K. Mickutė. Pasiklydę vertime ir vartojime: akcizų išimčių pagal Direktyvą 92/83/EEB taikymas alkoholiui

Nuo šių metų sausio įsigaliojo Akcizų įstatymo pakeitimai, kurie turėtų patikslinti, kokiais atvejais taikoma išimtis akcizo mokesčiu apmokestinant alkoholį ir alkoholinius gėrimus. Jais įgyvendinami 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus, struktūrų suderinimo (Direktyva) pakeitimai. Tačiau jie neatneša daugiau aiškumo, priešingai – suteikia daugiau instrukcijų, kaip žaisti su mokesčių sistema, o dėl to nukenčia ne tik pati valstybė, bet ir jos gyventojai.

Pirma ir kol kas paskutinė Direktyvos peržiūra buvo pradėta 2014 metais, t.y. po 22 metų ne tik po socio‑ekonominių globalių pokyčių, bet ir reikšmingų ES sudėties pokyčių. Europos Komisija (EK) inicijavo peržiūrą, nes Direktyva neatitiko naujų technologijų ir pokyčių alkoholio pramonėje keliamų iššūkių ir teikiamų galimybių. Tyrimu metu mokslininkai nustatė, kad tam tikrų problemų ir išlieka neveiksmingumas, dėl kurio gali būti iškraipoma vidaus rinka.

Po 6 metus trukusio svarstymo ES ir valstybių narių lygmeniu buvo priimta Tarybos direktyva (ES) 2020/1151, kuria koreguojamos tam tikros pirminio teisės akto nuostatos. Po atlikto nepriklausomo Direktyvos tyrimo ir ex post teisės akto reguliavimo analizės Europos Komisija priėmė sprendimą teikti pasiūlymus, kaip, be kita ko, tikslinti ir taip supaprastinti išimčių iš akcizų taikymą. Konkrečiai kalbu apie EK kaip itin problematišką įvardintą išimtį pagal Direktyvos 27 str. 1 d. b punktą.  

Ar pakeitimas kažką keičia?

Direktyvos tyrimą vykdžiusiems ekspertams kilo klausimų dėl išimties, pagal kurią „Valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus <…>, kai jie yra vartojami bet kokio ne žmonių vartojimui skirto produkto gamybai“ (Direktyvos 27 str. 1 d. b p.)

Atnaujintas 27 str. 1 d. b punkto tekstas nurodo, kad nuo akcizo mokesčio atleidžiami tokie produktai, „kai jie naudojami ne žmonėms vartoti skirto produkto gamybos procese <…>; tas atleidimas nuo akcizo taikomas tais atvejais, kai toks denatūruotas alkoholis integruojamas į ne žmonėms vartoti skirto produkto sudėtį“.

Taigi ambicingai pasiryžusi pritaikyti Direktyvą prie pokyčių ir supaprastinti jos taikymą, EK nerado instrumentų, kaip detaliau paaiškinti, kad yra tas produktas „ne žmonių vartojimui“.

Pasiklydę vartojime 

Anksčiau minėtos formuluotės – tai oficialiame Direktyvos vertime į lietuvių kalbą vartojami išsireiškimai. Apibendrinant, lietuviškuose Direktyvos vertimuose didelis svoris suteikiamas paskirties elementui (t.y. kokią produkto paskirtį nurodo tiekėjas). Prancūziškoje Direktyvos versijoje vartojama formuluotė [„denatūruotas pagal valstybės narės reikalavimus ir naudojamas žmonėms vartoti neskirtų produktų gamybai“] taip pat suponuoja tiekėjo suteiktos paskirties elementą kaip svarbiausią.

Lietuviškas nuostatų vertimas, pateikiamas Akcizų įstatyme, įneša kitą perspektyvą. Įstatyme vartojama tokia formuluotė: „panaudotam ne maistui skirtų produktų gamybai“. Tai gerokai siaurina Direktyvos išimties taikymo sritį, nes atsiranda du komponentai „ne maisto produktas“ ir tiekėjo suteikta produkto paskirtis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad kita Direktyvoje numatyta išimtis (27.1.(f) jau ir taip kalba apie maisto (angl. foodstuffs) ir nemaisto paskirtį, todėl toks vertimas į lietuvių kalbą gali atrodyti tingus ir neapimantis visų įmanomų niuansų.

Plačiausias apibrėžimas pateikiamas originaliame Direktyvos tekste (kuris turi pirmumą interpretuojant ES teisės aktus). Direktyvos tekste anglų kalba nurodoma, kad produktas atleidžiamas nuo akcizų, jeigu jis yra „not for human consumption“ (liet. ne žmonių vartojimui). Tokia nuostatos formuluotė pateikia dar daugiau klausimų, nes yra daug galimų interpretacijų, o tokios formuluotės palikimas niekaip nepasiekia EK tikslų harmonizuoti tiek akcizus, tiek išimtis iš jų. Galime klausti, ar produktai „not for human consumption“ yra neskirti, netinkami, arba nenaudojami (i.e. tipiškai nevartojami). Iš pažiūros nedidelis lingvistinis skirtumas gali iš esmės pakeisti viso atleidimo nuo akcizų aiškinimą ir taikymą bei valstybės ir tiekėjo atsakomybę.

Taigi turime mažiausiai tris skirtingas Direktyvos lingvistines interpretacijas. Turint omeny EK inicijuotus teksto pakeitimus, galima daryti išvadą, kad problemas, susijusias su išimčių aiškinimu, nėra veiksminga spręsti teisės aktų keitimo keliu, nes net ir po ilgų derybų ir svarstymų, EK nepateikė pasiūlymų, kaip tobulinti reguliavimą dėl išimčių taikymo, susijusių su „ne žmonėms vartoti skirtais“ produktais.

Ar yra teisinių, ne tik lingvistinių argumentų?

Bene Factum buvo pirmoji ir kol kas vienintelė byla Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (ESTT), kurioje buvo nagrinėjamas surogatinio alkoholio apmokestinimo klausimas. Nors tokie produktai yra legalūs per se, Pasaulinė sveikatos organizacija alkoholinių gėrimų surogatus įvardija kaip vieną iš „neužfiksuoto“ (angl. unrecorded) alkoholio rūšių, kuris kelia tiek finansinę riziką valstybei, tiek sveikatos problemų žmonėms, taip netiesiogiai identifikuodama, kad implikuojama, kad surogatai konkuruoja su alkoholiniais gėrimais.

Bene Factum byloje Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija ir Vyriausybė nurodė, kad dėl objektyvių faktų (kurių neginčijo net pats atsakovas) įmonės platinamas burnos skalavimo skystis konkuruoja ne su burnos higienos priemonėmis, bet su alkoholiniais gėrimais. Lietuva ir Čekija byloje kėlė argumentus, kad pagal vartotojų požiūrį į produktą konkretus burnos skalavimo skystis konkuruoja su alkoholiniais gėrimais, todėl jiems turi būti taikomas alkoholinių gėrimų mokestinis režimas.

Formalistiškai įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendė, kad nepriklausomai nuo to, kaip žmonės vartoja konkretų produktą, jo apmokestinimą lemia tiekėjo suteikta produkto paskirtis. Taigi Bene Factum byloje nebuvo atsižvelgta į vartotojų elgesį dėl produkto.

Priešingai buvo Répertoire Culinaire Ltd, kurioje ESTT rėmėsi produkto „nevartojamumu“ (angl. undrinkability), kad apibūdintų nagrinėjamą produktą dėl Direktyvos 27 str. 1 d. f punkte įvardintos išimties. Byloje buvo nagrinėjami vyno turintys gaminiai, kurių sudėtyje buvo prieskonių, ir buvo sprendžiamas klausimas, ar jiems turėtų būti taikomas atleidimas nuo akcizų. ESTT argumentacija rėmėsi galutinio vartotojo elgesiu produkto atžvilgiu. Šioje byloje ESTT nustatė, kad šių produktų žmonėms negers, nes į vyną yra pridėta druskos ir pipirų. Šia prasme Teismas savo argumentus grindė vartotojų elgsena produkto atžvilgiu, nes rėmėsi tuo, kad tokio produkto galutiniai vartotojai gali nelaikyti geriamu. Byloje jokios reikšmės neturėjo produkto tiekėjo priskirta produkto paskirtis.

Be to, Répertoire Culinaire Ltd ESTT pažymėjo, kad „piktnaudžiavimo atvejų, susijusių su tokiais skysčiais, kokie nagrinėjami šioje byloje, apskritai nėra buvę. Todėl galima daryti beveik neabejotiną prielaidą, kad konfiskuoti skysčiai iš tiesų bus naudojami maisto produktų gamybai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies f punktą.“.

Bylos esmė yra analogiška situacijai byloje Bene Factum, skirtumas tas, kad alkoholiniai gėrimai buvo laikomi maisto produktais, o byloje Bene Factum buvo kilęs ginčas, ar konkretūs produktai yra kosmetika, ar gėrimai. Jei byloje Bene Factum būtų buvę panaudoti Répertoire Culinaire Ltd argumentai ir vertinimo punktai, galėjo būti priimtas priešingas sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kad ESTT sprendė vos dvi anksčiau aptartas bylas, galima daryti prielaidą, kad teisinių argumentų spręsti produktų klasifikavimo ginčus nėra pakankamai ESTT lygiu. Greta to verta pabrėžti, kad ir lingvistinė bei sisteminė Direktyvos nuostatų analizė jokio konkretaus atsakymo nepateikia.

Ar burnos skalavimo skystis gali konkuruoti su alkoholiniais gėrimais?

Pagal klasikinę Keinsizmo ekonominę teorija, produktų konkuravimą ir pakeičiamumą padeda spręsti ribinių ir alternatyviųjų sąnaudų vertinimas. Populiariąja ekonomikos teorija vadovaujasi ir EK. EK dėl su konkurencija susijusių klausimų sprendimo prastebėjo, kad vertinant konkrečią rinką ar produktą (nustatant patekimo į rinką ribojimus), reikia vertinti, pirma, geografinę rinką, kurioje yra kiek įmanoma labiau homogeniškos sąlygos, taip pat produkto rinką, vertinant konkrečias rinkas, kuriose prekės tiekėjas atliepia paklausą ir siūlo pasiūlą. Mokslinių tyrimų dėl alkoholio surogatų (odekolonas, burnos skalavimo skystis, antifrizas ir kt.) nustatyta, kad tarp surogatų ir alkoholinių gėrimų egzistuoja kainų elastingumas. Tai reiškia, kad kylant alkoholio kainoms didėja surogatų paklausa. Taip pat tyrimai rodo, kad surogatų vartojimas yra ypač aktuali Centrinės Europos valstybių problema. Taigi pagal EK poziciją, tiek pagal produkto, tiek pagal geografinės rinkos reikalavimu alkoholio surogatai konkuruoja su alkoholiniais gėrimais, tačiau pirmoje byloje dėl alkoholio surogatų Bene Factum tai nebuvo nagrinėta.

Populiarioji post-keinsistinė ekonomikos teorija (t.y. toji, kuri dėstoma universituoose ir kuria dažniausiai vadovaujasi bankų ekonomistai) vadovaujasi paradigma, kad žmogus yra racionalus, ji yra ypač fokusuota į matematiką, pripildyta įvairiausių modelių, dažniausiai kalba apie agreguotą pasiūlą ir paklausą. Šios teorijos šalininkai mano, kad priimdamas sprendimus, kai, pvz., pasikeičia pasiūla (dėl kainos ar kt. komponentų), žmogus vertina agreguotus duomenis, ilgalaikius savo tikslus, finansinius išteklius ir kt., tačiau tai kelia klausimų konkrečiu surogatų ir jų vartotojų atveju. Taip pat kritikuotinas ir pats EK pasiūlymas segreguoti rinkas ir vertinti jas pagal produktų ir geografines ypatybes. „Pagrindinė ekonominės teorijos šaka“ (angl. mainline), kuri apima Austrų ekonominę teorija, vertina, kad egzistuoja viena rinka, kuri yra apibrėžta ne ekonominiais ir ne geografiniais elementais, o pagal vartotojus, taip pat austrai vertina, kad visi produktai dėl visko konkuruoja nuolat. Tai veda prie pripažinimo, kad tik individai priima sprendimus ir daro pasirinkimus, nors juos neabejotinai lemia socialinė aplinka (tačiau ne tai, ką ant produkto nurodo platintojas ar gamintojas). Todėl socialiniai reiškiniai tampa suprantami tik tada, jeigu tie reiškiniai yra susiejami su individualiais sprendimais. Tai metodologinio individualizmo metodas, kuris teigia, kad žmonės su savo unikaliais tikslais ir planais, yra visos ekonominės analizės pradžia. Taigi sprendimus reikia priimti ne pagal geografiją ar produkto rinką, o pagal tai, koks yra žmonių požiūris į produktus, nes pagal austrų ekonomistus, žmogus renkasi tarp daugelio produktų ir paslaugų, pvz., laisvalaikis kine, vaikštant, leidžiant laiką muziejuose ar vartojant alkoholį.

Metodologinis individualizmas ir tikslinga (bet nebūtinai racionali) elgsena turi svarbią reikšmę tam, kaip mes atliekame ekonominę teises aktų analizę. Siekiant paaiškinti įvairius sudėtingus reiškinius, pavyzdžiui, mainus, kainų formavimąsi, ir norint tai padaryti reikia įvardinti, kad šie reiškiniai susideda iš daugelio atskirų veikėjų veiksmų. Tik įvertinę individų tikslus ir planus galime tikėtis suprasti pasaulio reiškinių prasmę. Post‑keinsistinės  ekonomikos teoremos, t. y. ribinio naudingumo ir alternatyviųjų kaštų sąvokos, paklausos ir pasiūlos principas, yra išvestos apmąstant žmonių veiksmų tikslingumą ir bandant elgesį agreguoti.

Nagrinėjant alkoholio surogatų vartojimo ir reguliavimo situaciją tampa aišku, kad ji apima ne tik produkto rinką ar geografinę (CEE) rinką, bet ir paties vartotojo elgseną. Nors ir post-keinsistinė ekonomikos teorija preziumuoja racionalų vartotoją, tinkamiau surogatų vartojimą galima apibūdinti austrų ekonomikos mokyklos teorija. Pastaroji vertina žmogų ir jo elgseną, toks, koks jis yra. Surogatų atveju žmogus ieško jam timnkamiaisio sprendimo ar produkto esančio „arčiausiai sąraše“ (angl. next in line) savo poreikiams patenkinti (konkrečiai – intoksikuotis), iš anksto nevertindamas savo socio-ekonominių ar ilgalaikių finansinių galimybių.  Pavyzdžiui, apmokestinus burnos skalavimo skystį surogatų vartotojas asmuo pirktų antifrizą; šį apmokestinus – odekoloną ir t.t.

Ar svarbus platintojo ar gamintojo elgesys?

Direktyva nurodo, kad galima atsisakyti taikyti išimtis pagal Direktyvos 27.1.(b), jeigu valstybė įtaria piktnaudžiavimą ir (arba) sukčiavimą.

Vienintelėje byloje dėl surogatų Valstybinė mokesčių inspekcija teigė, kad prekybininkas sąmoningai atsižvelgė į tai, kad kai kurie žmonės geria burnos skalavimo skystį, siekdami apsvaigti. Tokia išvada padaryta dėl pakuotės ženklinimo ypatumų, pvz., skonis, „laipsnių“ nurodymas fasadinėje etiketėje ir kt. – tai nėra susiję su higienos priemonėmis bet tiesiogiai implikuoja konkurenciją su alkoholiniais gėrimais. Bene Factum bylos atveju prekeivis žinojo, kad jo produktai yra vartojami kaip alkoholio surogatai ir kad jis nekonkuruoja su burnos higienos produktais, taip pat ta neginčijama aplinkybė, kad tiekėjas kryptingai formavo savo produktų išvaizdą, kad atliepų surogatinių gėrimų paklausą. Tačiau savo sprendimu Bene Factum byloje ESTT legalizavo mokesčių apėjimo schemą verčiantis surogatų prekyba.

Summa summarum

Nors Direktyvos pakeitimais yra siekiama geriau atliepti technologinius pokyčius ir tai neginčijama, abejonių kelia tai, ar pasiūlyti pakeitimai sugebės atliepti žmonių neribotą išradingumą. Dabar teisės aktuose numatyta formuluotė nepaaiškina, kas yra žmonėms vartoti neskirti produktai. Svarbiausia yra identifikuoti, kas nustato produkto vartojimą, ypač tais atvejais, kai produktas vartojamas kitais negu nustatyta tikslais. Bene Factum bylos atveju tyrima turėjo palengvinti tai, kad prekeivis turėjo išreikštą tikslą ir norą, kad jo burnos skalavimo skystis konkuruotų su alkoholiniais gėrimais, tačiau nepaisant to ir ankstesnės praktikos priimtas sprendimas vadovautis tik prekeivio formaliai suteikta produkto paskirtimi. Surogatų vartojimo reiškinį tiksliausiai paaiškina austrų ekonomikos teorija, pagal kurią žmonės nėra racionalūs ir mažiausiais kaštais ieško pakaitalų savo interesams patenkinti – t.y. ne svarsto agreguotus duomenis ilgalaikėje perspektyvoje, o čia ir dabar ieško pigesnių pakaitalų tam, kas yra „kitas eilėje“ jo pasirinkimų sąraše. T.y. pagrindinis analizės atskaitos taškas yra pats žmogus ir jo neprognozuojamas ir neracionalus elgesys, kuris ir lemia, kaip produktai yra realiai naudojami.

Karolina Mickutė yra Vilniaus universiteto ir Briuselio laisvojo universiteto doktorantė