Suvienodinta LAT ir LVAT formuojama praktika dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimo

2022 m. spalio 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-7-114-469/2022), kurioje buvo sprendžiama dėl kasacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos suvienodinimo dėl termino, per kurį turi būti įvykdytas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (Inspekcija) privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, skaičiavimo. Taip pat spręsta dėl baudos skyrimo už tokio nurodymo nevykdymą.

Antstolis prašė teismo už Inspekcijos privalomojo nurodymo – išardyti savavališkai rekonstruoto gyvenamosios paskirties pastato priestatus – nevykdymą skirti skolininkei baudą iki 300 Eur už kiekvieną pirmiau minėto nurodymo nevykdymo dieną. Jis pažymėjo, kad skolininkė nurodymo neįvykdė nei per jame, nei per antstolio raginime nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas antstolio prašymą patenkino ir skyrė skolininkei 10 Eur baudą už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo 2020 m. gruodžio 23 d. iki privalomojo nurodymo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad skolininkė ginčijo Inspekcijos privalomojo nurodymo teisėtumą kitoje byloje pareikštu ieškiniu ir prašė jį panaikinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas toje byloje 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo skolininkės ieškinys buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje (dėl baudos skyrimo) konstatavo, kad skolininkė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad teisėtas Inspekcijos privalomasis nurodymas yra įvykdytas ar yra gautas statybą leidžiantis dokumentas.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir antstolio pareiškimą atmetė. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme nustatytas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, jei buvo skundžiamas jo teisėtumas, pradedamas skaičiuoti įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba įsiteisėjus teismo sprendimui nepratęsti privalomojo nurodymo termino. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą atmesti reikalavimą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo, sprendime turėtų nurodyti, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad skolininkė skundė Inspekcijos privalomąjį nurodymą ir teismo sprendimas atmesti ieškinį bei pripažinti privalomąjį nurodymą teisėtu įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 23 d., taigi, nors teismas to nenurodė, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo 2020 m. gruodžio 23 d. ir baigtis 2021 m. birželio 23 d., jis nebuvo pasibaigęs, todėl priverstinis vykdymas nebuvo galimas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolininkei paskyrė baudą už jo neįvykdymą.

Pateiktame kasaciniame skunde Inspekcija kėlė klausimą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymo termino ir pažymėjo, kad jis nustatytas privalomajame nurodyme (2018 m. liepos 5 d.) ir bylos dėl privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime šio termino nepratęsė, o įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo patvirtintas privalomojo nurodymo teisėtumas (papildomas terminas jam įvykdyti nenustatytas), Inspekcija pagrįstai jį perdavė vykdyti antstoliui, juolab kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikomos, skolininkė dėl termino pratęsimo nei į Inspekciją, nei į teismą nesikreipė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus teisės aktai nenustato galimybės atnaujinti terminą privalomajam nurodymui vykdyti. Laiku nepratęsus šio termino, Inspekcija, nustačiusi, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, turi pareigą jį perduoti antstoliui priverstinai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino, padarytos vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 ir per plačiai juos taikant, sudaro galimybę skolininkei piktnaudžiauti teise, toliau vilkinti privalomojo nurodymo vykdymą bei išvengti privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių. Teismas, Inspekcijos vertinimu, nepagrįstai nusprendė, kad, nagrinėjant klausimą dėl baudos skolininkei skyrimo už privalomojo nurodymo neįvykdymą, jo įvykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, todėl priverstinis vykdymas nebuvo galimas ir nebuvo pagrindo tenkinti antstolio pareiškimą.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų jurisdikcijos atskyrimo (rūšinio teismingumo) principas nėra absoliutus – taikant vyraujančio teisinio santykio doktriną tas pats teisinis ginčas vienu atveju gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos, kitu atveju – administracinio teismo, todėl iškyla bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos suderinamumo poreikis.

Sprendžiant bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos suderinamumo problemą turi būti taikoma taisyklė, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų neatitiktų tokia situacija, jei bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai analogiškus teisinius ginčus spręstų skirtingai.

Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 pateiktas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų dėl privalomojo nurodymo taikymo jį apskundus teismui aiškinimas neatitinka susiformavusios administracinių teismų praktikos tuo pačiu klausimu, šis išsiskyrimas teismų praktikoje nėra objektyviai pagrįstas, neatitinka konstitucinės maksimos, kad tokios pačios bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, todėl keistinas pradėtas formuoti bendrosios kompetencijos teismų precedentas.

Kasacinis teismas išaiškino, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino.

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad tuo atveju, kai neįvykdomas privalomasis nurodymas dėl savavališkos statybos padarinių ir antstolis kreipiasi į teismą dėl privalomojo nurodymo nevykdymo padarinių taikymo, CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda gali būti skiriama už kiekvieną uždelstą po antstolio raginime nustatyto termino pabaigos dieną.

Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog privalomojo nurodymo vykdymo terminas nagrinėjant antstolio pareiškimą nebuvo pasibaigęs, todėl bauda skolininkei negalėjo būti paskirta. Taip pat kasacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai baudą už privalomojo nurodymo nevykdymą skyrė nuo 2020 m. gruodžio 23 d., todėl pakeitė teismo nutartį nustatydamas, kad bauda skolininkei skirtina nuo antstolio raginime nurodyto termino pabaigos – 2021 m. kovo 14 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija