Teismai

LAT: nesant galimybių pašalinti pagrįstų abejonių dėl to, ar arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija, kuri bylos nagrinėjimo metu šalims yra neprieinama, šalims turėjo esminę reikšmę, arbitražinis susitarimas turėtų būti pripažįstamas neįgyvendinamu

Panevėžio apygardos teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje ieškovės ieškinį atsakovei tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 43 028,65 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas ir 2757,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nusprendė, kad pagal Sutarties 15.5 punktą šalys susitarė, jog ginčytinus klausimus spręs Vilniaus tarptautiniame ir komerciniame arbitraže tik Sutarties vykdymo metu, tuo tarpu šalių ginčas dėl žalos atlyginimo kilo jau po Sutarties įvykdymo, t. y. garantiniu laikotarpiu paaiškėjus atsakovės atliktų darbų defektams. Atsižvelgdamas į tai teismas nesutiko su atsakove, kad ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ginčas nagrinėjamu atveju arbitruotinas, spręsdama dėl konkrečios arbitražo institucijos, kuriai šalys galėjo priskirti kilusio ginčo nagrinėjimą, nustatė, kad Sutarties sudarymo metu panašiais pavadinimais į Sutarties 15.5 punkte nurodytą arbitražą „Vilniaus Tarptautinis ir komercinis arbitražas“ egzistavo viena nuolatinė komercinio arbitražo institucija – Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas ir viena viešoji įstaiga – Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad VšĮ Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pripažinta įsteigta pažeidžiant Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme nustatytas imperatyvias nuolatinių arbitražo institucijų steigimo nuostatas ir per 2021 m. birželio 21 d. priimto KAĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą terminą neatliko pertvarkymo veiksmų, todėl teismo sprendimu pripažinta neteisėtai įsteigta ir nuspręsta ją likviduoti. Tuo tarpu dėl nuolatinės komercinio arbitražo institucijos Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šios institucijos pavadinimas nuo nurodytos Sutartyje skiriasi tik jungtuku „ir“. Tteisėjų kolegija nurodė, kad ši nuolatinė arbitražo institucija tebeegzistuoja, tik kitu pavadinimu – kaip „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiame arbitraže taip pat nagrinėjami statybos ginčai. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šalys susitarė ginčo nagrinėjimą priskirti būtent nuolatinei komercinio arbitražo institucijai, kuri šiuo metu po reorganizavimo savo veiklą tęsia kaip Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija rugsėjo 15 d. nutartyje nusprendė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas patenka į Sutarties 15.5 punkte įtvirtintos arbitražinės išlygos apimtį, padaryta nepažeidžiant CK įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių bei nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos sutarčių, ir konkrečiai arbitražinių susitarimų, aiškinimo klausimu. Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Taigi, į sutarties vykdymo sąvoką patenka bet kurios iš sutartinių prievolių vykdymas. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė. Remiantis CK 6.205 straipsniu, sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.

Vis dėlto pabrėžta, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą. Arbitražiniai susitarimai, kurie nėra pakankamai tikslūs arba prieštarauja kitoms sutartyje nustatytoms ginčų sprendimo išlygoms, tarptautinėje arbitražo praktikoje pripažįstami patologiniais. Vis dėlto, ne kiekviena arbitražinio susitarimo patologija yra kliūtis ginčo šalis nukreipti į arbitražą.  Tais atvejais, kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs. Aiškinant arbitražinį susitarimą pirmenybė turi būti teikiama tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą (efektyvaus aiškinimo principas). Šis principas turi būti taikomas konkrečiai įvertinus kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Vienas pavyzdžių, kai arbitražinis susitarimas laikomas patologiniu, yra atvejai, kai jame nurodoma arbitražo institucija neegzistuoja. Tokia arbitražinio susitarimo patologija savaime nelemia arbitražinio susitarimo negaliojimo – tais atvejais, kai arbitražiniame susitarime nurodoma arbitražo institucija neegzistuoja, teismas visų pirma turėtų vertinti, ar pagal tokią arbitražinės išlygos formuluotę, taikant bendruosius sutarčių aiškinimo principus, įmanoma nustatyti, dėl kurios konkrečiai arbitražinės ginčų sprendimo institucijos šalys susitarė. Arbitražinio susitarimo patologija pripažįstami ir tie atvejai, kai arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija egzistuoja (arba egzistavo), tačiau dėl kokių nors aplinkybių (dažniausiai atsiradusių jau po arbitražinio susitarimo sudarymo) kilus ginčui nėra prieinama bylos šalims. Tarptautinėje komercinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje pažymima, kad tokiu atveju, sprendžiant dėl galimybės šalis nukreipti į arbitražą, turėtų būti vertinama, ar arbitražo institucijos pasirinkimas konkrečiu atveju buvo esminė arbitražinio susitarimo sąlyga, t. y. ar šalys, neturėdamos galimybės kreiptis į arbitražiniame susitarime nurodytą instituciją, arbitražinio susitarimo apskritai nebūtų sudariusios (Frank, M. Interpretation of Phathological Arbitration Agreements: Non-existing and Inaccessible Elements, Pepperdine Dispute Resolution Law Journal 20 (3) (2020): 313).

Bylos duomenys patvirtina kasacinio skundo teiginius, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nė viena ginčo šalių neišreiškė pozicijos, jog ginčams spręsti buvo pasirinkusios „Vilniaus komercinio arbitražo teismą“. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nustatė pats apeliacinės instancijos teismas, nuolatinė komercinio arbitražo institucija Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas reorganizavosi 2003 m. spalio 27 d. ir nuo to momento savo veiklą tęsia kaip „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“. Tuo tarpu Sutartis, kurioje įtvirtinta byloje nagrinėjama arbitražinė išlyga ir iš kurios tarp šalių yra kilęs ginčas, sudaryta 2013 m. liepos 5 d., t. y. praėjus beveik dešimtmečiui po nuolatinės komercinio arbitražo institucijos Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reorganizavimo ir pavadinimo pakeitimo į „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Sutarties sudarymo metu egzistavo nuolatinė komercinio arbitražo institucija Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas, kurios pavadinimas nuo Sutartyje nurodyto arbitražo pavadinimo skyrėsi tik jungtuku „ir“, yra prieštaringa ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių.

Kartu pabrėžta, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą turi būti nustatytas vienareikšmiškai ir turi būti išreikštas laikantis minimalių su šia teise susijusių apsaugos priemonių, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą svarbą. Dėl šios priežasties, nesant galimybių pašalinti pagrįstų abejonių dėl to, ar arbitražiniame susitarime nurodyta arbitražo institucija, kuri bylos nagrinėjimo metu šalims yra neprieinama (pvz., dėl to, jog yra likviduota), šalims turėjo esminę reikšmę, arbitražinis susitarimas turėtų būti pripažįstamas neįgyvendinamu, o šalių ginčas turėtų būti nagrinėjamas teisme.

Back to top button