Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo ieškinio senaties skaičiavimo taisyklių iki daiktinės teisės įvairių klausimų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl ieškinio senaties taikymo papildomiems reikalavimams pasisakė, kad, pasibaigus hipoteka užtikrintam pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui ir esant pagrindui taikyti šio termino pasibaigimo teisines pasekmes, šios prievolės užtikrinimui hipoteka įkeisto daikto savininkas taip pat gali gintis nuo kreditoriaus reikalavimų priverstinai išieškoti iš hipoteka įkeisto daikto ieškinio senatimi (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Įstatymas nenustato, kad ginčo materialiojo teisinio santykio šalies prašymas taikyti ieškinio senatį visiems ar daliai pareikštų reikalavimų negalėtų būti vėliau atšauktas ar nebepalaikomas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant paduoto atskirojo skundo dėl pareiškėjui palankios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies ir skolininkui ar jo atstovui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jokia procesine forma nepareiškus reikalavimo taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismo nutartimi patenkintiems pareiškėjo reikalavimams, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartimi patenkintus pareiškėjo reikalavimus atmesti, remdamasis ieškinio senatimi, net ir nustatęs, kad ieškinio senaties terminai iš hipotekos kylantiems reikalavimams pagal CK 1.135 straipsnį yra pasibaigę.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipę dėmesį į tai, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai pritaikė teisės normas, savaime negali pagrįsti nei apeliacinio (atskirojo) skundo ribų peržengimo, nei atitinkamai apelianto teisinės padėties pabloginimo apeliacinės instancijos teisme. Kitoks aiškinimas lemtų, kad teisė peržengti apeliacinio (atskirojo) skundo ribas apeliacinės instancijos teismui būtų suteikta iš esmės kiekvienoje byloje, o tai visiškai neatitiktų apeliacinio proceso esmės ir pagrindinių principų, paneigtų CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos, suteikiančios apeliacinės instancijos teismui teisę išeiti už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų viešojo intereso apsaugos tikslais, išimtinį pobūdį, sukeltų realų pavojų byloje dalyvaujančių asmenų apeliacijos teisės įgyvendinimui ir teismo proceso tinkamumui bei sąžiningumui.

_____

Nutartyje dėl tiekėjo pareigos išviešinti rėmimosi kitų ūkio subjektų pajėgumais konstatuota, kad pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nors lizingo objektas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, būtent lizingo gavėjui priklauso daikto valdymo ir naudojimo teisė. Vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės įsigijimas, bet finansinė nauda – įsigyti lizingo gavėjo pageidaujamą daiktą tam, kad vėliau jis būtų perduodamas lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už atitinkamą užmokestį. Daiktai, tiekėjo valdomi ir naudojami lizingo sutarties pagrindu, bendrąja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 49 straipsnio prasme priskirtini tiekėjo – lizingo gavėjo, o ne lizingo davėjo pajėgumams. Todėl pagal bendrąją taisyklę tais atvejais, kai, perkant paslaugas (darbus), pirkimo sąlygose nurodomi tiekėjų techninio pajėgumo reikalavimai (pvz., nurodomi konkretūs reikalavimai turėti tam tikrus techninius duomenis atitinkančias transporto priemones), tiekėjai, ketinantys teikti paslaugas (vykdyti darbus) naudodami daiktus, valdomus lizingo sutarties pagrindu, savo pasiūlymuose atskirai neprivalo išviešinti lizingo davėjų kaip ūkio subjektų, kurių pajėgumais remiasi. Priešingas šios normos aiškinimas suponuotų formalų VPĮ taikymą, be viešąjį interesą atitinkančio tikslo didintų tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų administracinę naštą.

_____

Nutartyje dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, kai ieškinį reiškia bendrovės bankroto administratorius, priminta, kad valdymo organų civilinė atsakomybė mokiai bendrovei yra tiesioginė, o bendrovės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra subsidiari, išskyrus atsakomybę CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į bankroto proceso pagrindinį tikslą ir bankroto administratoriaus funkciją ginti kreditorių interesus, kasacinio teismo praktikoje suformuluota nuostata, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių.

_____

Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje dėl teisės į nešališką teismą, teismo pareigos išspręsti visus byloje pareikštus reikalavimus, servituto nustatymą, teismo teisę pripažinti sandorį galiojančiu Lietuvos Respublikos CK1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu pabrėžta, kad vien kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, nes nesivadovavo gausia ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nenustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Atsakovų kasaciniame skunde nurodomas antrasis pirmosios instancijos teismo teisėjos menamo šališkumo argumentas yra pagrindas pasinaudoti teise apskųsti priimtą sprendimą dėl ginčo esmės instancine tvarka, o pirmosios instancijos teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos per se nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nurodomas trečiasis pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo teisėja po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo į teismo depozitinę sąskaitą priėmė iš ieškovų teismo sprendimu priteistą mokėjimą dėl kompensacijos už servitutą, taip viršydama savo įgaliojimus, kadangi jai nepavesta vykdyti teismų sprendimų, taip pat nepatvirtina nei subjektyviojo, nei objektyviojo bylą pakartotinai išnagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo.  Pagal CPK 331 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas nurodomas šio teismo priimamo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tai reiškia, kad bylos išnagrinėjimo rezultatą lemia ne tam tikrų duomenų įvedimas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, o teismo priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje priimtas sprendimas. Todėl vien tai, kad nagrinėjamu atveju dėl teismo darbuotojo klaidos Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO iš pradžių buvo įvestas klaidingas bylos išnagrinėjimo rezultatas, nesudaro pagrindo konstatuoti bylą pakartotinai išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumo, kadangi, kaip minėta, bylos išnagrinėjimo rezultatą lemia priimto procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas teismo sprendimas, o šiuo atveju nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas būtų buvęs redaguotas po jo priėmimo ir paskelbimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovų kasacinio skundo argumentu, kad teismai neišsprendė visų byloje pareikštų atsakovų reikalavimų dėl servituto nustatymo. Pažymėtina, kad visi trys ieškovų ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl servituto nustatymo suformuluoti kaip alternatyvūs, o teismui nusprendus patenkinti vieną iš alternatyviųjų reikalavimų, kito reikalavimo nagrinėjimas tampa nereikšmingas. Šiuo atveju teismai byloje nusprendė tenkinti pirmąjį ieškovų ieškinyje suformuluotą alternatyvųjį reikalavimą dėl servituto nustatymo, todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai neturėjo procesinės pareigos pasisakyti ir dėl kitų alternatyvių ieškinyje suformuluotų reikalavimų dėl servituto nustatymo.

nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai pripažino susitarimą dėl servituto nustatymo galiojančiu, kadangi, kaip jau minėta šios nutarties 72 punkte, teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog preliminariosios sutarties 5 punkte šalys susitarė būtent dėl servituto nustatymo. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimo dėl servituto, kaip daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nustatymo, viena iš esminių sąlygų yra servitutą identifikuojančio plano parengimas ir pridėjimas prie susitarimo. Nagrinėjamu atveju toks planas sudarant ginčo preliminariąją sutartį nebuvo parengtas, todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo pripažinti susitarimą dėl servituto galiojančiu teismo sprendimu, kadangi net jei toks susitarimas, įtrauktas į ginčo preliminariąją sutartį, ir būtų laikomas susitarimu dėl servituto, jis neatitiko vienos iš esminių tokio susitarimo sąlygų – plano, identifikuojančio servitutą, buvimo sudėtine tokio susitarimo dalimi.

Nagrinėjamu atveju servituto nustatymo planas (schema), pagal kurį teismai nustatė servitutą, buvo parengtas tik bylos nagrinėjimo metu. Toks planas sudarant ginčo preliminariąją sutartį nebuvo sudarytas ir nebuvo prie jos pridėtas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovas A. P. ir atsakovė R. T. sudarė susitarimą dėl servituto, ir tuo labiau pripažinti jį galiojančiu teismo sprendimu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo atveju klausimas dėl servituto nustatymo turėjo būti sprendžiamas pagal CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas.

_____

Nutartyje dėl palūkanų, mokėtinų dėl nesumokėtos baudos, skirtos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme įtvirtintus konkurencijos teisės pažeidimus, skaičiavimo tvarkos ir pagrindų pabrėžta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo normas, reglamentuojančias palūkanų, mokėtinų dėl nesumokėtos baudos už konkurencijos teises pažeidimus, skaičiavimo tvarką. Lingvistiškai aiškinant Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį, 39 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, jog, viena vertus, Konkurencijos įstatymas įtvirtina maksimalų 180 dienų terminą, už kurį yra skaičiuojamos palūkanos dėl skirtos ir laiku nesumokėtos baudos. Ši norma pagal savo pobūdį yra imperatyvi, įtvirtinanti, jog visais atvejais palūkanos yra skaičiuojamos ne ilgiau kaip 180 dienų. Kita vertus – šis terminas yra pratęsiamas tiek, kiek laiko, suėjus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, buvo sustabdytas baudos ir palūkanų priverstinis išieškojimas (Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis), t. y. kai yra ginčijama bauda kreipusis į teismą teisminės gynybos (Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis). Taigi lingvistiškai itin formaliai skaitant nurodytas nuostatas dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos ir principų galima padaryti išvadą, jog subjekto, kuris pasinaudoja teise į teisminę gynybą, padėtis tampa blogesnė nei tuo atveju, jeigu jis nuspręstų į teismą nesikreipti. Dėl šių priežasčių teisinis reguliavimas turi būti aiškinimas sistemiškai, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo tikslais bei atsižvelgiant teisės į teisminę gynybą užtikrinimo kontekstą. Šiuo atveju manytina, jog visais atvejais taikytinas maksimalus 180 dienų terminas, už kurį yra skaičiuojamos palūkanos. Savaime ši nuostata aiškiai nediferencijuoja terminų ir nenurodo priežasčių, kodėl minėtais atvejais maksimalus terminas, skaičiuojant palūkanas dėl laiku nesumokėtos baudos, turėtų skirtis. Todėl šiuo konkrečiu atveju teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas subjekto, besinaudojančio teise į teisminę gynybą, nenaudai.

______

Nutartyje dėl pardavėjo atsakomybės vartotojui už naudoto daikto (transporto priemonės) kokybės išaiškinta, kad tais atvejais, kai bylą, kurioje pirkėjas yra pareiškęs reikalavimą priteisti iš naudoto automobilio pardavėjo trūkumų, dėl kurių automobilis neatitiko įprastų reikalavimų, šalinimo išlaidų atlyginimą, nagrinėjantis teismas nustato, kad pirkėjas įvykdė pareigą informuoti pardavėją apie automobilio neatitiktį įprastiems reikalavimams, tačiau tai padarė netinkamai, dėl to pardavėjas neteko galimybės daryti poveikį su automobilio trūkumų šalinimu susijusiam procesui, inter alia, trūkumų šalinimo būdui ir kainai, teismas privalo įvertinti į bylą pateiktus įrodymus, o CPK nustatytais atvejais –sudaryti galimybę pardavėjui pateikti papildomus įrodymus, kad automobilio trūkumai galėjo būti pašalinti kokybiškai atliekant darbus, panaudojant kokybiškas detales ir pan. už mažesnę kainą ir (arba) kitokiu būdu, kad tik dalis darbų ir (ar) panaudotų detalių susiję su trūkumų šalinimu, o kiti darbai ir (ar) detalės panaudoti automobiliui atnaujinti, gerinti ir pan. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog automobilio trūkumai galėjo būti pašalinti ir nepatiriant išlaidų ar jas patiriant kelis kartus mažesnes, nei jas nurodo ieškovas, nepagrįstai laikė, kad būtinų trūkumams šalinti išlaidų nustatymas yra trūkumų šalinimo išlaidų mažinimo klausimas, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šiuo aspektu bylos nenagrinėjo.

_____

Nutartyje dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, priimant sprendimus bendraturčių sutarimu, pabrėžta, kad nuosavybės turėtojo teisė įgyvendinti savo, kaip savininko teisę, be kita ko ir sprendžiant dėl jo teisinės paskirties, šiuo atveju – gyvenamosios ar negyvenamosios, keitimo, jei tai neprieštarauja įstatymams, negali būti ribojama kitų bendraturčių sprendimu priimtu balsų dauguma. Vienu iš byloje ginčijamų susirinkimo klausimu bendraturčių balsų dauguma buvo nuspręsta riboti visų bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimą, tai yra neleisti šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto savininkams keisti savo turimo turto paskirtį iš negyvenamosios į gyvenamąją. Savininko teisė disponuoti savo turtu gali būti ribojama tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, tuo tarpu kitų bendraturčių sprendimu asmens nuosavybės teisė negali būti ribojama. Sutiktina su teismų argumentu, kad sprendimą dėl patalpų paskirties pakeitimo priima atitinkama institucija, išduodanti statybą ar remontą leidžiantį dokumentą, o kiti bendraturčiai turi teisę tokį veiksmą skųsti, įrodinėdami to neigiamas pasekmes jiems ir jų teisėtiems interesams. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog pastato bendraturčių – patalpų savininkų balsavimo raštu sprendimo dalis, kurioje nuspręsta nustatyti, kad neleidžiama statinyje esančių patalpų paskirties keisti į gyvenamąją, neatitinka įstatymo nuostatų, pripažintina teisėta ir pagrįsta.

_____

Nutartyje dėl naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos priminta, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 punktą kultūros paveldo statiniu gali būti pripažintas ne tik vertingųjų savybių turintis pastatas, tačiau ir jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę, kad ginčo pastato dalies negalima rekonstruoti ar išgriauti be Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimo, tokios išvados visiškai nemotyvavo, taip pat nedetalizavo, kokie statinio elementai (pati krosnis ar tik krosnies dalis) yra saugomi valstybės.  Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir vis dar faktiškai yra krosnis, kuri teismų vertinta kaip valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, byloje taip pat nebuvo svarstyta galimybė remiantis CPK 49 straipsnio 3 dalimi įtraukti šią valstybės instituciją į bylą, o, esant duomenų apie valstybės saugomą kultūros paveldo objektą, byloje nebuvo pateikta ar tirta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos informacija apie konkretų kultūros paveldo saugomą objektą. Priešingai, teismų išvados, kad ieškovų pateikto plano įgyvendinimas negalimas be valstybės paminklosaugos institucijų leidimo, nemotyvuotos jokios teisės normomis, nenagrinėta, ar reikėjo atitinkamų institucijų leidimo griauti krosnį, ar saugoma visa krosnis ar tik jos atskiros dalys.

_____

Nutartyje dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnyje nustatytos miškų ūkio žemės sklypo pardavimo tvarkos išaiškinta, kad ieškovas, manydamas, kad yra pažeistos jo, kaip besiribojančio miškų ūkio žemės sklypo savininko, pirmumo teisės įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, gretimo sklypo savininkui perleidus tokį sklypą nesilaikant Miškų įstatyme nustatytos tvarkos, savo teises gali ginti tik naudodamasi specialiu Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 7 dalyje nustatytu pažeistų teisių gynybos būdu – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimu.

Tačiau ieškovė byloje reikalavimo dėl šio teisių gynybos būdo taikymo nepareiškė. Negana to, ieškovė byloje pripažino, kad turi daugiau kaip 1500 ha miško ūkio paskirties žemės. Todėl, esant Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui turėti daugiau nei 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės, teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro savarankišką pagrindą daryti išvadą, kad ji ginčo sandoriais perleistos miškų ūkio paskirties žemės dalių įsigyti negalėtų. Atkreiptas dėmesys, kad teismai byloje nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog ginčo sandoriai sudaryti dar iki Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo turėti daugiau nei 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės įsigaliojimo, todėl nepagrįstai nurodė, kad ieškovės turimas miškų ūkio paskirties žemės plotas nagrinėjamu atveju nebuvo reikšmingas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškiniu siekiami galimai pažeistų teisių gynybos būdai turi būti realūs, t. y. sukeliantys teisines pasekmes, o ne hipotetiniai. Byloje nustačius, kad ieškovė neturi galimybės įgyvendinti pirmumo teisę pirkti ginčo sandoriais perleistas miško ūkio paskirties žemės dalis dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo turėti daugiau nei 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės, darytina išvada, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neturi teisinio suinteresuotumo kvestionuoti ginčo sandorius, kadangi subjektinės teisės pirkti pirmumo teise ginčo sandorius ieškovė įgyvendinti negali dėl pirmiau minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo.