K. Ambrazevičiūtė. Daugiau galimybių prižiūrintiems asmenims: Darbo kodekso pakeitimai

2022 m. rugpjūčio 1 dieną įsigalioję Darbo kodekso pakeitimai, kuriais buvo įgyvendinti 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros (Balanso direktyva) reikalavimai, sulaukė nemažai visuomenės dėmesio. Ypatingai daug atgarsių ir diskusijų sulaukė normos, numatančios papildomas galimybes darbuotojams, auginantiems vaikus, ypač neperleidžiamas dviejų mėnesių trukmės vaiko priežiūros atostogas bei papildoma poilsio diena per tris mėnesius darbuotojams, auginantiems vieną vaiką iki dvylikos metų. Pastarųjų pakeitimų šviesoje nublanko ne mažiau svarbūs, tik galbūt vis dar neįvertinti pokyčiai Europos Sąjungos lygiu, kuriais pirmą kartą (pagaliau) reglamentuojamos prižiūrinčiųjų asmenų statusas, teisės bei pareigos.   

Kodėl tai svarbu? Prižiūrinčiųjų asmenų kaip atskiros socialiai jautrios asmenų grupės išskyrimu bei jų teisių reglamentavimu mėginama spręsti dvi pagrindines problemas.

Pirmiausia, prižiūrinčiųjų asmenų teisių reglamentavimas yra labai svarbus senėjančios visuomenės kontekste. Faktas, kad didelės dalies pasaulio valstybių, neišskiriant ir Lietuvos, visuomenės senėja. Tai reiškia, kad didėja ekonomiškai neaktyvi visuomenės dalis, kurią turi išlaikyti mažėjantis dirbančiųjų visuomenės narių skaičius. Be to vis gausėjančiai vyresnio amžiaus žmonių daliai yra reikalinga priežiūra. Ir net jei valstybė suteiks dalį tos priežiūros, nemaža jos dalis guls ant dirbančių šeimos narių ar kitų artimųjų. Todėl yra svarbu, kad tie darbuotojai, kurie prižiūri artimuosius asmenis, galėtų suderinti priežiūros teikimą su darbine veikla.

Antroji problema, prie kurios sprendimo turėtų prisidėti prižiūrinčiųjų asmenų teisių įtvirtinimas, yra jau daug metų sprendžiamas, bet niekaip neišsprendžiamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis. Viena iš atotrūkio priežasčių yra per ilgą laiką susiformavę stereotipai, kurie lemia, kad tradiciškai moteriai buvo priskiriamos pareigos namų ūkio ribose – maisto ruošimas, buities ir ūkio tvarkymas, globos reikalingų artimųjų priežiūra. Nepaisant XX – XXI amžiuje susiformavusio lygių galimybių diskurso, tokie stereotipiniai požiūriai yra plačiai įsišakniję ir šiuolaikinės visuomenės sąmonėje ir elgesio modeliuose: moterys daug dažniau nei vyrai rūpinasi vaikais ir kitais artimaisiais bei prižiūri namų ūkį. Negana to, ne mažesnis krūvis moterims tenka ir už namų ūkio ribų, dalyvaujant darbo santykiuose ar verčiantis kita veikla. Bandymas suderinti pareigas šeimoje ir įsipareigojimus darbe labai dažnai lemia mažesnes moters pajamas, ribotą dalyvavimą darbo santykiuose ar net pasitraukimą iš jų – statistiniai duomenys rodo, jog 2020 metais Lietuvoje moterys sudarė 28,1 procentus, o vyrai – 7 procentus gyventojų, neaktyvių dėl priežiūros įsipareigojimų. Ribotas dalyvavimas darbo santykiuose ar net pasitraukimas iš jų tuo pačiu reiškia ir mažesnes pensines išmokas bei didesnę skurdo riziką senatvėje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, moterims, sulaukusioms 65 metų ir daugiau, skurdo rizikos lygis 2021 metais yra 42, kai tuo tarpu tos pačios amžiaus grupės vyrų – 22,4 procentai. Šių problemų sprendimui ir yra skirta Europos Sąjungos Balanso direktyva ir jos įtakoti Lietuvos Respublikos darbo kodekso pakeitimai, susiję su prižiūrinčiųjų asmenų teisėmis, kurie toliau šiame straipsnyje  aptariami detaliau.

Prižiūrinčiojo asmens samprata

Prieš pradedant aptarti prižiūrinčiųjų asmenų teises, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra prižiūrintysis asmuo. Balanso direktyvoje numatyta, jog prižiūrintysis asmuo yra darbuotojas; prižiūrintieji asmenys yra atskiriami nuo tėvų, prižiūrinčių savo vaikus iki ne mažesnio nei aštuonerių metų amžiaus (nors doktrinoje paprastai tokia perskyra nėra daroma); priežiūros teikimas turi atitikti arba šeimyninių ryšių kriterijų (tai yra, yra prižiūrimas sūnus, dukrai, motina, tėvas, sutuoktinis (-ė) arba partneris(-ei), kai tokia partnerystė pripažįstama pagal nacionalinę teisę) arba gyvenimo tame pačiame namų ūkyje kriterijų su asmeniu, kuriam dėl rimtos medicininės priežasties reikia didelės priežiūros ar pagalbos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos darbo kodekse prižiūrinčiųjų asmenų sąvoka nėra naudojama. Vietoj jos kalbama apie gana platų priežiūrą teikiančių asmenų katalogą, kuriame kiekvienai prižiūrinčiųjų asmenų kategorijai suteikiamos skirtingos teisės ar garantijos. Pavyzdžiui, į atskiras kategorijas yra išskiriamas darbuotojas, turintis būtinybę slaugyti šeimos narį ar kartu gyvenantį asmenį; slaugantis artimuosius; slaugantis neįgalųjį; prižiūrintis šeimos narius, kuriems nustatytas mažesnis negu penkiasdešimt penkių procentų darbingumo lygis; prižiūrintis šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; slaugantis sergantį šeimos narį; slaugantis šeimos narį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir t.t. Tikėtina, kad tam tikrais atvejais prižiūrinčiųjų asmenų kategorizavimas į keletą priežiūros lygmenų pagal teikiamos priežiūros intensyvumą yra tikslingas, kadangi padeda atskirti jiems teikiamų teisių, lengvatų ir garantijų pobūdį. Visgi dabartinis sąvokų pliuralizmas įneša daugiau painiavos nei aiškumo, ypač kai kalbama apie itin panašias asmenų kategorijas, pavyzdžiui, kuomet reikia atskirti  darbuotoją, slaugantį artimąjį nuo darbuotojo, slaugančio šeimos narį.

Prižiūrinčiųjų asmenų teisės

Direktyva prižiūrintiesiems asmenims suteikia teisę į susitarimą dėl lanksčių darbo sąlygų (darbo režimo koregavimas nuotolinio darbo, lankstaus darbo grafiko, sutrumpinto darbo laiko, o taip pat ir kitomis priemonėmis) ir penkių darbo dienų per metus trukmės prižiūrinčiojo asmens atostogas. Darbuotojai po tokių atostogų turi teisę grįžti į savo darbą arba lygiavertes pareigas ir naudotis visomis geresnėmis darbo sąlygomis, į kurias jie būtų turėję teisę, jeigu nebūtų išėję atostogų. Be to, direktyva numato papildomą apsaugą: draudžiama tiek mažiau palankus požiūris į prižiūrinčiuosius, tiek juos atleisti iš darbo dėl to, kad jie pasinaudojo  teise į prižiūrinčiojo asmens atostogas ar lanksčias darbo sąlygas.

Kalbant apie Lietuvos nacionalinį reglamentavimą pirmiausia reikia pastebėti, kad ir iki 2022 metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojusių pataisų Darbo kodekse buvo numatyta nemažai garantijų priežiūrą teikiantiems asmenims (pavyzdžiui, papildomos garantijos nutraukiant darbo santykius, darbas ne visą darbo laiką ar nemokamos atostogos). Todėl galima sakyti, jog direktyvos įgyvendinimas jiems teises ne suteikė, o praplėtė turimų teisių sąrašą. Šias po direktyvos įgyvendinimo Darbo kodekse prižiūrintiesiems asmenims numatytas teises bei garantijas galima skirti į tris grupes – lanksčias darbo sąlygas, saugumo garantijas nutraukiant darbo sutartį bei atostogų suteikimo lengvatas.

Lanksčios darbo sąlygos prižiūrinčiųjų asmenų atžvilgiu leidžia nukrypti nuo tradicinio darbo režimo organizavimo ir taip sudaro sąlygas derinti darbo ir priežiūros įsipareigojimus. Prižiūrintiesiems asmenims Darbo kodekse suteikiamos teisės dirbti ne visą darbo laiką, nuotoliniu būdu bei pageidaujamu darbo laiko režimu (dvi pastarosios teisės suteikiamos tik jei nesudarys darbdaviui per didelių sąnaudų). Darbo kodeksas greta lanksčių darbo sąlygų prižiūrintiesiems darbuotojams numato ir tam tikras saugumo garantijas. Paprastai jos siejamos su darbo sutarties nutraukimu – prižiūrintieji asmenys turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, o taip pat norėdami inicijuoti darbo sutarties nutraukimą, gali pasinaudoti trumpesniu nei įprastai (5 darbo dienų) įspėjimo terminu. Taip pat galima paminėti dar vieną garantiją neįgalųjį slaugančiam asmeniui, kuris gali būti skiriamas pasyviai budėti tik gavus jo sutikimą.  Galiausiai, prižiūrintiesiems asmenims yra suteikiamos su atostogomis susijusios lengvatos. Pirmiausia, darbdavys privalo tenkinti prižiūrinčiojo darbuotojo prašymą suteikti kasmetines mokamas atostogas, antra, jam priklauso teisė į nemokamas atostogas, kurių trukmė priklauso nuo asmens, kuriam teikiama priežiūra, sveikatos būsenos ir gali trukti iki trisdešimties dienų arba tokiam laikui, kurį rekomenduoja sveikatos priežiūros įstaiga. Visgi galima pakankamai drąsiai teigti, jog atostogų dienų skaičiumi dosnus bet neapmokamas poilsio laikas nėra ir nebus itin populiari priemonė prižiūrinčiųjų asmenų tarpe. Jų interesus derinti asmeninius ir darbinius įsipareigojimus labiau atspindėtų keletas apmokamų papildomų poilsio dienų. Be to, Darbo kodekse, kaip ir Balanso direktyvoje numatyta prižiūrinčiojo darbuotojo teisė po atostogų grįžti į tą pačią ar lygiavertę darbo vietą (pareigas) bei naudotis visais darbo sąlygų pagerinimais,  į kuriuos jis būtų turėjęs teisę, jeigu būtų dirbęs. Tiesa, kol kas šios normos taikymas  kelia daug klausimų, juolab kad apygardų teismai yra pabrėžę jos neimperatyvų pobūdį (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2282-567/2019 bei Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-809-773/2019).

Akivaizdu, kad prižiūrinčiųjų asmenų galimybės vykdant darbinę veiklą yra ribotesnės nei asmenų, neturinčių priežiūros įsipareigojimų. Todėl kyla grėsmė, kad darbdavys ar jam atstovaujantys asmenys pirmenybę teiks pastariesiems ir prižiūrintieji susidurs su diskriminacija. Iki rugpjūčio 1 dienos prižiūrinčiųjų asmenų teisių gynyba nuo diskriminacijos buvo ribota. Nemaža dalis prižiūrinčiųjų asmenų galėjo būti saugomi netiesioginę diskriminaciją lyties pagrindu draudžiančiomis normomis (kadangi dauguma atvejų statistiškai didžiąją dalį priežiūros teikėjų sudaro moterys), tačiau tokia gynyba buvo netinkama tais atvejais, kuomet priežiūrą teikdavo tiek moterys, tiek vyrai, pavyzdžiui, prižiūrint sutuoktinį. Įgyvendinant Balanso direktyvos reikalavimus, Darbo kodekse numatytas naujas nediskriminavimo pagrindas – bet kokia diskriminacija draudžiama dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi šiame kodekse numatytomis teisėmis, o tai reiškia, kad apsauga nuo diskriminacijos galės naudotis visi prižiūrintieji asmenys.

Taigi Darbo kodeksas reglamentuodamas prižiūrinčiųjų asmenų teises ne tik įgyvendina Balanso direktyvos reikalavimus, bet ir nustato šiai darbuotojų kategorijai papildomas saugumo darbo santykiuose garantijas. Tai yra svarbus žingsnis sprendžiant visuomenės senėjimo ir finansinio atotrūkio tarp vyrų ir moterų problemas. Tačiau taip pat reikia suprasti, jog netolimoje ateityje, vis labiau susiduriant su visuomenės senėjimo keliamais iššūkiais, teiks ieškoti vis naujų galimybių prižiūrintiems asmenims derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.   

Dr. Kristina Ambrazevičiūtė yra Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslo darbuotoja

Publikacija parengta mokslinio tyrimo, finansuojamo Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“, pagrindu.