Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo daiktinės teisės klausimų iki laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priminė, kad daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Konstatuota, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatytos sąlygos, suponavusios pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimą atidalyti žemės sklypą išimtiniu įstatyme įtvirtintu būdu, apribojant nesutinkančių bendraturčių – atsakovų nuosavybės teisę, priteisiant jiems kompensaciją vietoj nuosavybės teise turėtos turto dalies. Šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas pagrįstai apeliacinės instancijos teismo vertintas kaip geriausiai atitinkantis šalių interesus. Atsakovams priklausančių žemės sklypo dalių paėmimo teismas nevertino kaip esminio jų (savininkų) teisių pažeidimo, atsižvelgdamas, be kitų, į aplinkybes, kad atsakovų sklypo dalys yra itin mažos, jų negalima realiai naudoti pagal žemės sklypo (komercinę) paskirtį, nenustatytas esminis atsakovų interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe. Tai, kad atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nusprendė apeliacinės instancijos teismas, nelaikytina išskirtine aplinkybe, nes nenustatyta, kad itin mažos žemės sklypo dalys, kurios buvo priskirtos atsakovams, turėtų aiškiai reikšmingą sentimentalią ir emocinę vertę.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.
______
Nutartyje dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo pasisakyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui ir teismas nusprendžia, kad, atsižvelgiant į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, šis atlyginimas mažintinas, tai antstoliui priteisiamas atlyginimas už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą neturi būti mažesnis už Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytą minimalų šio atlyginimo dydį. Faktas, jog priverstinio vykdymo proceso metu skolininkas pats sumoka skolą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, nėra pagrindas laikyti, kad antstolis neįvykdė vykdomojo dokumento, nes jis faktiškai neišieškojo išieškotinos sumos. Šiuo atveju svarbu tai, kad skolininkas įvykdė atitinkamą vykdomąjį dokumentą pasibaigus terminui, per kurį jis galėjo įvykdyti jį gera valia, t. y. prasidėjus priverstinio vykdymo procesui. Pozicija, kad antstoliui turi būti atlyginamos tik faktiškai turėtos vykdymo išlaidos, reikštų, jog būtų padengiamos tik faktinės vykdymo sąnaudos, t. y. antstolio kontoros sąnaudos, kurios neapima antstolio, kaip fizinio asmens, uždarbio, t. y. tokiu atveju antstolis galėtų padengti tik turėtas išlaidas, tačiau negalėtų užsidirbti iš savo veiklos, t. y. negautų atlyginimo kaip fizinis asmuo. Tokia situacija panaikintų jo motyvaciją efektyviai vykdyti vykdomuosius dokumentus. Taigi teisėtų lūkesčių principo pažeidimas gali turėti neigiamą poveikį sprendimų vykdymo veiksmingumui.
_____
Nutartyje dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės, apskundimo apeliacine tvarka galimumo, pabrėžta, kad CPK nustato, kad galiojanti nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi privalomąjį pobūdį ir turi būti vykdoma nepaisant to, kad dėl tokios nutarties paduotas ir nagrinėjamas atskirasis skundas. Dėl šios priežasties proceso teisės normų aiškinimas, apeliacinio proceso dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalimumą susiejantis išimtinai su šios nutarties įvykdymu, yra teisiškai ydingas –toks aiškinimas iš esmės lemia, kad asmuo, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, norėdamas pasinaudoti įstatymo jam suteikta apeliacijos teise turėtų pažeisti imperatyvias teisės normas, reikalaujančias nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti skubiai. Nagrinėjant atsakovės atskirąjį skundą šioje byloje, bylos nagrinėjimas iš esmės pirmosios instancijos teisme dar nebuvo baigtas, byloje taip pat nenustatyta, kad iki atsakovės atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios apeliacine tvarka skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pirmosios instancijos teismo būtų buvusios panaikintos ar pakeistos. Taigi, kasaciniame skunde atsakovė pagrįstai teigia, kad nutraukti apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą nebuvo teisinio pagrindo.
_____
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, kai civilinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, teisėjų kolegija nusprendė, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo teismo nešališkumo principo pažeidimo kaip pagrindo pripažinti teismo sudėtį esant neteisėtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą byloje susiklosčiusią situaciją, nusprendė, kad teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo R. B. santuokiniai ryšiai su advokate, kuri savo veiklą vykdo advokatų kontoroje kartu su atsakovams bei tretiesiems asmenims atsakovų pusėje šioje byloje atstovavusiais advokatais ir advokato padėjėja, galėjo ieškovui, kuriam priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, objektyviuoju aspektu sukelti pagrįstų abejonių, kad teismo sudėtis nebuvo tokia, kuri garantuotų teismo nešališkumą ir atitiktų Konvencijoje įtvirtintą standartą, taikant objektyvųjį testą. Tokios abejonės privalėjo būti pašalintos kolegijos pirmininkui ir pranešėjui nusišalinant nuo bylos nagrinėjimo CPK 66 straipsnio pagrindu (CPK 68 straipsnio 1 dalis) ir taip užtikrinant proceso dalyvių teisę į nešališką teismą. Dėl to konstatuotina, kad, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo instituto, tokia susiklosčiusi situacija objektyviai sukelia abejonių dėl teisėjo (teismo) nešališkumo ir pažeidžia ieškovo teisę į nešališką teismą.
______
Nutartyje dėl paslaugų teikėjo teisės nutraukti sutartį Lietuvos CK 6.721 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.217 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, padaryta išvada, kad skirtingas sutarties nutraukimo pagrindas lemia skirtingas teisines pasekmes, todėl siekiant teisingai išspręsti šalių ginčą dėl ieškovės teisės į netesybas šioje byloje svarbu nustatyti, kokiu pagrindu pasibaigė sutartis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo vien CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu ir ją aiškinančia praktika, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimo teisinius pagrindus ir teisines pasekmes dėl sutarties nutraukimo, o spręsdami dėl ginčo paslaugų sutarties nutraukimo pasekmių nenustatę teisinio sutarties nutraukimo pagrindo, neatskleidė bylos esmės. Šie pažeidimai sudaro pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nustatęs, jog sutartis nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu, bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, turėtų įvertinti atsakovės argumentus dėl aiškiai per didelių netesybų ir dėl jų pasisakyti.
Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ arba „neprotingai didelės netesybos“ įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų.
______
Nutartyje dėl daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties bei priverstinės hipotekos konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai, skundžiamais procesiniais sprendimais kvalifikuodami ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties formą bei turinį ir terminuotų prievolių rūšis reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė neteisėtą išvadą, kad ginčo sutartis nėra daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Atitinkamai šios išvados pagrindu teismai nepagrįstai nusprendė, kad notaras neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką pagal CPK 6.414 straipsnio 2 dalį.
Pabrėžta, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka. CK 6.414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai atveju daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu. Taigi įstatymas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties atveju neįtvirtina nei konkrečių periodinių įmokų kiekio ir dydžio, nei mokėjimo intensyvumo, jame nėra nustatytas reikalavimas dėl įmokų proporcijų. Tai, kad pagal ginčo sutarties sąlygas sutarties kaina turi būti sumokėta ne sutarties sudarymo dieną, o atidedant jos mokėjimą ir nustatant du šios kainos mokėjimus, reiškia, kad sutartimi yra nustatyti šių mokėjimų terminai ir mokėjimo tvarka. Taigi, sutartimi nustatyti tiek įmokų dydžiai, tiek jų mokėjimo terminai. O tai taip pat reiškia, kad nustatytas ir atitinkamas mokėjimų periodas – laiko tarpas, per kurį dviem mokėjimais turi būti sumokėta visa sutartimi nustatyta kaina. Taigi šioje nutartyje cituota kasacinio teismo praktika, daiktų pirkimą ir pardavimą išsimokėtinai apibrėžiančios CK normos sudaro pagrindą ginčo pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuoti kaip nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Pagal CK 6.414 straipsnio, reglamentuojančio kainą ir atsiskaitymo tvarką daiktą parduodant išsimokėtinai, 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi CK 6.414 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymu nustatyta priverstinė hipoteka, kuriai taikyti tiesiogiai įstatymas nustato tik dvi sąlygas: pirma, nuosavybės teisė į daiktus perėjo pirkėjui; antra, daiktas parduotas išsimokėtinai.
Taip pat pažymėta, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų, CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties iš bendrosios taisyklės, pagal kurią dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos bylose neatlyginamos, taikymo neargumentavo ir nenustatė, ar dalyvaujančių šioje byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi. Taigi, pagrįstas yra kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta.
_____
Nutartyje dėl klausimo, ar statinio statybos valdytojas yra tinkamas ieškovas pareikšti ieškinį projektuotojo draudikui, išaiškinta, kad tuo atveju, kai statinio statybos valdytojas projekto valdymo sutartyje yra prisiėmęs su sėkmingu projekto įgyvendinimu susijusius įsipareigojimus ir užsakovas dėl paaiškėjusių statinio ar tam tikrų jo dalių trūkumų atsisako priimti darbus, šio statinio valdytoju ir toliau išlieka statinio statybos valdytojas, nors statybos procese naujo statinio savininkas nuo jo teisėto sukūrimo momento ir tampa statytojas. Iš to išplaukia, kad statinio statybos valdytojui kyla pareiga pašalinti statinio defektus savo ar kalto dėl jų atsiradimo asmens sąskaita. Konstatuota, kad tol, kol užsakovą ir statinio statybos valdytoją projekto valdymo sutarties pagrindu sieja pavedimo teisiniai santykiai, statinio statybos valdytojas, atsakingas už tinkamą statinio statybą ir įrengimą bei trūkumų šalinimą, turi teisę iš kaltų asmenų ar jų draudikų reikalauti atitinkamai pašalinti defektus ar išmokėti draudimo išmoką.
