K. Povylius. Nuotolinis baudžiamasis procesas. Ar įmanoma užtikrinti proceso kokybę ir proceso dalyvių teises?

COVID-19 pandemijos metu įsivyravęs nuotolinis baudžiamasis procesas, kai baudžiamojo proceso veiksmai, teismo posėdžiai vyksta vaizdo ar net garso konferencijų pagalba, įžiebė diskusiją tarp Lietuvos teisininkų: kas tai – neišvengiama pažanga ar „procesinis chuliganizmas“?

Verta paminėti, kad diskusijos apie nuotolinį baudžiamąjį procesą kilo gerokai anksčiau nei COVID-19 pandemija ir ne tik Lietuvoje. Dar 2002 metais ilgametis JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Antonin Scalia, komentuodamas Federalinių baudžiamojo proceso taisyklių pataisas, kuriomis siūlyta įtvirtinti galimybę išimtiniais atvejais leisti teisme liudyti per vaizdo konferencijas, šios pataisos atitiktimi JAV Konstitucijai skambiai suabejojo: „[v]irtualaus susidūrimo [t. y. nuotolinės apklausos – aut. past.] gali pakakti virtualioms konstitucinėms teisėms apsaugoti; abejoju, ar jos pakanka apsaugoti realioms.“

COVID-19 pandemijos metu tapęs neišvengiamybe, šiandieną nuotolinio baudžiamojo proceso aktualumas neišblėso, kadangi dėl savo patogumo naudojamas kur kas dažniau nei iki pandemijos. Tačiau ar dėl šio patogumo nėra aukojama baudžiamojo proceso kokybė, o proceso dalyvių teisės – netampa „virtualiomis“?

Šio straipsnio tikslas – ne pateikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus, bet pasidalinti tam tikromis gilesnėmis įžvalgomis (mokslinių tyrimų rezultatais, teismų praktika), kurios konkrečiu atveju galbūt padės pasirinkti – vaizdo konferencija ar gyvas procesas?

VAIZDO KONFERENCIJŲ POVEIKIS ŽMONIŲ BENDRAVIMUI

Vaizdo konferencijos pirmiausia keičia bendravimo dinamiką, o ne teisinius procesus. Todėl siekiant geriau suprasti vaizdo konferencijų įtaką pastariesiems, svarbu susipažinti, kokią įtaką vaizdo konferencijos turi žmonių bendravimui. Puikų glaustą socialinių mokslų tyrimų apibendrinimą šia tema žr. čia.

Bendravimas apima kur kas daugiau nei tik žodžius, kuriuos tariame. Svarbią komunikacinę informaciją taip pat neša akių kontaktas, kūno kalba, balso tonas. Jie turi įtakos tam, kaip pašnekovus vertiname mes ir kaip jie vertina mus. Bendraujant per vaizdo konferencijas dalis šių signalų – visiškai arba iš dalies neperduodami.

Bendraujant gyvai dažnas akių kontaktas signalizuoja apie dėmesingumą, draugiškumą, polinkį bendradarbiauti, pasitikėjimą savimi, brandumą, nuoširdumą. Per vaizdo konferenciją užmegzti akių kontakto – neįmanoma.

Kūno kalba bendraujant gyvai yra svarbi stiprinant pasitikėjimą ir empatiją. Dėl technologinių trikdžių per vaizdo konferencijas gestai ir laikysena gali būti nepastebėti ar net neužfiksuoti.

Bendraudami žmonės emocijas dažniausiai išreiškia per žemą ar aukštą balso toną. Vaizdo konferencijų metu žemi ir aukšti balso tonai dažniausiai neperduodami, kadangi vaizdo konferencijų programinė įranga linkusi pirmenybę teikti tik vidutiniams dažniams.

Žmonių bendravimas apima tris komponentus: suvokimą, įsitraukimą ir sprendimų priėmimą. Visos šios trys sritys yra tarpusavyje susijusios, todėl bendravimas per vaizdo konferencijas turi didelę reikšmę kiekvienai iš jų.

Suvokimas – tai kaip jus mato kiti. Empatiją lengviau užmegzti tarp pažįstamų žmonių ir ilgesnio bendravimo metu. Per vaizdo konferenciją ryšiui užsimegzti gali reikti daugiau laiko, o nepažįstami pašnekovai vienas kitą vertina kaip mažiau simpatiškus ir ne tokius protingus kaip bendraujant asmeniškai.

Įsitraukimas apibūdina paties pašnekovo patirtį bendraujant. Pvz., matant save vaizdo konferencijos metu, atsiranda savimonė, kuri gali apriboti kognityvinę erdvę užduočiai atlikti ir sumažinti pasitenkinimą bendravimo procesu. Kitaip tariant, nuotolinis bendravimas reikalauja daugiau pastangų ir yra ne toks malonus.

Poveikį sprendimų priėmimui iliustruoja 2013 m. atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginami „gyvi“ darbo pokalbiai su „nuotoliniais“. „Nuotolinius“ kandidatus darbdaviai vertino mažiau palankiai. Tuo tarpu patys „nuotoliniai“ kandidatai manė, kad vaizdo konferencija jiems suteikė mažiau galimybių pasirodyti ir suteikti informacijos darbdaviams apie savo kvalifikaciją. „Nuotoliniai“ kandidatai turėjo mažesnę tikimybę būti įdarbinti ir manė, kad jų nuotoliniai pokalbiai buvo mažiau procedūriškai sąžiningi (Vavonese, et. al., 2020).

NUOTOLINIO BAUDŽIAMOJO PROCESO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Kad teisingai pasirinktume tarp vaizdo konferencijos ir „gyvo“ proceso, svarbu žinoti ką gauname ir ko netenkame pasirinkdami „nuotolinį“ , t. y. privalumus ir trūkumus.

Pagrindiniais privalumais įvardijami laiko, darbo ir resursų (degalų, pinigų) taupymas, fizinės ir psichinės asmens sveikatos apsauga, proceso greitumas, prieinamumas, patogumas. Tiesa, empirinių tyrimų apie tai nėra daug. Pvz., 2010 m. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad nuotolinis teismo procesas lėmė sumažėjusį laiko tarpą tarp kaltinimo pareiškimo ir pirmojo posėdžio. Nuotolinės procedūros padėjo sutrumpinti imigracijos bylų JAV trukmę.

Pagrindiniais trūkumais įvardijami neigiama įtaka ginamojo ir gynėjo santykiams (sunkumai užtikrinant ginamojo ir gynėjo bendravimo konfidencialumą bei gynybos veiksmingumą apskritai), mažiau išsamių ir patikimų parodymų rizika, sumažėjęs įsitraukimas į procesą, neigiama įtaka proceso baigčiai (pvz., griežtesni sprendimai įtariamųjų/kaltinamųjų atžvilgiu), sumažėjęs teismo proceso iškilmingumas, drausmės palaikymo problemos. Yra ir tam tikrus trūkumus patvirtinančių empirinių tyrimų. Pvz., tyrimas JAV parodė, kad nuo nuotolinių posėdžių įgyvendinimo užstato skyrimo procese vidutinis užstato dydis esmingai padidėjo. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad nuotoliniame procese dalyvavę kaltinamieji buvo mažiau linkę naudotis gynėjo pagalba nepaisant to, kad tokia galimybė buvo nemokama.

PAGRINDINĖS TEISINĖS NUOTOLINIO BAUDŽIAMOJO PROCESO PROBLEMOS

Net ir paviršutiniškai visų nuotolinio baudžiamojo proceso keliamų problemų šiame straipsnyje aptarti neįmanoma. Todėl pasisakysiu tik dėl keleto, mano nuomone, aktualiausių, ir pateiksiu praktinių pavyzdžių ir įžvalgų iš teismų praktikos apie prieigas jas sprendžiant.

1. Ginamojo teisės bendrauti su savo gynėju konfidencialiai užtikrinimas

Pradedu nuo šios problemos aptarimo, kadangi iki šiol Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) bylose, susijusiose su nuotoliniu baudžiamuoju procesu, būtent čia nustatė daugiausiai pažeidimų. Šiuo požiūriu labiausiai problemiški tie atvejai, kuomet nelaisvėje esantis ginamasis posėdyje dalyvauja nuotoliniu būdu nebūdamas vienoje patalpoje su savo gynėju.

Pasak EŽTT jurisprudencijos, ginamojo teisė bendrauti su savo gynėju privačiai yra teisės į efektyvią teisinę pagalbą, kurią užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 6 straipsnis, dalis (S. prieš Šveicariją, 1991). Jei jie to padaryti negali, gynėjo pagalba praranda didžiąją dalį savo naudos (Brennan prieš Jungtinę Karalystę, 2001).

Net trijose bylose, susijusiose su nuotoliniu baudžiamuoju procesu, EŽTT konstatavo šios teisės pažeidimą.

Byloje Zagaria prieš Italiją (2008) teismas pripažino, kad Italija pažeidė kaltinamojo teisę į veiksmingą gynybą, kuomet kalėjimo prižiūrėtojas nuotolinio teismo posėdžio metu pasiklausė pokalbio tarp kaltinamojo, kuris posėdyje dalyvavo nuotoliniu būdu iš laisvės atėmimo vietos, ir jo gynėjo.

Byloje Sakhanovskiy prieš Rusiją (2010) EŽTT konstatavo teisės į veiksmingą teisinę pagalbą pažeidimą, kadangi nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusiam ginamajam su naujai jam paskirta advokate prieš pat teismo posėdį leista pabendrauti tik nuotoliniu būdu ir tik 15 minučių. Motyvuodamas teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo naudotis valstybės įdiegta ir eksploatuojama vaizdo konferencijų sistema, dėl ko, aptardamas bylą su advokatu, galėjo pagrįstai jaustis nejaukiai (angl. feel ill). Nors teismas sutiko, kad pareiškėjo transportavimas į teismą būtų buvęs ilgas ir brangus, tačiau pabrėžė, kad, atsižvelgiant į teisės į veiksmingą teisinę gynybą svarbą, Vyriausybė turėjo kompensuoti pareiškėjo teisių apribojimus. Pvz., galėjo suorganizuoti advokatės ir pareiškėjo telefoninį pokalbį prieš posėdį; paskirti pareiškėjui antrą advokatą, kuris posėdžio metu būtų buvęs kartu su juo; pareiškėjui paskirti anksčiau procese jam atstovavusį advokatą; atidėti posėdį, kad pareiškėjas turėtų laiko pasitarti su advokate. Panašų sprendimą EŽTT priėmė ir kitoje byloje Gorbunov ir Gorbachev prieš Rusiją (2016), kurioje buvo susiklosčiusios panašios faktinės aplinkybės.

Byloje Marcello Viola prieš Italiją (2006) EŽTT pažeidimo nenustatė. Ir kaip teigiamą pavyzdį užtikrinant teisę į privatų ginamojo ir gynėjo bendravimą nuotolinio teismo posėdžio metu įvardijo byloje susiklosčiusią situaciją, kuomet nuotoliniu būdu teismo posėdyje dalyvavusio nelaisvėje esančio kaltinamojo ir gyvai dalyvavusio jo gynėjo privati komunikacija buvo užtikrinama specialia, nuo bet kokio pasiklausymo apsaugota atskira telefono linija.

Apžvelgus šią EŽTT praktiką, atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių išaiškinimų. Pirma, galimybė kaltinamajam duoti konfidencialius nurodymus savo gynėjui tuo metu, kai jo byla svarstoma ir įrodymai pateikiami pirmosios instancijos teisme, yra esminis teisingo bylos nagrinėjimo elementas. Taigi, teisė privačiai tartis su gynėju apima ne tik teisę tartis privačiai prieš ar po teismo posėdžio, bet ir jo metu (ypač – tiriant įrodymus). Antra, asmuo gali pagrįstai jaustis nejaukiai (angl. feel ill), aptarinėdamas bylą per vaizdo konferencijų sistemą, įdiegtą ir eksploatuojamą valstybės. Kaip pakankamai patikimą alternatyvą tam EŽTT akcentuoja nuo bet kokio pasiklausymo saugią telefono įrangą, kaip tai buvo užtikrinta byloje Marcello Viola prieš Italiją.

• Kaltinamojo teisės (pareigos) dalyvauti teismo posėdyje užtikrinimas nuotoliniu būdu

Tokiu atveju daugiausiai problemų kelia jau aptartas gynėjo ir ginamojo bendravimo konfidencialumas. Tačiau apsunksta ir elementari (nebūtinai privati) jų komunikacija.

Nuotolinis dalyvavimas gali neigiamai paveikti kaltinamojo patirtį procese. Procesą jam sunkiau suprasti, komunikuoti su kitais jo dalyviais. Sunkiau įvertinti posėdžio rimtumą, todėl kaltinamasis gali pradėti nederamai (jam nenaudingai) elgtis. Tyrimai rodo, kad nuotoliu posėdyje dalyvaujantis kaltinamasis yra pasyvesnis (pvz., mažiau naudojasi teisine pagalba).

Tai gali turėti įtakos ir proceso rezultatui. Nuogąstaujama, kad per vaizdo konferenciją dalyvaujantis kaltinamasis gali būti nepagrįstai vertinamas mažiau palankiai. Pvz., tyrimas Jungtinėje Karalystėje parodė, kad nuotoliniame procese dalyvavę kaltinamieji buvo labiau linkę prisipažinti kaltais, sulaukdavo griežtesnių bausmių. Galimai dėl to, kad rečiau naudodavosi teisine pagalba.

EŽTT jurisprudencijoje yra bylų, kuriose teismas sprendė, ar kaltinamojo dalyvavimą teismo procese užtikrinant nuotoliniu būdu nėra pažeidžiama teisė į teisingą teismo procesą (EŽTK 6 str.). Pvz., žr. bylas Marcello Viola prieš Italiją (2006 m.), Asciutto prieš Italiją (2008),  Sakhnovskiy prieš Rusiją (2010), Gennadiy Medvedev prieš Rusiją (2012), Gorbunov ir Gorbachev prieš Rusiją (2016), Bivolaru prieš Rumuniją (2018), Dijkhuzein prieš Nyderlandus (2021).

Nors ne visai nuosekliai, tačiau EŽTT suformavo savo požiūrį į šią problemą: nors tai savaime neprieštarauja EŽTK, tačiau tokiu atveju privalu užtikrinti, kad priemonės taikymas tarnautų teisėtam tikslui (angl. legitimate aim) ir kad įrodymų teikimo tvarka būtų suderinama su tinkamo proceso reikalavimais, kaip nustatyta EŽTK 6 str. Šiais teisėtais tikslais EŽTT laikė viešosios tvarkos apsaugos, nusikaltimų prevencijos tikslus, liudytojų ir nusikaltimų aukų teises į gyvybę, laisvę ir saugumą, taip pat „protingos proceso trukmės“ reikalavimo laikymąsi.

Taip pat EŽTT yra konstatavęs, kad nelaisvėje esančio kaltinamojo (įtariamojo) dalyvavimo teismo posėdyje užtikrinimas vaizdo ryšiu šiam esant metaliniame narve prilygsta žmogaus orumą žeminančiam elgesiui, kurį draudžia EŽTK 3 straipsnis (Karachentsev prieš Rusiją, 2018) (Valyuzhenich prieš Rusiją, 2019).

Sykį problemą dėl kaltinamojo dalyvavimo teismo posėdyje užtikrinimo nuotoliniu būdu sprendė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT). 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi byloje Nr. 2K-266-719/2019 pripažino, kad šiame procese pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaisvėje esančio kaltinamojo dalyvavimą viso bylos nagrinėjimo metu užtikrino nuotoliniu būdu nepaisant to, kad dar pirmajame posėdyje gynyba pareiškė su tuo nesutinkanti. Tačiau šis sprendimas yra kritikuotinas. LAT į šią problemą pažiūrėjo paviršutiniškai, motyvuodamas tik tuo, kad galimybę nuotoliniu būdu užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą numato BPK, o pats kasatorius proceso metu savo teisių pažeidimais nesiskundė. Nei tiesiogiai, nei netiesiogiai EŽTT sprendimais LAT nesirėmė.

• Apklausos

Bene daugiausiai dėmesio sulaukia klausimas, ar nuotolinės apklausos (kuomet apklausiamasis ir apklausiantysis yra skirtingose vietose) metu gauti duomenys yra patikimi (atitinkantys tikrovę) ir išsamūs (detalūs, tikslūs)?

Problematiką lemia trys veiksniai. Pirma, parodymų vertintojas (pvz., teisėjas) praranda galimybę įvertinti dalį informacijos (pvz., kūno kalbos), kuri jo nepasiekia dėl parodymų davimo būdo. Antra, negalima visiškai užtikrinti, kad apklausiamajam nedaroma neleistina įtaka ar kad jis nesinaudoja neleistinomis priemonėmis. Trečia, teismo salė užtikrina didesnį asmens nuoširdumą ir susikaupimą.

Nors EŽTT praktikos nuotolinės apklausos leistinumo klausimu rasti nepavyko, tačiau šį klausimą kur kas išsamiau išnagrinėjusi JAV teisės doktrina bei teismų praktika. Ten keliamas klausimas, ar nuotolinė apklausa neprieštarauja JAV Konstitucijos 6-ajai pataisai – Konfrontacijos išlygai (angl. Confrontational Clause) – kuri numato, kad kaltinamasis visose baudžiamosiose bylose turi teisę susidurti (angl. to be confronted) su jį kaltinančiais liudytojais.

JAV teismai dėl nuotolinės apklausos leistinumo sprendžia pasitelkdami JAV Aukščiausiojo Teismo byloje Maryland prieš Craig (1990) pristatytą testą. Šioje byloje teismas padarė išimtį dėl tiesioginės akistatos ir leido galimai nuo seksualinės prievartos nukentėjusiam vaikui liudyti naudojant vienpusę vaizdo konferenciją (t. y., kuomet liudytoją proceso dalyviai mato ir girdi, o liudytojas jų – ne), kadangi liudijimas kaltinamojo akivaizdoje jį traumuotų. Teismas taikė dviejų žingsnių testą. Teisė susidurti su kaltinančiais liudytojais gali būti patenkinta „be fizinės akistatos akis į akį“ tik tais atvejais, kai 1) atsisakyti tokios akistatos būtina siekiant svarbaus viešosios politikos tikslo (viešosios politikos aspektas) ir 2) kitaip užtikrinamas parodymų patikimumas (patikimumo aspektas).

Šį testą JAV teismai dažniausiai taiko spręsdami ir dėl dvipusės nuotolinės apklausos. Be liudytojų apsaugos tikslų seksualinės prievartos prieš vaikus bylose, pakankama priežastimi leisti liudijimą naudojant dvipusę vaizdo technologiją gali būti pavojus liudytojo fizinei sveikatai. Pvz., kai liudytojas nepagydomai serga ar dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negali keliauti. JAV teismų nuomonės išsiskiria bylose, kuriuose sprendžiama, ar nuotolinė liudytojo apklausa pateisinama dėl patogumo ir efektyvumo (ypač kai apklausti reikia užsienyje esančius liudytojus). Vienose bylose tai laikoma svarbiu viešosios politikos tikslu, kitose – ne.

Panašiai į šią problemą žvelgia ir LAT. Pvz., 2021 m. sausio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021 konstatavo, kad nuotolinė nukentėjusiojo nuo išnaudojimo priverstiniam darbui apklausa buvo teisėta, kadangi taip buvo pagrįstai siekiama jį apsaugoti nuo psichinės traumos ir kitų neigiamų padarinių, ypač atsižvelgiant į prieš jį atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, naudoto fizinio ir psichinio smurto intensyvumą.

Geriausia išeitis – individualus sprendimas

Šiame straipsnyje aptarėme tikrai ne visas nuotolinio baudžiamojo proceso keliamas problemas. Ar galima sulaikytojo dalyvavimą teismo posėdyje dėl suėmimo skyrimo užtikrinti nuotoliniu būdu? Ar galima apklausti užsienyje esantį liudytoją nepareiškus teisinės pagalbos prašymo? O atlikti apklausą telefonu?

Kad ir kaip bebūtų, aišku viena, kad klausimo „gyvas ar nuotolinis“ negalima spręsti pagal principą „viskas arba nieko“. Vaizdo konferencijos procesą tikrai kartais gali padaryti patogesnį nekenkiant jo kokybei ir kažkieno teisėms. Pvz., kodėl taip negalima organizuoti kaltinamojo akto perskaitymo teisminio nagrinėjimo pradžioje ar skundų nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo metu? Tačiau tam tikrais atvejais nuotolinio proceso atitiktis baudžiamojo proceso principams – tikrai abejotina (pvz., įtariamojo, kaltinamojo, esminių liudytojų apklausos, suėmimo skyrimas). Spręsti kaskart rekomenduotina individualiai, atsižvelgiant į pamatinius baudžiamojo proceso principus ir vaizdo konferencijų įtaką jų įgyvendinimui.

Kristijonas Povylius yra advokato padėjėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto absolventas. Straipsnis parengtas pagal Kristijono Povyliaus 2022 m. gegužės mėnesį apgintą magistro baigiamąjį darbą pavadinimu „Techninių priemonių pagalba vykstantis baudžiamasis procesas (nuotolinis tyrimas ir nagrinėjimas) – galimybės ir ribojimai“ bei tokio paties pavadinimo mokslinį straipsnį recenzuojamų mokslinių straipsnių rinkinyje „Kriminalistika ir teismo ekspertologija: mokslas, studijos ir praktika. XVIII“ (2022 m.).