Naujausia LAT praktika: nuo prevencinio ieškinio sampratos iki nusikalstamo sukčiavimo atribojimo nuo civilinės atsakomybės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo teisėtumą, kai administracinio nusižengimo byloje teismai jau yra konstatavę, kad statytojo veiksmai nelaikytini naujo statinio statyba, ir toje byloje nustatytų faktų prejudicinę reikšmę nagrinėjamai civilinei bylai, išaiškino, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, bei įsiteisėjusio teismo nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu taikoma CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė, ir atitinkamai prejudicinių faktų taisyklė, įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, netaikoma. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje iškilęs teismo nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, nustatytų aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamoje civilinėje byloje klausimas turi būti sprendžiamas remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu. Kasacinis teismas CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę daugiausiai yra išplėtojęs dėl padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prejudicialumo civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis nusižengimas yra Administracinių nusižengimų kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika, atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius (Administracinių nusižengimų kodekso 5 straipsnio 1 dalis), o CPK 182 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vienoda prejudicialumo taisyklė tiek teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, tiek teismo nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu, ši kasacinio teismo praktika aktuali ir ja turi būti vadovaujamasi taip pat ir aiškinant prejudicialumo taisyklę padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, remdamasi teisiniu reguliavimu bei kasacinio teismo praktika, taip pat atsižvelgdama į ribotos prejudicinės galios principą, nutartyje konstatavo, jog įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta administracinio nusižengimo byloje, nustatyta aplinkybė, kad ieškovė, 2018 m. atlikdama ginčo gatvės statybos darbus, nevykdė naujo statinio statybos, yra aplinkybė, kuria remdamasis teismas sprendė dėl administracinio nusižengimo (ne)buvimo, tačiau ši aplinkybė nėra administracinio nusižengimo padarinys. Todėl, priešingai nei kasaciniu skundu teigia ieškovė, nėra pagrindo tokią aplinkybę pripažinti prejudiciniu faktu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Nurodytas įsiteisėjęs teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje ir juo nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje civilinėje byloje vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybę, jog dar iki statybos darbų, kurie valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos konstatuoti kaip savavališka statyba, gatvei faktiškai egzistavus kaip pastatytam (sukurtam) turtiniam vienetui (nuosavybės teisės objektui naujo daikto pagaminimo (naujo statinio pastatymo) būdu) ir nesant įrodymų, kad šis turto vienetas yra neteisėtas, nėra pagrindo 2018 m. ieškovės atliktus statybos darbus vertinti kaip naujo statinio statybą, taigi ir kaip savavališką statybą.

Taip pat pažymėta, kad nors savavališkos statybos aktas nėra individualus teisės aktas, kuris galėtų būti ginčijamas administracine tvarka, vis dėlto reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą gali būti savarankišku civilinės bylos dalyku. Kita vertus, civilinėje byloje pareiškus reikalavimą dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, savavališkos statybos faktas kaip pagrindas pripažinti privalomąjį nurodymą neteisėtu gali būti ginčijamas byloje nepriklausomai nuo to, kad toje pačioje ar kitoje byloje nėra pareikštas reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą ir jis nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, jog savavališkos statybos aktas nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu, nepagrindžia privalomojo nurodymo teisėtumo. Byloje nustačius faktą, kad nėra statinio statybos savavališkumo, dėl tokio statinio surašytas savavališkos statybos aktas praranda savo teisinę reikšmę, nes juo negali kilti savavališkos statybos šalinimo padarinių, kurie yra įforminti nepagrįstai priimtu privalomuoju nurodymu.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių netesybas už pavėluotą darbuotojui priklausančių sumų mokėjimą, pabrėžta, kad lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka privalo mokėti netesybas rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimas, 2) vėlavimas atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus. Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams.  Sprendžiant dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia įvertinti, ar yra visos jos taikymo sąlygos, be kita ko, ar uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju dėl darbuotojo kaltės, turi būti sprendžiama dėl tokių aplinkybių ir atitinkamai darbdavio atsakomybės (jos apimties). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė laiku dėl ieškovo kaltės, dėl šių aplinkybių byloje ginčas nekilo, todėl laikytina, kad ieškovas pagrįstai reikalavo iš atsakovės priteisti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių savivaldybių turto nuomos sutarties maksimalų terminą ir nuomininko teisę reikalauti atnaujinti nuomos sutartį naujam terminui, pabrėžta, kad bendrosios daiktų nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos valstybės ir savivaldybių turto nuomai taikomos tiek, kiek nurodytų subjektų turto nuomos nereguliuoja specialūs teisės aktai.  Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (VSTVNDĮ) normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos santykius, ir CK XXVIII skyriaus „Nuoma“ normos konkuruoja kaip specialioji ir bendroji norma. Vienas iš teisės principų, kuriuo turi būti vadovaujamasi valdant, naudojant valstybės ir savivaldybių turtą ir juo disponuojant, yra viešosios teisės principas, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Apibendrinant valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą, darytina išvada, jog iki 2019 m. spalio 1 d. savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomai buvo taikomos savivaldybių tarybų patvirtintos taisyklės (tvarka), įskaitant nuomos sutarties terminus, kurios turėjo būti nustatytos nepažeidžiant bendrųjų CK XXVIII skyriuje įtvirtintų daiktų nuomos sutarčių nuostatų, pvz., dėl sutarties formos (CK 6.478 straipsnis), sutarties bendrojo maksimalaus termino (CK 6.479 straipsnio 1 dalis), nuomininko pirmenybės teisės atnaujinti sutartį (CK 6.482 straipsnis) ir kt.  

CK XXVIII skyriaus normos, įskaitant CK 6.479 straipsnyje reglamentuojamą sutarties terminą bei CK 6.482 straipsnyje įtvirtintą nuomininko pirmenybės teisę atnaujinti nuomos sutartį, ir VSTVNDĮ nuostatos, įskaitant 15 straipsnio 5 dalyje nuo 2019 m. spalio 1 d. nustatytą maksimalų savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos 10 metų terminą, konkuruoja kaip bendrosios ir specialiosios teisės normos. Tai reiškia, kad, įsigaliojus savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomai taikomam maksimaliam 10 metų terminui, po 2019 m. spalio 1 d. vykdomose tokios rūšies turto nuomos procedūrose ir sudaromose nuomos sutartyse gali būti nustatomas nuomos terminas ne ilgesniam kaip 10 metų terminui. Jeigu po 2019 m. spalio 1 d. yra atnaujinamos naujam terminui nuomos sutartys, kurios buvo sudarytos iki 2019 m. spalio 1 d., tai nuo 2019 m. spalio 1 d. iki sutarčių atnaujinimo naujam terminui praėjęs anksčiau sudarytos nuomos sutarties galiojimo laikotarpis turėtų būti įskaitomas į maksimalų 10 metų nuomos terminą, o ilgesniam kaip 10 metų terminui nuomos sutartis negalėtų būti atnaujinama.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2018 m. kovo 1 d. papildomą susitarimą dėl Nuomos sutarties pakeitimo ir jos papildymo 6¹ punktu šalys sudarė dėl viešo nuomos konkurso procedūrų sustabdymo kitoje civilinėje byloje, terminuota Patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta palankesnėmis ieškovei sąlygomis, ieškovė visu ginčų abiejose civilinėse bylose nagrinėjimo laikotarpiu pagal paskirtį naudojosi Patalpomis, todėl įsiteisėjusio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje pagrindu su ieškove sudarytos (sudaromos) atnaujintos naujam terminui Patalpų nuomos sutarties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo atnaujintos sutarties sudarymo dienos, bet nuo 2018 m. kovo 1 d., nuo kurios pagal Viešojo nuomos konkurso sąlygas turėjo būti sudaryta nauja sutartis su konkurso laimėtoju arba su pirmenybės teise atnaujinti sutartį naujam terminui pasinaudojusia ieškove. Priešingas aiškinimas reikštų, kad pats ginčo teisme dėl viešo nuomos konkurso procedūrų inicijavimas pratęsia ginčo nagrinėjimo laikotarpiui nuomos sutarties terminą, tokiu būdu pakeisdamas viešo nuomos konkurso sąlygas, nors tokiam aiškinimui nėra jokio teisinio pagrindo.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių prevencinį ieškinį dėl pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą statinio rekonstravimo projekto įgyvendinimo pripažinimo neteisėtu ir statybos veiksmų uždraudimo, taip pat žalos grėsmės ir žalai nustatyti įrodymų vertinimo taisyklių, pažymėta, kad ieškovas, prevenciniu ieškiniu teigdamas esant realų pavojų, turi įrodyti, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės bus pažeistos. Realią grėsmę gali patvirtinti jau pradėti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams, atsakovo požiūris į teisę pažeidžiančius veiksmus, jų nepripažįstant, ir pan. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareiškusi prevencinį ieškinį dėl pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą statinio rekonstravimo projekto įgyvendinimo pripažinimo neteisėtu ir statybos veiksmų uždraudimo, turėjo įrodyti visas prevencinio ieškinio sąlygas. Kolegija pažymėjo, kad byloje prevenciniu ieškiniu prašoma pripažinti neteisėtu statybos projekto sprendinių įgyvendinimą ir uždrausti vykdyti statybą ateityje, kai projekto sprendiniai įgyvendinami ir statinio statyba atliekama patvirtinto statybos projekto sprendinių ir išduoto statybos leidimo pagrindu, o šie dokumentai yra galiojantys, jų teisėtumas nėra ginčijamas. Maža to, pagal bylos duomenis statinys faktiškai yra pastatytas (veiksmai, kuriems siekta užkirsti kelią prevenciniu ieškiniu, jau yra atlikti). Todėl, kasacinio teismo vertinimu, nenustatyta byloje pareikšto prevencinio ieškinio būtinų sąlygų – būsimų neteisėtų veiksmų ir realaus pavojaus, kad ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žala. Priešingai, pagal byloje susiklosčiusią faktinę situaciją galėtų būti vertinama, ar šiais veiksmais yra padaryta žala ir ar yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, o tai išeina už prevencinio ieškinio instituto taikymo ribų. taip pat atkreiptas dėmesys, kad antstolio faktinių aplinkybių protokolas, kuriuo konstatuojama faktinė padėtis, turi ribotą įrodomąją galią, jis nėra tas įrodymas, kuris patvirtintų ieškinio dalyką ir pagrindą, nes prevenciniu ieškiniu prašoma uždrausti žalą darančius veiksmus atlikti ateityje, o ne pripažinti žalos padarymo faktą, reikalaujant ją atlyginti. Teismo rėmimasis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis apie faktinę padėtį, kuri atsirado bylos nagrinėjimo metu, reikštų prevencinio ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo ribų peržengimą.

_____

Nutartyje dėl antstolio veiksmų, kai  individualiajai įmonei yra iškelta bankroto byla, pabrėžta, kad tiek ĮBĮ, tiek JANĮ yra nustatyta išbaigta, savarankiškai nuo CPK reglamentuojamo vykdymo proceso funkcionuojanti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Atsižvelgdamas į individualios įmonės savininko subsidiariąją atsakomybę už individualios įmonės, kurios savininkas jis yra, prievolių įvykdymą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje kaip bendraatsakovis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju vykdomieji dokumentai vykdomosiose bylose buvo perduoti IĮ „Kompiutera“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o vykdomosios bylos laikomos užbaigtomis CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, pripažino, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, padarydami išvadą, jog vykdomojo dokumento perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui atveju netaikytina CPK 631 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta antstolio pareiga, grąžinant vykdomąjį dokumentą išieškotojui, panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui įvykdyti, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas. Vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui yra vienas iš vykdomosios bylos užbaigimo pagrindu, bet ne priešingai. Nagrinėjamu atveju vykdomosios bylos buvo užbaigtos ne dėl vykdomųjų dokumentų grąžinimo, bet kitu pagrindu – persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CPK nėra įtvirtintos pareigos antstoliui persiunčiant vykdomąjį dokumentą individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui panaikinti skolininko (individualios įmonės savininko) turtui pritaikytas priverstinio vykdymo priemones, taip pat į tai, kad, vadovaujantis JANĮ 30 straipsnio 1 dalimi, dėl šių priemonių, įskaitant turto areštą, panaikinimo gali nuspręsti tik individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas, daro išvadą, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, netenkinant pareiškėjo prašymo dėl visų priverstinio vykdymo priemonių, kurių buvo imtasi išieškojimui įvykdyti, panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta.

_____

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo ieškovei 57 924 Eur žalos atlyginimo ir procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų V. K., Z. K., L. K. ir V. K. apeliacinį skundą, 2021 m. vasario 18 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 5 d. nutartimi buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, pasiūlydamas šalims pateikti naujus įrodymus, susijusius su Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo steigimu ir ginčo lėšų jam perdavimu. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 19 d. nutartimi priėmė dalį šalių pateiktų naujų įrodymų, tarp jų atsakovo V. K. (atsakovo A. K. teisių perėmėjo) pateiktas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos 2011 m. vasario 26 d. posėdžio protokolo Nr. 1 kopiją ir šio posėdžio protokolo išrašo kopiją.  Kasaciniu skundu ieškovė Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesudarė ieškovei galimybės susipažinti su nauju įrodymu ir suformuluoti bei išreikšti savo poziciją byloje, nors privalėjo tai padaryti. 

LAT teisėjų kolegija nutartyje pažymėjo, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. sausio 5 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2021 m. sausio 19 d., pasiūlė šalims iki 2021 m. sausio 14 d. pateikti naujus įrodymus, susijusius su Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo steigimu ir ginčo lėšų jam perdavimu.  2021 m. sausio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas nutartimi priėmė dalį atsakovo pateiktų naujų įrodymų – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos 2011 m. vasario 26 d. posėdžio protokolo Nr. 1 kopiją ir šio posėdžio protokolo išrašo kopiją, taip pat priėmė dalį ieškovės pateiktų naujų įrodymų ir nutarė sprendimą dėl ginčo esmės priimti ir paskelbti 2021 m. vasario 18 d. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartis šalims nebuvo išsiųsta ir nebuvo nustatytas terminas šalims susipažinti su kitos šalies teiktais ir teismo priimtais naujais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistas rungtyniškumo principas, ieškovės teisė į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytai) ir priimtas ieškovei siurprizinis sprendimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog minėtas įrodymas, tikėtina, buvo kitose bylose, kuriose ieškovė dalyvavo kaip proceso šalis ir kuriose šis įrodymas buvo ištirtas, negali būti vertinama, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ieškovės teisės būti išklausytai, kadangi konkrečioje nagrinėjamoje byloje teismas turi įvertinti to įrodymo įrodomąją reikšmę kartu su kitų įrodymų visetu ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

_____

Nutartyje dėl vykdymo išlaidų apmokėjimo pasisakyta, kad apibendrinant vykdymo išlaidas reglamentuojančias teisės normas, galima teigti, kad pagal bendrą taisyklę priverstinio vykdymo procese visos vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Įstatyme nustatyta, kad vykdymo išlaidos išieškomos toje pačioje vykdomojoje byloje, kurią vykdant jos buvo apskaičiuotos, o ginčai dėl vykdymo išlaidų skaičiavimo nagrinėjami specialia CPK nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad antstolis, atlikdamas priverstinio vykdymo veiksmus, visus klausimus, susijusius su vykdymo išlaidų apmokėjimo ir išieškojimu, atlieka toje pačioje vykdomojoje byloje, kurią vykdant jos buvo apskaičiuotos. Vadinasi, atskiras (ne toje pačioje vykdomojoje byloje) vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko procesas nėra galimas, o jeigu toks būtų antstolio inicijuotas, jis turėtų būti pripažįstamas kaip antstolio veikimas peržengiant jam valstybės suteiktų įgaliojimų ribas, todėl neteisėtas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog yra teisinis pagrindas vieno sutuoktinio atžvilgiu vykdymo veiksmus atliekančius antstolius pripažinti savarankiškais kreditoriais ir įtraukti juos į santuokos nutraukimo bylą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti antstolį turint teisinį suinteresuotumą santuokos nutraukimo byloje ir kad šioje byloje turėtų būti sprendžiama dėl antstolio teisių ir pareigų.

_____

Nutartyje dėl teisės antstoliui, kuris vykdo išieškojimą iš skolininko, individualios įmonės savininko, taikyti rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų taisymo institutą ir panaikinti patvarkymą, pažymėta, kad CPK nustatyta galimybė antstoliui ištaisyti patvarkyme padarytus rašymo apsirikimus ar aiškiais aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia patvarkymo esmės, tačiau šis procesinis institutas gali būti taikomas ribotai. Antstolis negali taisyti savo padarytų klaidų, vadovaudamasis rašymo apsirikimo ir aritmetinių klaidų taisymo institutu, tais atvejais, kai pritaikius šį institutą pasikeičia procesinio sprendimo esmė. Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nepagrįstai buvo pripažinta antstolio teisė panaikinti patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, taikant rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų taisymo institutą. Patvarkymas, kuriuo pakeičiama ankstesnių patvarkymų esmė, neatitinka rašymo ar skaičiavimo klaidos taisymo sampratos. Tais atvejais, kai antstolis netinkamai taiko ir aiškina įstatymą priimdamas patvarkymą, padaryti proceso teisės normų pažeidimai gali būti ištaisomi taikant ne CPK 613 straipsnio 4 dalyje nustatytą klaidų ištaisymo institutą, bet vieną iš antstolio veiksmų teisėtumo kontrolės formų. Teisėjų kolegija, įvertinusi antstolės 2020 m. lapkričio 19 d. patvarkymų turinį, daro išvadą, kad šiuo atveju antstolė ištaisė ne rašymo apsirikimo ar aiškią aritmetinę klaidą, o kitaip įvertinusi situaciją ir nusprendusi, jog nebuvo sąlygų užbaigti vykdomąją bylą, nes neišieškota visa vykdomajame rašte nurodyta suma, pakeitė 2020 m. balandžio 24 d. patvarkymų dėl vykdomųjų bylų užbaigimo turinį. Taigi 2020 m. balandžio 24 d. antstolės priimti patvarkymai, remiantis CPK 276 straipsnio 2 dalies, 613 straipsnio 4 dalies nuostatomis, negalėjo būti keičiami (naikinami).  CPK XXXI skyriuje išsamiai reglamentuota skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo ikiteisminė stadija, antstolio įgalinimai ir kompetencijos ribos. Šiose normose nenustatyta galimybė pačiam antstoliui savo iniciatyva atlikti priimtų patvarkymų teisėtumo vertinimą, jeigu dėl tokio patvarkymo vykdymo proceso šalys ir suinteresuoti asmenys nebuvo pateikę skundo CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl to laikytina, kad antstolis, nesant vykdymo proceso šalių ar suinteresuotų asmenų skundo dėl jo veiksmų, tokios teisės neturi, o savo iniciatyva priimdamas patvarkymą panaikinti ankstesnį savo patvarkymą veikia neteisėtai (ultra vires).

_____

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje pasisakė, kad kasacinio skundo teiginiai, kad teismai neatribojo civilinių teisinių santykių nuo baudžiamųjų ir kad kilus civiliniam ginčui nepagrįstai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, yra nepagrįsti ir buvo motyvuotai paneigti skundžiamame teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji T. M. ir E. M. neteisėtai, apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kaltinamieji pasirašė preliminariąją sutartį ne tam, kad sukurtų joje nustatytas ikisutartines abipuses teises ir pareigas, o tam, kad ja pademonstruotų savo ketinimų rimtumą ir suklaidintų jiems pinigus perdavusius nukentėjusiuosius, t. y. sudaroma preliminarioji sutartis buvo tik prieš nukentėjusiuosius naudojamos apgaulės dalis. Tokia teismo išvada yra pagrįsta, atitinka teismų praktiką. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, taip pat darantis turto ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės panaudojimas. Sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo, vienas iš kriterijų taip pat yra tai, ar asmens, kurio teisės pažeistos, galimybės jas atkurti nėra pasunkintos, problematiškos ar net panaikintos; sukčiavimo atveju kaltininkas sukuria tokią situaciją, kurioje teisėtas turto ar turtinės teisės turėtojas susiduria su kliūtimis įgyvendindamas savo teises. Nagrinėjamu atveju tarp nuteistųjų T. M. ir E. M. bei nukentėjusiųjų susiklostę santykiai turi civilinių teisinių santykių prigimtį, tačiau nuteistieji, panaudodami apgaulę – pateikdami nukentėjusiesiems suklastotą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, sudarė situaciją, kurioje civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti pažeistas teises ir atgauti pasisavintus pinigus būtų sudėtinga (ypač atsižvelgiant į nuteistųjų turimų turtinių įsipareigojimų apimtį), iš nukentėjusiųjų pasikėsino pasisavinti 45 000 Eur, iš jų 5000 Eur pasisavino, taip padarė būtent nusikalstamą veiką.