Naujausia LVAT praktika: nuo proceso atnaujinimo iki bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT)  administracinėje byloje Nr. eP-83-602/2021 sprendė dėl visuomenėje atgarsio susilaukusios administracinės bylos, kurioje nagrinėtas santykis tarp visuomenės intereso žinoti ir privataus gyvenimo neliečiamumo, atnaujinimo, inicijuoto LVAT pirmininko teikimu.

LVAT pirmininkas teikime argumentavo, kad byla turėtų būti atnaujinta dėl dviejų pagrindų: (i) dėl akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas; arba (ii) dėl poreikio užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

LVAT, apibendrindamas motyvus, nurodė, kad teismo procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas dėl trijų priežasčių.

Pirma, LVAT vertinimu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (Tarnyba) sprendimas buvo priimtas nustačius Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) pažeidimą dėl visuomenės informavimo priemonėje neteisėtai tvarkytų trečiojo suinteresuoto asmens duomenų, tačiau paskelbtų asmens duomenų tvarkymas pagal nacionalinę teisę nesusietas su BDAR sąlygomis bei jas paaiškinančiomis konstatuojamosiomis dalimis. LVAT konstatavo, kad byloje nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, ar išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp įvairių atitinkamu atveju nagrinėjamų interesų ir visapusiško proporcingumo nagrinėjimo, kaip tai yra pabrėžiama Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktikoje.

Antra, LVAT nurodė, kad byloje pateiktas vertinimas rodo fragmentišką ir formalų požiūrį į kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims. LVAT pabrėžė, kad byloje nebuvo pakankamai atsižvelgta į LVAT precedentuose suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis yra aiškinama VIĮ įtvirtinta viešųjų asmenų sąvoka. Dar daugiau, byloje nebuvo pakankamai atsižvelgta į tai, kaip viešojo asmens sąvoka turėtų būti aiškinama, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.

Trečia, LVAT pabrėžė, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas neatliko išsamios patikros, ar nebuvo pažeista Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių (privataus gyvenimo neliečiamumas) pusiausvyra. LVAT taip pat nurodė, kad išsamios patikros nebuvimas apima ir būtinumą papildomai išnagrinėti klausimus, ar nebuvo pažeista minėtų vertybių, kaip jos yra apibrėžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 8 str. ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartijos) 7 str. (teisė į privatų gyvenimą), Chartijos 8 str. (teisė į asmens duomenų apsaugą), ir Konvencijos 10 str. bei Chartijos 11 str. (teisė į saviraiškos laisvę, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas)pusiausvyra.

LVAT nurodė, kad byloje pagal aukščiau nurodytus kriterijus turėtų būti papildomai išnagrinėta, ar šioje byloje administracinis teismas tinkamai išsprendė šį viešojo administravimo srities ginčą dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnyje, o Tarnyba tinkamai taikė BDAR.

LVAT sprendė, kad nepaisant to, kad atnaujintinoje byloje yra priimtas res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią turintis sprendimas, res judicata principo laikymasis ir vykdymas yra svarbus, šioje byloje pripažįstamas būtinumas ištaisyti teisminę klaidą.

LVAT pažymėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, būtent sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, byla nebuvo nagrinėta iš naujo, todėl šioje LVAT nutartyje nebuvo atliekama išsami patikra, ar nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra, nebuvo taikyti kriterijai, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims. LVAT atnaujino procesą abiem teikime nurodytais pagrindais.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2491-502/2021 sprendė ginčą dėl atsisakymo pareiškėjui suteikti statinio projektą. Pagal bylos duomenis statinio projektą atsisakyta suteikti, kadangi pagal Kultūros paveldo departamentą (Departamentas) projektas laikytinas autorių teisių objektu, o Departamentui nebuvo išimtine teise perduoti projektai viešam rodymui ir kopijų platinimui tretiesiems asmenims.

Departamentas nurodė, kad su projektais galima susipažinti atvykus į vietą, tačiau be projektų autoriaus sutikimo jie negali būti atgaminami ir platinami.

LVAT nurodė, kad šioje byloje taikytinas ne Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, bet Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Teisėjų kolegija toliau dėstė, kad į autorių teisių objektų sąvoką pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą patenka ir architektūros kūriniai, t. y. pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai.

LVAT pabrėžė, kad pagal Statybos įstatymą statinio projektas yra visuma dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (statinio projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), o pagal Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 6.19 p. techninis projektas yra projekto pirmuoju etapu rengiamas normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentas, kuriame pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, LVAT konstatavo, kad pareiškėjo prašyti pateikti dokumentai yra statinio projektai, kuriems taikomos ATGTĮ nuostatos. Todėl spręsta, kad ginčijamas atsisakymas suteikti dokumentus buvo teisėtas ir pagrįstas. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2643-552/2021 sprendė ginčą dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) atsisakymo į pareiškėjo socialinio draudimo stažą įskaityti tremties laikotarpį nuo 1958 iki 1964 m.

Pirmosios instancijos teismas, sprendė, jog pareiškėjo pateikti ir atsakovo vertinti dokumentai nepatvirtina, kad pasibaigus tremties laikotarpiui, pareiškėjo motinai buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė, todėl sprendė, kad VSDFV pagrįstai atsisakė į pareiškėjo stažą įskaityti minėtą laikotarpį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimą.

Byloje nustatyta, kad (i) pareiškėjo motina kartu su jos motina 1949-03-25 buvo ištremtos iš Lietuvos ir iki 1958-06-25 buvo spec. ištrėmime; (ii) po to jo motina iki 1964 m. gyveno ir dirbo tremtyje, ten gimė ir pareiškėjas; 1964 m. vasarą jis su motina grįžo į Lietuvą. Pareiškėjas 2003-12-24 buvo pripažintas nuo okupacijos nukentėjusiu asmeniu – tremtiniu.

LVAT išaiškino, kad pagal aktualų teisinį reglamentavimą tam, jog gimusiems tremties metu arba po juridinio tremties pasibaigimo asmenims tolesnis faktinės tremties laikotarpis būtų prilygintas pensijų socialinio draudimo stažui reikalingos dvi sąlygos: (i) jie turi būti gimę juridinės ar faktinės tremties metu; (ii) jų tėvams ar vienam iš tėvų, pasibaigus juridinės tremties laiku, turėjo būti apribota teisė pasirinkti gyvenamąją vietą.

LVAT sprendė, kad 2003-12-24 pažymėjimas patvirtina pareiškėjo statusą nukentėjusiojo asmens valstybinei pensijai gauti bei faktą, kad jis yra gimęs tremtyje, tačiau pažymėjimas nepatvirtina antrosios sąlygos – negalėjimo grįžti ir gyventi Lietuvoje po jo motinos juridinio tremties pasibaigimo.

LVAT nurodė, kad Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas, kurio pagrindu pareiškėjui buvo išduotas minėtas pažymėjimas, reglamentuoja kitokio pobūdžio teisinius santykius, todėl tiesiogiai netaikomas pensijų socialinio draudimo stažo nustatymui. Todėl LVAT darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo bei VSDFV sprendimai teisėti ir pagrįsti. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3150-789/2021 sprendė ginčą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Centrinei projektų valdymo agentūrai (CPVA).

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad byloje iškilo sudėtingas teisinis klausimas, kuriam viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, ir kad tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudarė sąlygas tinkamai apginti CPVA interesus teisme, todėl nepriteisė bylinėjimo išlaidų. CPVA su tokia išvada nesutiko. LVAT vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtas atstovavimo išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad nagrinėta byla buvo tiesiogiai susijusi su CPVA priskirtomis funkcijomis viešųjų pirkimų priežiūros srityje; kad byla nebuvo itin didelės apimties ar sudėtinga; kad joje nebuvo keliami nauji teisiniai klausimai, kuriais formuojama teismų praktika. LVAT pridėjo ir tai, kad CPVA nepateikė pakankamų duomenų apie objektyvią būtinybę byloje naudotis advokato paslaugomis. Todėl LVAT darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT nutartimi paliko nepakeistą UAB ,,Kauno vandenys“ apskųsto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sprendime apskaičiuotas 1 343 313 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą sumažintas iki 671 657 Eur.

LVAT vertino, kad Bendrovė iš tiesų nuslėpė minėtus teršalus – vykdydama savo veiklą, nebuvo atidi ir rūpestinga, veikė aplaidžiai, o net žinodama, kad aplinką teršia minėtais teršalais –  sąmoningai nevykdė jai teisės aktuose aiškiai nustatytos pareigos gauti leidimą tokiems teršalams išleisti, tvarkyti tokių teršalų apskaitą bei deklaruoti jų kiekius ir atitinkamai sumokėti mokestį už aplinkos teršimą.

Pabrėžta, kad įstatymų leidėjas sankcija siekia ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti . Byloje būtent ir vertinta, kad savo esme ir sukeliamomis pasekmėmis padarytas pažeidimas atitinka minėtą normatyvų viršijimą. 

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas