Komentarai

M. Dingilevskis. Majonezas, pomidorų sriuba ir tuno tartaras: ar tai tinkami įrankiai politiniam protestui ant meno kūrinių reikšti?

Penktadienį (spalio 14 dieną) dvi aktyvistės Londono nacionalinėje galerijoje apipylė Van Gogo Saulėgrąžas Heinz pomidorų sriuba ir prisiklijavo savo plaštakas prie sienos. Tuo metu, kai buvo atliekama ši akcija, aktyvistės taip pat paskelbė tokį politinį pareiškimą (pateikiama tik dalis pareiškimo): „Is art worth more than life? More than food? More than justice?” (liet. Ar menas yra svarbesnis nei gyvybė? Nei maistas? Nei teisingumas?)

Nors pareiškimas pakankamai priešiškas menų atžvilgiu, aktyvistės pomidorų sriuba apipylė ne Saulėgrąžų drobę, o tik permatomą stiklą, dengiantį Saulėgrąžas. Tačiau permatomo stiklo aplaistymas sriuba neliko užmarštyje ir tapo diskusijų objektu. Viena vertus, atlikti veiksmai gali būti suprantami kaip vandalizmas, o kita vertus, ypač įvertinus tai, kad paskleista žinutė išplito pakankamai plačiai, tai galima vertinti ir kaip efektyvų ir drąsų pareiškimą.

Tikėtina, kad pareiškimo sklaidos efektyvumas sutapo su tuo, kad sriuba buvo aptaškytas žinomo menininko paveikslo stiklas, kabąs žinomoje galerijoje. Juolab, žinomas menas yra dengiamas stipria pagarbos ir emocijų aura, todėl jo išpurvinimas oranžine sriuba buvo skaudus žinomo meno mylėtojams. Juk iš Van Gogo Saulėgrąžų post-impresionistinio meno kūrinio, ypatingai išreiškiančio autoriaus estetines mintis, buvo padarytas politinis pareiškimas. Tuo ir kūrinio reikšmė galbūt kiek pasikeitė ir tapo labiau politinė. Dabar tas kūrinys primins aktyvisčių politinį pareiškimą didesniam ratui žmonių, atėjusių į galeriją apžiūrėti Van Gogo Saulėgrąžas, ir protestas tęsis galbūt net ilgiau nei iki tol, kol aktyvisčių plaštakos buvo atklijuotos nuo Londono nacionalinės galerijos sienų.

Toks aktyvisčių protestas nebūtinai yra vandalizmo aktas. Tai taip pat yra politinis pareiškimas, kuriam yra užtikrinama Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 str. apsauga, garantuojanti žmogaus teisę „turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“. Tiesa, toks nuomonės reiškimas, dėl to, kad kiek pasikeičia kūrinio reikšmė, turi įtakos autorių neturtinėms teisėms, nes pažeidžia kūrinio neliečiamybę. Todėl toks protestas lemia kelių teisės normų konkurenciją: (1) saviraiškos laisvės ir administracinės/baudžiamosios teisės normų, baudžiančių už netinkamą elgesį meno galerijose / turto gadinimą; ir (2) saviraiškos laisvės ir autoriaus neturtinių teisių, užtikrinančių kūrinio neliečiamybę.[1] Toliau, pateikiant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos pavyzdžių, būtent šios konkurencijos trumpai ir aptariamos. Daroma išvada, kad Konkurencija Nr. 1, bent teisiškai ir esant labai specifinėms sąlygoms, gali būti išsprendžiama į saviraiškos laisvės pusę, o Konkurencijos Nr. 2 rezultatas – (greičiausiai) visada kūrinio autoriaus pusėje.[2]

  1. Konkurencija Nr. 1: teisė pilti sriubą ir baudimas už tai

Saviraiškos laisvė suteikia žmogui galimybę netrukdomai reikšti savo įsitikinimus. Konvencijos 10 str. suteikiama apsauga taikoma įvairioms išraiškos priemonėms: nuo meninių išraiškos priemonių iki politinio protesto. Tarkime, žmonių, surengusių politinį protestą, per kurį buvo pakabinti purvini skalbiniai ant šalia Vengrijos parlamento esančios tvoros (Tatár and Fáber vs Vengrija), saviraiškos laisvė buvo pripažinta saugotina pagal Konvencijos 10 str., kaip ir menininko laisvė kurti ir skelbti muzikos, dailės ar literatūros kūrinius. Šia teise dažnai naudojasi ir žurnalistai / blogeriai / kiti turinio kūrėjai, kurie skelbia informaciją viešai interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose ar televizijos reportažuose.

Ši Konvencijos garantuojama laisvė užtikrina teisę skleisti pozityvią informaciją, tačiau, kas yra kur kas svarbiau, Konvencijos 10 str. taip pat leidžia skleisti nemalonią informaciją, pavyzdžiui, kritiką, idėjas, kurios nėra populiarios visuomenėje, bei reikšti šias idėjas nebūtinai mandagiai – tokios idėjos gali būti reiškiamos purvinais skalbiniais, dažais, kalėdinėmis dekoracijomis, juokais ir kitais purvinančiais dalykais. Tiesa, Konvencijos 10 str. numatyta saviraiškos laisvė gali būti ribojama įstatymu, jeigu tai būtina demokratinėje visuomenėje ir toks ribojimas yra proporcingas. Bylose, susijusiose su purvinimu ir kūrinių vienokiu ar kitokiu iškraipymu, būtent ir kyla daugiausiai klausimų dėl valstybės veiksmų proporcingumo ar teisėtumo. Kai kuriais atvejais valstybės, gindamos atitinkamų žmonių atminimą ar interpretuodamos protestą kaip vandalizmą / chuliganizmą, pritaiko baudžiamąją ar administracinę atsakomybę aktyvistams.

Baudžiamosios atsakomybės taikymas aktyvistams ar bent ikiteisminio tyrimo pradėjimas aktyvistų atžvilgiu gali būti laikomas neproporcingu. Pavyzdžiui, EŽTT byloje Murat Vural vs Turkija teismas teigė, kad 13 metų laisvės atėmimo bausmė už tai, kad pareiškėjas dažais apipylė Turkijos tautinio didvyrio Atatiurko statulas, buvo neproporcingai griežta. Pareiškėjas dažais statulą apipylė protestuodamas prieš valstybės politiką, ką, be to, pareiškėjas nuosekliai teigė ir ikiteisminio tyrimo / teismo proceso prieš jį Turkijoje metu. Kitoje byloje (Ibrahimov and Mammadov vs Azerbaidžanas), kilusioje dėl to, kad pareiškėjai išdažė buvusio valstybės prezidento Heydar Aliyev statulą graffiti dažais, vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas buvo laikomas nesuderinamu su Konvencijos 10 str. numatyta saviraiškos laisve. Juolab, pats tyrimas šioje byloje buvo pradėtas net ne dėl pačios statulos išpaišymo dažais, o dėl nusikaltimų, susijusių su psichotropinėmis medžiagomis. EŽTT nustatė priežastinį ryšį tarp tyrimo pradėjimo šiais pagrindais ir politinio aktyvizmo veiksmų (graffiti piešinių ant prezidento statulos), atliktų pareiškėjų, nes tyrimas buvo panaudotas tik kaip tikrovės neatitinkantis pretekstas apriboti pareiškėjų saviraiškos laisvę. Šioje byloje teismas pripažino, kad valstybės institucijos veikė ne neproporcingai, o neteisėtai ir šališkai, kadangi teisė asmenis už veiksmus, kurių pastarieji neatliko.

Baudžiamoji atsakomybė ar ikiteisminio tyrimo pradėjimas siekiant apriboti žmonių veiksmus, susijusius su politiniu aktyvizmu, laikomi ribojančiais saviraiškos laisvę todėl, kad tokie valstybės institucijų veiksmai, labai tikėtina, sukelia tam tikrą atgrasymo efektą (angl. chilling effect). O tokie veiksmai, kaip parodė aktyvistės penktadienį (spalio 14 dieną), gali būti pakankamai efektyvūs. Žmonės, bijodami baudžiamosios atsakomybės, tokiu atveju dažniau susilaikytų nuo kontraversiškų politinio aktyvizmo veiksmų, dėl ko nukentėtų idėjų sklaida visuomenėje. Tokiu būdu, kaip, beje, buvo teigiama Ibrahimov and Mammadov vs Azerbaidžanas byloje, valstybės atgrasymo tikslais galėtų imtis kelių procesų, kad parodytų kitiems aktyvistams pavyzdį, kas nutiks, jeigu jie purvins ar kitaip nepagarbiai elgsis didvyrių ir prezidentų skulptūrų, įprasminančių tam tikras pačiai valstybei svarbias idėjas, atžvilgiu.

Nuotrauka paimta iš www.novinite.com straipsnio

Tačiau EŽTT praktikoje pasitaiko atvejų kai saviraiškos laisvės pažeidimu laikomas ne tik baudžiamosios atsakomybės taikymas, tačiau ir administracinės atsakomybės taikymas. Tai EŽTT pripažino aukščiau jau apibūdintoje situacijoje dėl purvinų skalbinių, kur aktyvistams buvo pritaikyta administracinė atsakomybė. Tai EŽTT pripažino ir kitoje byloje (Handzhiyski vs Bulgarija), vėlgi susijusioje su viešai stovinčiu paminklu. Dimitar Blagoev skulptūra, esanti Bulgarijos mieste Blagoevgrade, buvo išpaišyta kalėdinėmis spalvomis ir po jo vardu su dažais buvo užrašyta „Dado Mraz“ (liet. senis šaltis). Valstybės institucijos nenustatė, kas konkrečiai nudažė skulptūrą kalėdinėmis spalvomis, tačiau šalia kalėdiškai nudažytos skulptūros Kalėdų dieną susirinko grupė žmonių. Vienas aktyvistas, siekdamas politiškai pajuokauti, ant raudonais ir baltais dažais išpaišytos skulptūros dar užmovė Kalėdų senio kepurę bei padėjo raudoną maišą, prie kurio buvo prikabintas žodis „atsistatydinimas“. Už kepurės užmovimą ir maišo padėjimą prie skulptūros aktyvistas gavo 51 euro baudą. Bulgarijos teismai nurodė, kad aktyvisto veiksmai peržengė pokšto ribas, todėl aktyvisto veiksmus kvalifikavo kaip chuliganizmą. EŽTT nurodė, kad tokių veiksmų kaip kepurės užmovimas ir raudono maišo padėjimas prie skulptūros turėtų būti laikomas taikiu politiniu protestu, nors ir satyriniu. Nesant įrodymų, kad būtent tas aktyvistas taip pat raudonais bei baltais dažais nudažė pačią skulptūrą, teismas taip pat nurodė, kad aktyvisto saviraiškos laisvė turėtų būti ginama ir dėl pritaikytos administracinės atsakomybės (51 euro baudos) konstatavo Konvencijos 10 str. pažeidimą.

Taigi, EŽTT praktikoje pakankamai nemažai atvejų, kuriuose kalbama apie meno kūrinių (daugiausiai skulptūrų) purvinimą dažais, graffiti dažais ar kalėdinį apipavidalinimą. Galima daryti išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už tokių veiksmų atlikimą vargu ar galėtų būti pagrįstai taikoma, nebent dėl paties kūrinio specifikos jis būtų pažeistas ar sugadintas (pavyzdžiui, dėl žalos, kuri būtų padaryta tiesiogiai paveikslui, ant drobės).

Administracinės atsakomybės taikymas nėra aiškus. Sunku paaiškinti, kuriomis aplinkybėmis galima būtų laikyti, kad administracinės atsakomybės taikymas už kūrinio aplaistymą būtų laikomas saviraiškos teisės pažeidimu. Sprendžiant bent jau iš Handzhiyski vs Bulgarija bylos, tikėtina, kad pagarbumo ribas išlaikantis juokas naudojant įrankius, kurie nepažeidžia paties kūrinio, esančio viešoje vietoje, labai lengvai pašalinami (taigi, ne dažai) ar lengvai atsiplaunantys (pavyzdžiui, majonezas ar sriuba iš skardinės) galimai net nesudaro pagrindo taikyti administracinės atsakomybės. Tiesa, nė viena iš bylų nekalba apie viduje esančius, privačiai laikomus kūrinius, todėl jų atžvilgiu tokia išvada vargu ar yra taikoma.

  • Konkurencija Nr. 2: teisė pilti sriubą ir kūrinio gerbimas

Kiekvienas autorius į kiekvieną kūrinį pagal Lietuvos teisę turi neatimamą neturtinę teisę į kūrinio neliečiamybę. Autorius turi teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 14 str. 1 d. 3 p.).

Nuotrauka paimta iš www.thestar.com

Jeigu kūrinys yra subjaurojamas neatkuriamai, t. y., jeigu pomidorų sriuba yra teškiama tiesiai ant dailės kūrinio drobės, tai be jokios abejonės – tai ne tik rizika baudžiamajai ar administracinei atsakomybei, o ir autoriaus neturtinės teisės į kūrinio neliečiamumą pažeidimas, nes tokiu būdu kūrinys turbūt būtų sunaikintas arba jo atkūrimas pareikalautų didelių investicijų. Tokiu pažeidimu būtų laikomas ir skulptūros aplaistymas dažais nekalbant apie skulptūros nugriovimą jos neišsaugant (t. y., pati skulptūra gali būti pašalinta, tik jos sugadinimas, jeigu būtų nulaužta kokia skulptūros dalis, gali pažeisti autoriaus teises). Įdomu, kad autoriaus neturtinių teisių į kūrinio neliečiamumą pažeidimu galėtų būti laikomas ir tam tikrų, su kurinių nesusijusių atributų uždėjimas. Pavyzdžiui, byloje Kanadoje (Snow v. The Eaton Centre Ltd. (1982)) buvo nustatyta, kad kalėdinių juostelių užmovimas ant 60 kanadinių žąsų skulptūrų Kalėdų proga, laikytinas autoriaus neturtinių teisių į kūrinio neliečiamumą pažeidimu. Taigi, čia matyti, kad autoriaus neturtinė teisė į kūrinio neliečiamybę nukonkuruoja saviraiškos laisvę, priešingai nei buvo konstatuota, pavyzdžiui, Handzhiyski vs Bulgarija byloje, taip pat kilusioje dėl kalėdinių dekoracijų ir konkuruojant teisei į saviraišką ir administracinės atsakomybės taikymui. Labai didelis spektras veiksmų (turbūt visi veiksmai), kai kūrinys yra papildomas ar išpurvinamas be autoriaus sutikimo, būtų laikomi autoriaus asmeninių neturtinių teisių pažeidimu.

Aukščiau nurodyti pavyzdžiai susiję su tiesiogiai ant kūrinio išreikštais pokyčiais, tačiau autoriaus neturtinė teisė į kūrinio neliečiamumą saugoma ir tais atvejais, kai kūrinys pažeidžiamas netiesiogiai, pakenkiant kūrinio autoriaus interesams. Tai reiškia, kad neturtinės autoriaus teisės gali būti pažeidžiamos panaudojus kūrinį, pavyzdžiui, jo garbę ir orumą žeminančiame kontekste. Tokiu kontekstu praktikoje buvo pripažintas klasikinio kūrinio panaudojimas pornografiniame filme, eilėraščio publikavimas satyriniame žurnale ar dailės kūrinio pakabinimas atvirkščiai.[3] Tokia apsauga kūriniui taikoma todėl, kad kūrinio autorius taip pat gali turėti savo įsitikinimus ir supratimą apie kūrinio panaudojimą. Autoriui tam tikros idėjos ar išraiškos priemonės gali nepatikti, todėl autorius turėtų galėti sustabdyti kūrinio naudojimą, prieštaraujantį autoriaus įsitikinimams, ypač tada, kai tai gali žeisti jo garbę ir orumą. Tai reiškia, kad autoriaus neturtinių teisių apsauga kūrinio integralumo pažeidimo atžvilgiu yra pakankamai stipri.

Vertinant tai, kad autoriaus asmeninė neturtinė teisė į kūrinio neliečiamybę gali būti pažeista ir netiesiogiai, t. y., paties kūrinio nepažeidus, sriubos užpylimas ne ant paties kūrinio, o ant stiklo, gaubiančio tokį kūrinį turbūt galėtų tokiu netiesioginiu būdu pažeisti autoriaus neturtines teises. Taip ir aktyvistės. Jos neužpylė pomidorų sriubos tiesiogiai ant Van Gogo Saulėgrąžų, todėl tiesiogiai šio paveikslo integralumo ir neliečiamybės nepažeidė. Tačiau, vertinant tai, kad saugomi autoriaus neturtiniai interesai, tai galimai tokio pobūdžio veiksmai sudarytų autoriaus neturtinių teisių į kūrinio neliečiamybę pažeidimą.

Marijus Dingilevskis yra advokatų kontoros Ellex Valiūnas asocijuotas teisininkas


[1] Galėtų būti taikoma ir civilinė atsakomybė, tačiau šiame straipsnyje ji neaptariama

[2] Tai teisinis vertinimas, o ne etinis/moralinis vertinimas. Etinio/moralinio vertinimo rezultatai galėtų būti skirtingi.

[3] Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas, 330 psl.

Back to top button