Komentarai

V. Nikitinas. JAV sankcijų taikymas Lietuvoje gali būti nesuderinamas su tarptautiniais įsipareigojimais

Gruodžio 8 d. įsigaliojus JAV sankcijoms, visų žvilgsniai nukrypo į AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, kuriame veikiančios kompanijos turi sutartinius įsipareigojimus dėl „Belaruskalij“ trąšų gabenimo bei krovos. Aktualu, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovai nurodo ketinantys vežti trąšas iki sausio mėnesio, kadangi „Belaruskalij“ iš anksto apmokėjo už teikiamas paslaugas.

Pažymėtina, jog JAV šių metų rugpjūčio mėnesį įvedė sankcijas konkretiems Baltarusijos fiziniams ir juridiniams asmenims. Tarp sankcionuotų juridinių asmenų pateko ir didžiausia baltarusiškų trąšų gamintoja „Belaruskalij“, kurios nemaža produkcijos dalis tranzitu gabenama per Lietuvą. Šios sankcijos „Belaruskalij“ įsigaliojo gruodžio 8 dieną. Tiesa, įvertinus, kad šių sankcijų gali nepakakti realiam trąšų iš Baltarusijos gabenimo sustabdymui, šių metų gruodžio pradžioje JAV nusprendė sankcionuoti ir logistikos bendrovę „Belarusian potash company“ (BPC), pagrindinį kalio eksporto visame pasaulyje tarpininką. Šios sankcijos turėtų įsigalioti kitų metų balandžio mėnesį.

Aktualu, kad, AB „Lietuvos geležinkeliai“ paskelbus apie ketinimą ir toliau vežti „Belaruskalij“ trąšas, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija išplatino pranešimą, jog Susisiekimo ministras Marius Skuodis kreipėsi į Nacionalinio saugumo komisiją, prašydamas įvertinti akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir Baltarusijos bendrovės „Belaruskalij“ sutartį, pagal kurią vykdomas baltarusiškų trąšų gabenimas.

Šiuo atveju kelia klausimų Susisiekimo ministerijos pozicija, kadangi ministerija yra šimtaprocentinė AB „Lietuvos geležinkeliai“ grupės akcininkė, įgyvendinanti bendrovės savininko teises ir pareigas. Tai reiškia, kad ministerijai yra puikiai žinomos sutarties su „Belaruskalij“ sąlygos bei sutartyje numatyti atsakomybės už sutarties pažeidimą aspektai. Nutraukus šią sutartį, grėstų atlyginti milijoninius „Belaruskalij“ nuostolius.

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje veikiančioms įmonėms JAV sankcijos nėra tiesiogiai taikomos, tačiau šiuo atveju reikšminga yra aplinkybė, kad Europos Sąjungos bankai neaptarnauja sandorių, susijusių su JAV sankcionuotomis įmonėmis. Tai reiškia, kad gali tapti neįmanoma vykdyti bankinių pavedimų už suteiktas paslaugas. Visgi pačios sankcijos Lietuvoje veikiantiems asmenims nėra privalomos, o jų taikymas Lietuvoje labiau sietinas su vertybine valstybės politika.

Vertinant rizikas, susijusias su JAV sankcijų taikymu, reikia pabrėžti, jog Lietuvą ir Baltarusiją saisto tarptautiniai įsipareigojimai, kurių kiekviena šalis yra įsipareigojusi laikytis. Pvz., vežant baltarusiškas trąšas tranzitu per Lietuvos teritoriją ir iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto siunčiant šias trąšas laivais į kitas valstybes, yra taikomos Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) ir Jungtinių tautų jūrų teisės konvencijos nuostatos.

SMGS yra nustatytas reikalavimas, jog kiekvienas geležinkelis, šio susitarimo dalyvis, privalo vežti visus krovinius, išskyrus nustatytas išimtis. Tai reiškia, jog Lietuvoje vienintelis krovinių vežimo paslaugas teikiantis vežėjas AB „LTG Cargo“ turi užtikrinti nenutrūkstamą baltarusiškų trąšų vežimą geležinkeliu. Šiuo atveju, reiktų įvertinti, jog Susisiekimo ministerijos pozicija dėl galimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Belaruskalij“ sutarties prieštaravimo nacionalinio saugumo interesams, yra sunkiai suderinama su Lietuvos valstybės įsipareigojimais, kylančiais iš SMGS. Reikia pažymėti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2011 metais savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Lietuva yra SMGS susitarimo dalyvė, todėl ji turi pareigą laikytis SMGS susitarimo nuostatų, spręsdama dėl klausimų, patenkančių į šio susitarimo reguliavimo sritį. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nacionalinės teisės normos negali prieštarauti SMGS susitarimo nuostatoms, o esant nacionalinės teisės ir SMGS susitarimo kolizijai, šis turi prioritetą prieš nacionalinę teisę. Vadinasi, Baltarusijos atžvilgiu taikomų sankcijų kontekste turėtų būti nepamiršti ir iš SMGS kylantys Lietuvos valstybės įsipareigojimai.

Šiame kontekste aktualu ir tai, jog Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija nustato valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisę patekti į jūrą ir iš jos bei tranzito laisvę. Konvencijoje įtvirtinta, jog valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, turi teisę patekti į jūrą ir iš jos tam, kad pasinaudotų Konvencijoje numatytomis savo teisėmis. Tuo tikslu valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, naudojasi tranzito laisve per tranzito valstybės teritoriją visų rūšių transporto priemonėmis. Lietuva, būdama tranzito valstybe Konvencijos prasme, privalo užtikrinti Baltarusijos valstybės, kuri neturi prieigos prie jūros, teisę naudotis tranzito laisve per Lietuvos Respublikos teritoriją.

Aktualu, jog Konvencija taip pat nustato tranzito valstybių ir suinteresuotų valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, bendradarbiavimą statant ir gerinant transporto priemones, įskaitant uostų įrenginius, siekiant užtikrinti tranzito laisvę. Minėta nuostata aktuali, kadangi „Belaruskalij“ turi 30 procentų UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų, todėl trukdymas naudotis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje esančiais UAB „Birių krovinių terminalas“ įrenginiais gali būti traktuojamas kaip Lietuvos valstybės vykdomas Konvencijoje įtvirtinto bendradarbiavimo tarp valstybių pažeidimas.

Reikia prisiminti ir tai, kad Lietuva ir Baltarusija dar 1999 metais yra pasirašiusios sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos. Remiantis šios sutarties nuostatomis, abi šalys įsipareigojo skatinti investicijas ir sukurti palankias sąlygas viena kitos investuotojams vykdyti investicijas savo teritorijoje, taip pat užtikrinti abiejų šalių investuotojų investicijoms palankų režimą. Šalys numatė, jog pažeidus šios sutarties nuostatas, tektų atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Aktualu, kad minėtos investicijų apsaugos sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Baltarusijos, aspektu Baltarusijos trąšų gamintoja būtų vertintina kaip investuotoja Lietuvoje, todėl jai privalėtų būti taikoma šalių sudarytoje sutartyje numatyta investicijų apsauga.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, vertintina, jog Lietuvos valstybė, būdama tarptautinių santykių dalyve, spręsdama klausimus dėl JAV sankcijų taikymo, turi neužmiršti ir savo įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių. Šiuo atveju sankcijų susiejimas vien su vertybine valstybės politika gali būti rizikingas. JAV sankcijoms nesant Lietuvoje veikiantiems subjektams privalomoms, kyla rizika, kad Lietuvos valstybei teks atsakyti už įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių, nevykdymą ar jų pažeidimą. Dėl šių priežasčių pasigendama platesnio Lietuvos Respublikos institucijų požiūrio ir vertinimo, susijusio su JAV sankcijų taikymo pasekmėmis ir rizikomis Lietuvos valstybei.

Dr. Vilius Nikitinas yra advokatas, ,„Nikitinas Legal“ įkūrėjas, VU Teisės fakulteto lektorius

Back to top button