KT: Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su valstybės tarnautojų nušalinimu nuo pareigų, prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo (Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo pačiu nutarimu prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažinta Įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui.

Pareiškėjas fizinis asmuo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti įstaigos vadovo įsakymą, kuriuo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį, 41 straipsnio 2, 3 dalis pareiškėjas nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nušalinimo laikotarpiu nemokant darbo užmokesčio. Šis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundus atmetė.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, reiškiantis, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Šis reikalavimas, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.

Neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą; ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant. Ši teisė gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi ir su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis. Konstitucinio Teismo teigimu, visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Tai taikytina ir specialiesiems reikalavimams, nustatytiems piliečiams, kurie jau yra įstoję į valstybės tarnybą ir eina pareigas joje.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, gali nustatyti su šių asmenų reputacija susijusį reikalavimą nebūti įtariamiems ar kaltinamiems padarius tam tikras nusikalstamas veikas ir numatyti laikiną tokio reikalavimo neatitinkančių asmenų nušalinimą nuo pareigų; nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos taikyti šią priemonę kiek įmanoma įvertinus individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją ir atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, galimybę jį perkelti į kitas pareigas.

Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nuo pareigų laikinai nušalintiems valstybės tarnautojams nušalinimo laikotarpiu tam tikrą protingą laiką atlyginimas nebūtų mokamas, kita vertus, valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tam tikrą nusikalstamą veiką, laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi virsti bausme už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas.

Taigi įstatymų leidėjas, nustatęs su einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų reputacija susijusį reikalavimą nebūti įtariamiems ar kaltinamiems padarius tam tikras nusikalstamas veikas ir numatęs laikiną tokio reikalavimo neatitinkančių asmenų nušalinimą nuo pareigų, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“, konstitucinius teisingumo, proporcingumo principus, atsižvelgdamas į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip jam neužtikrinant net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas atlyginimo dydį tokiems asmenims, turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad jie nušalinimo laikotarpiu nevykdo valstybės tarnautojo pareigų, taip pat įvertinti jiems taikomų teisės dirbti kitą darbą ar užsiimti kita veikla ribojimų apimtį.

Spręsdamas dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojas privalo būti nušalinamas nuo pareigų visais atvejais, kai gaunama informacijos, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, be to, valstybės tarnautojas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų iki pat baudžiamojo proceso pabaigos. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu asmenims, priimantiems sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, nesuteikta diskrecija vertinti nušalinimo nuo pareigų būtinumą ir (ar) jo proporcingumą ar nustatyti kitokį negu nurodytasis laikotarpį, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, be kita ko, nenumatyta galimybė panaikinti valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų nepasibaigus baudžiamajam procesui, jeigu asmenų, priimančių sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, manymu ši priemonė taptų nebereikalinga.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, t. y. užtikrinti, kad pareigų valstybės tarnyboje laikinai neitų asmenys, įtariami ar kaltinami padarę tam tikras nusikalstamas veikas, nes dėl jų patikimumo, be kita ko, dėl to, ar jie savo pareigas vykdo laikydamiesi Konstitucijos ir įstatymų, valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų – atsakomybės, lojalumo valstybei, nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, viešumo ir skaidrumo ir kt., iškilo pagrįstų abejonių.

Tačiau Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, siekiant šio konstituciškai pagrįsto tikslo, vis dėlto Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmenims, priimantiems sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, nesudaryta jokių galimybių, atsižvelgiant į įvairias svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, galimybę jį perkelti į kitas pareigas ir pan., spręsti, ar valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų konkrečiu atveju yra būtinas. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesuteikta teisė nustatyti kitokį laikotarpį, kuriam valstybės tarnautojas privalo būti nušalinamas nuo pareigų, t. y. valstybės tarnautojas visais atvejais privalo būti nušalinamas nuo pareigų iki pat baudžiamojo proceso, kuris gali trukti neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką, pabaigos, taip sudarant prielaidas nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų neapibrėžtam, taigi ir ilgam, laikui. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta jokių galimybių panaikinti valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų nepasibaigus baudžiamajam procesui, kai ši priemonė, pavyzdžiui, galėtų būti vertinama kaip nebereikalinga, kaip antai pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį.

Taigi įstatymų leidėjas, nors ginčytu teisiniu reguliavimu ir siekė minėto konstituciškai pagrįsto tikslo, jis nesudarė jokių prielaidų įvertinti individualią kiekvieno valstybės tarnautojo, apie kurį gauta informacijos, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti tokią konkrečią situaciją, ir nustatyti minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones, jų taikymo trukmę. Taip įstatymų leidėjas nesilaikė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

Be to, Konstitucinis Teismas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertino kaip neatitinkantį iš konstitucinio teisingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalinimo nuo pareigų teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti nušalinamo nuo pareigų valstybės tarnautojo teises ir laisves ir viešojo intereso užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, apsaugoti institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, pusiausvyrą.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatęs ginčytą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesilaikydamas iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo, kad įstatyme numatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, neproporcingai apribojo piliečio konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, įtvirtintą Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, taigi ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas vertino ir Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal ginčytą Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui už nušalinimo laikotarpį darbo užmokestis nemokamas, tačiau jeigu jis nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, jis grąžinamas į eitas pareigas ir jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat gali būti mokami delspinigiai. Konstitucinio Teismo vertinimu, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinamu kartu su įtvirtintuoju Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, sudarytos prielaidos nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui nemokėti darbo užmokesčio neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio, kuris paprastai yra pagrindinis tokio asmens pajamų šaltinis, neatsižvelgė į, be kita ko, valstybės tarnautojams taikomus teisės dirbti kitą darbą ir užsiimti bet kokia kita veikla apribojimus, taip pat į tai, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas išlaiko valstybės tarnautojo statusą, taigi negali pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas atsirasti situacijai, kai nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui ilgą laiką neužtikrinami net jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytas darbo užmokesčio nemokėjimas, kai darbo užmokestis nemokamas neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką, t. y. net ir praėjus tam tikram protingam laikui nuo valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, nušalinimo nuo pareigų, savo esme gali būti prilyginamas tokio valstybės tarnautojo baudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas.

Vadinasi, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nesilaikė iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“, konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų, kylančio reikalavimo, atsižvelgiant į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, be kita ko, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas ginčytą Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertino kaip neatitinkantį konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų, taip pat kaip pažeidžiantį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Konstitucinio Teismo informacija