Naujausia LVAT praktika: nuo keleivių vežimo už atlygį teisinio reglamentavimo iki galimos diskriminacijos profesinėje karo tarnyboje

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-2284-438/2021 sprendė ginčą dėl turtinės žalos (509 268 Eur) atlyginimo iš valstybės.

Pareiškėjas šios žalos atsiradimą kildino iš neteisėto valstybės institucijų neveikimo laikotarpiu nuo 2015 m. rudens iki 2017-01-01, nepriėmus atitinkamų teisės aktų, kuriais turėjo būti tinkamai sureglamentuota keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslauga (pavėžėjimas). Pareiškėjas teigė, kad laiku ir tinkamai nesureglamentavus šios veiklos, kurią vykdė „Uber“ ir kiti, pastarieji įgijo nesąžiningą konkurencinį pranašumą prieš pareiškėją, vykdantį keleivių vežimo lengvaisiais taksi automobiliais veiklą, dėl ko jis bankrutavo ir prarado savo įmonę, kurios akcijų vertė 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo 509 268 Eur.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas vertino, kad pareiškėjas galbūt kilusią žalą kildina labiau iš hipotetinių samprotavimų, kurie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais paskaičiavimais, todėl pareiškėjo teiginys dėl Lietuvos valstybės nesugebėjimo tinkamai sureguliuoti konkurencinės aplinkos ir jam kilusios žalos bankrutavus įmonei yra nepagrįstas.

LVAT nurodė, kad pagal pareiškėjo procesinius dokumentus jis įmonės bankrotą, o tuo pačiu ir žalos padarymą, visų pirma, siejo su neteisėta „Uber“ veikla, kuri 2015-2016 m. laikotarpiu neatitiko keleivių vežimo lengvaisiais taksi automobiliais veiklai nustatytų reikalavimų. LVAT pabrėžė, kad tik kaip papildomą priežastį šiai žalai atsirasti nurodo valstybės neveikimą, savalaikiai nepriėmus reikiamų teisės aktų, kurie turėjo tinkamai sureguliuoti keleivių vežimo rinkos teisinius santykius, kurie būtų apriboję „Uber“ veiklą ir pan.

LVAT, remdamasis nurodytu aukščiau, konstatavo, kad tiesiogine ir pagrindine priežastimi, dėl kurios galbūt pareiškėjui buvo padaryti nuostoliai, yra „Uber“ veiksmai, o valstybės institucijų veiksmai, 2015-2016 m. laikotarpiu nepriėmus atitinkamų teisės aktų, galėjo būti tik papildoma priežastimi, galėjusia sąlygoti nuostolių dydį, bet ne pačių nuostolių atsiradimą.

LVAT vertinimu, nagrinėtu atveju valstybės institucijų veiksmai savalaikiai nepriėmus reikiamų teisės aktų, pareiškėjo nuostolių dydžiui galėtų daryti įtakos tiek, kiek laiko nuo to momento, kai „Uber“ veiksmais pareiškėjui buvo pradėti daryti nuostoliai, užtruktų reikiamų teisės aktų priėmimas.

LVAT, nurodydamas, kad teisėkūros procesas yra laike užtrunkanti procedūra, nurodė, kad įvertinus teisės aktų priėmimo specifiką ir laiko trukmę, per kurį buvo priimti teisės aktai (mažiau nei 2-eji metai), sureguliavę keleivių vežimo už atlygį lengvuoju automobiliu paslaugos (pavėžėjimo) veiklą, nuo to momento, kai „Uber“ pradėjo vykdyti savo veiklą, neduoda pagrindo išvadai, kad valstybės institucijų veiksmai, nepriimant reikiamų teisės aktų, užtruko nepateisinamai ilgai. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021 sprendė ginčą dėl sandorio vertės metodo taikymo, nustatant importuotų prekių muitinę vertę. Muitinės departamentas importuotų prekių muitinės vertės nustatymui netaikė sandorio vertės metodo ir tuo pagrindu apskaičiavo papildomus importo mokesčius bei skyrė baudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Teritorinė muitinė, vykdydama Muitinės departamento sprendimą, įvertino pareiškėjo papildomus dokumentus ir konstatavo, kad pareiškėjui neišsklaidžius abejonių, kad deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, muitinei išlieka pagrįstų abejonių. Todėl buvo nuspręsta nepripažinti deklaruotos sandorio vertės bei prekių muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Europos Sąjungos muitinės kodekso 74 str. 3 d.

LVAT  vertinimu, muitinė, siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi Europos Sąjungos muitinės kodekso 74 str. 3 d. b p., turėjo pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti.

LVAT, remdamasis aukščiau nurodytu, išaiškino, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, kuri turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti.

LVAT nurodė, kad deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 str. yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Europos Sąjungos muitų teritoriją.

LVAT padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia aplinkybes, kuriomis remdamasi, muitinė nusprendė, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 str. 1 d. Taip pat LVAT nustatė, kad jeigu būtų pripažinta, kad importuojamų prekių vertės neįmanoma nustatyti ir prekių muitinė vertė būtų nustatoma vadovaujantis Europos Sąjungos muitinės kodekso 74 str. 3 d., tuomet turi būti patikrinama, ar nebuvo galimybės taikyti kitų Europos Sąjungos muitinės kodekso 74 str. 2 d. a, b, c, d p. išvardintų metodų.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, o apeliacinį skundą tenkino iš dalies.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2285-415/2021 sprendė ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kada pareiškėjas nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui registruotu laišku siųstas Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) raštas, kuriuo jis buvo kviečiamas dalyvauti vykusiame Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų susirinkime, jog išreikštų valią dėl jo vardu projektuojamo sklypo vietos ir ribų. Rašte buvo nurodyta, kad neatvykus į susirinkimą arba atvykus ir nepasirinkus projektuojamo sklypo, nuosavybės teisės bus atkuriamos pinigais. Pareiškėjas į susirinkimą neatvyko.

Vėliau pareiškėjas buvo kviečiamas pakartotinai atvykti į kitą posėdį. Šiame rašte buvo nurodyta, kad neatvykus sprendimas bus priimtas pareiškėjui nedalyvaujant. Pareiškėjas į posėdį neatvyko. Pareiškėjas į nurodytą susirinkimą neatvyko. NŽT Sprendimu atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į jam tenkančią buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės, atlyginant pinigais (362 Eur).

Byloje taip pat nustatyta, kad NŽT raštai pareiškėjui siųsti adresu, kurį pareiškėjas buvo nurodęs ir pretendentų susirinkimo priede prie susirinkimo protokolo, taip pat pretendentų susirinkimo priede prie susirinkimo protokolo, be to, šis adresas buvo nurodytas ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame pareiškėjo skunde, išduotame įgaliojime.

LVAT išaiškino, jog tai, kad pareiškėjas nuolat gyvena užsienyje ir dėl to laiško nėra gavęs, nėra teisinis pagrindas naikinti ginčijamą NŽT sprendimą. LVAT pabrėžė, kad teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra turtinė asmens teisė, kurios tinkamam įgyvendinimui pats pareiškėjas privalo dėti visas pastangas, t. y. būti rūpestingas ir atidus, o tai šiuo atveju reiškia, kad būtent jam teko pareiga pranešti viešojo administravimo subjektui apie siuntų pateikimo adresą, jo pasikeitimą ir asmenį, kuris įgaliotas jas priimti Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėtu atveju pareiškėjas to nepadarė, todėl LVAT nurodė, kad visi neigiami padariniai, kurie kyla iš netinkamo savo teisių įgyvendinimo, tenka būtent pareiškėjui. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2278-438/2021 sprendė ginčą dėl NŽT sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą: (i) atlikti žemės sklypo naudojimo patikrinimą, (ii) reikalauti iš gretimo žemės sklypo savininko pašalinti žemės sklypo naudojimo pažeidimus, įpareigojant pašalinti sudarytas pravažiavimo kliūtis; (iii) inicijuoti administracinio nusižengimo teiseną ir taikyti administracinę atsakomybę.

LVAT nurodė, kad pagal nustatytas aplinkybes tarp pareiškėjos, trečiųjų suinteresuotų asmenų ir valstybės yra susiklostę žemės nuomos teisiniai santykiai ir galbūt servituto, subnuomos ir pan. teisiniai santykiai, kiek tai susiję su kiemo aikštelės valdymu ir naudojimu.

LVAT konstatavo, kad kadangi kiemo aikštelės valdymo ir naudojimo teisiniai santykiai yra neatsiejami nuo žemės sklypo, ant kurio stovi ši aikštelė, nuosavybės ir nuomos teisinių santykių, todėl šie teisiniai santykiai yra daugialypiai ir turi būti sprendžiami kompleksiškai. Pagal savo pobūdį šie teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai, kuriuos priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams.

LVAT papildė, kad teisės aktų, kurie įpareigotų atsakovą arba suteiktų jam teisę spręsti klausimus, susijusius su statinio, kuriam jis nepriklauso nuosavybės teise, naudojimu ir pan., nėra. Tokių teisės aktų nenurodė ir pareiškėja.

LVAT, nurodydamas, kad kiekvieno iš nagrinėjamoje byloje aptariamo asmens subjektinių teisių pobūdis ir apimtis yra skirtingi, padarė išvadą, kad atsakovas gindamas savo, kaip žemės sklypo valdytojo, subjektines teises negali pilna apimtimi apginti ir pareiškėjos, kaip šio žemės sklypo nuomininkės, subjektinių teisių, nes yra skirtingas šių asmenų statusas bei jų subjektinių teisių pobūdis ir apimtis. LVAT pabrėžė, kad pareiškėjos, kaip žemės sklypo nuomininkės, galimas subjektinių teisių pažeidimas nebūtinai turi būti susijęs su atsakovo, kaip žemės sklypo valdytojo (nuomotojo), subjektinių teisių pažeidimu.

Todėl LVAT padarė išvadą, kad pareiškėja manydama, kad jos subjektines teises žemės sklypo nuomos teisiniuose santykiuose pažeidžia tretieji suinteresuoti asmenys, turi savo teises ginti pati, o neįpareigoti tai daryti atsakovą. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT grąžino pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylą (Nr.eA-3813-415/2021), kurioje pareiškėjas ginčija Lietuvos kariuomenės vado ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko sprendimus nepratęsti su juo sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties ir atleisti iš pareigų.

LVAT konstatavo, kad, pirma, pareiškėjas, sutartinių tarnybos kariuomenėje santykių nepratęsimą grįsdamas diskriminacijos argumentais ir pateikdamas tai, jo vertinimu, pagrindžiančias faktines aplinkybes, procesiniu teisiniu požiūriu elgiasi laikydamasis asmenims, kurie gina savo teises diskriminacijos pagrindais, taikytinų įrodinėjimo standartų, t. y. savo teiginius grindžia konkrečiais faktais. Antra, teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą ir vertindamas pareiškėjo argumentus dėl faktų, kuriais jis grindžia draudimo diskriminuoti imperatyvo pažeidimą, bei jų poveikio Lietuvos kariuomenės vado sprendimui, privalo ne tik imtis procesinių priemonių teismo posėdyje patikrinti tuos faktus, bet ir pats būti aktyvus tiek rinkdamas įrodymus, tiek padėdamas pareiškėjui juos teikti teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 str., 56 str. 7 d.).

Pirmosios instancijos teismas nevykdė nurodytų pareigų ne tik atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl liudytojo apklausos, bet ir diskriminacijos požymių aspektu sprendime individualiai nevertindamas Lietuvos karo akademijos vyriausiojo puskarininkio siūlymo nepratęsti sutarties bei šio siūlymo galimos įtakos galutiniam sprendimui, vertinant ir tai, kad Lietuvos kariuomenės vadui teikiami pasiūlymai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Šiuo atveju teisės taikymo pagrindas yra būtent Lietuvos kariuomenės vado vertinimai priimant sprendimą nepratęsti profesinės karo tarnybos sutarties su konkrečiu asmeniu, todėl itin svarbu teisme nustatyti, ar Lietuvos karo akademijos vyriausiojo puskarininkio siūlymas turi diskriminavimo požymių ir, jeigu taip, kiek šiuo siūlymu remtasi priimant sprendimą, dėl kurio teisėtumo byloje sprendžiamas ginčas.

LVAT padarė išvadą, kad iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą byla turi būti išnagrinėta iš naujo.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas