireikšti bet kuriuo iš ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytu veiksmu – tiek necenzūrinių žodžių ar gestų rodymu, tiek įžeidžiamu kibimu prie žmonių, tiek ir kitais veiksmais, daromais turint tikslą pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šis aspektas įstatymo projekto iniciatoriaus ir rengėjo visiškai neaptartas, siekiant įrodyti, kad baudžiamajame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo spragos leidžia asmenims, šiurkščiai pažeidžiantiems tikinčiųjų konstitucines teises ir religinius jausmus, išvengti atsakomybės. Įstatymo projekto iniciatoriaus ir rengėjo identifikuotos spragos baudžiamajame įstatyme neleidžia daryti išvados, kad asmuo apskritai išvengia atsakomybės.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte argumentuojama, kad dabartiniame baudžiamajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas numato, kad yra baudžiama už valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldų ar kitų apeigų arba iškilmių trikdymą necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitais nepadoriais veiksmais, kas iš esmės yra aprašoma BK 171 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Toks reguliavimas, pasak įstatymo projekto iniciatoriaus ir rengėjo, neapima atvejų, kai yra pažeidžiamas maldai skirtų vietų sakralumas dėl savanaudiškų ar kitų paskatų ne religinių pamaldų metu, nepadarant materialinės žalos religiniams objektams ar atvirai nekurstant prieš religiją ir jos išpažinėjus. Seimo Teisės departamentas sutinka, kad asmens veika pagal BK 171 straipsnį gali būti kvalifikuojama tik tada, kai ji yra padaroma valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldų ar kitų apeigų arba iškilmių metu. Tačiau minėtame BK straipsnyje nurodytų veiksmų atlikimas (necenzūrinių žodžių išsakymas, įžūlių veiksmų atlikimas, grasinimai, patyčios ar kiti nepadorūs veiksmai) ne pamaldų ar kitų apeigų arba iškilmių metu, jeigu tokiais veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka maldos namuose ar kitose viešosiose vietose, gali būti vertinamas pagal BK 284 straipsnio nuostatas. Šis aspektas įstatymo projekto iniciatoriaus ir rengėjo taip pat neaptartas, siekiant įrodyti, kad baudžiamajame įstatyme egzistuoja teisinio reguliavimo spragos, kurios leidžia asmenims, šiurkščiai pažeidžiantiems tikinčiųjų konstitucines teises ir religinius jausmus, išvengti atsakomybės.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad pastarųjų metų baudžiamųjų bylų praktika parodė, jog BK 170, 171 ir kituose straipsniuose numatytos nusikalstamų veikų sudėtys neapima atvejų, kai yra pažeidžiamas maldai skirtų vietų sakralumas dėl savanaudiškų ar kitų paskatų ne religinių pamaldų metu, nepadarant materialinės žalos religiniams objektams ar atvirai nekurstant prieš religiją ir jos išpažinėjus. Tačiau įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta jokia pastarųjų metų baudžiamųjų bylų praktika, kuri parodytų paminėtus aspektus, kuriais remiasi įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas. Maža to, nėra pateikta jokia BK nurodytuose straipsniuose nusikalstamų veikų sudėčių analizė, įrodant, kad sudėtys neapima atvejų, kai yra pažeidžiamas maldai skirtų vietų sakralumas dėl savanaudiškų ar kitų paskatų ne religinių pamaldų metu, nepadarant materialinės žalos religiniams objektams ar atvirai nekurstant prieš religiją ar jos išpažinėjus, taip pat įrodant, kad tokiu būdu egzistuoja teisinio reguliavimo spragos, kurios yra tokios, kad yra sudaromos sąlygos asmenims, šiurkščiai pažeidžiantiems tikinčiųjų konstitucines teises ir religinius jausmus, išvengti atsakomybės. Vien įstatymo projekto aiškinamajame rašte aptarta BK 171 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neleidžia daryti apibendrintos išvados, kad egzistuoja teisinio reguliavimo spragos ir šios spragos leidžia asmenims, šiurkščiai pažeidžiantiems tikinčiųjų konstitucines teises ir religinius jausmus, išvengti atsakomybės.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat yra nurodyta, kad teisinio reguliavimo neigiamų pasekmių nenumatoma. Su tuo negalima sutikti. Seimo Teisės departamento išvadoje yra labai aiškiai nurodyta, kad BK 1711 straipsnyje yra siūlomi nustatyti šie vertinamieji požymiai – „tyčiojimasis“, „veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys arba pateisinantys tikinčiųjų religinius įsitikinimus“. Šiame įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra jokių gairių, kurios padėtų identifikuoti minėtų vertinamųjų požymių turinį. Anot Seimo Teisės departamento, ypatingai abejonių kelia „veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys arba paniekinantys tikinčiųjų religinius įsitikinimus“, nes formaliai šiais veiksmais galėtų būti laikomi net ir tokie baudžiamosios teisės požiūriu iš esmės mažareikšmiai veiksmai kaip religiją pašiepiančių rūbų dėvėjimas, garsus kalbėjimas maldos namuose, kuriuose turi būti nuolatinė ramybė, ir kt.
Su tokiais Seimo Teisės departamento argumentais galima sutikti. Tokių vertinamųjų požymių įtvirtinimas normos dispozicijoje ne tik turi būti vengiamas, bet jis kartu reiškia, kad: pirma, teisinis reguliavimas aptariamu aspektu nėra ir nebus visiems aiškiai suprantamas ir bus teisės aiškinimo meno objektu; antra, potencialūs teisės pažeidėjai negalės iš anksto žinoti, koks elgesys yra draudžiamas; trečia, asmuo gali būti nepagrįstai persekiojamas baudžiamąja tvarka, nes aptariamą teisinį reguliavimą taikantys teisėsaugos institucijų subjektai negalės iš anksto žinoti, kaip taikyti šį teisinį reguliavimą, paliekant šio teisinio reguliavimo trūkumus taisyti teismų praktikai, o tai iš tiesų turės ir labai aiškiai pamatuojamą finansinę naštą pačiai valstybei, kuri, priimant tokį teisinį reguliavimą, turi būti iš anksto įvertinta ir pateikta.
Tad įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikti argumentai gali būti įvertinti kaip spekuliatyvūs ir nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįsti siūlomo nustatyti teisinio reguliavimo pagrįstumą. Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas neįrodė, kad šis įstatymo projektas yra toks jau ir būtinas, o siekiamų tikslų galima pasiekti įtvirtinant naują nusikalstamą veiką. Siūlomu teisiniu reguliavimu yra nesilaikoma konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, nes siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas nėra aiškus ir darnus, jis formuojamas visiškai netiksliai, jame yra daug įvairiausių dviprasmybių. Tokiu būdu yra sudaromos prielaidos ne tik teisę taikantiems subjektams kūrybiškai aiškinti teisę, kai tas kūrybiškumas gali virsti teisės išradimu, bet ir nepagrįstam asmens persekiojimui baudžiamąja tvarka. Tokio pobūdžio teisėkūros praktikai I respectfully object.
Miranda Borusevičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantė