Naujausia LAT praktika privatinės teisės srityje: nuo ES valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinių padarinių Lietuvoje iki kolektyvinių darbo santykių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl sutikimo dėl žemės nuomos teisės, kylančios iš valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, sudarytos ne aukciono būdu, atkreipė dėmesį, kad pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje nustatytą reguliavimą valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje nurodytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą arba yra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime nurodyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis reguliavimas suponuoja, kad tuo atveju, kai pagal savivaldybės bendrąjį planą ir (ar) jos dalies bendrąjį planą, jeigu šis parengtas, išnuomojamame žemės sklype (teritorijoje) numatoma plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip 3 metų terminui išnuomojamame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, ir valstybinės žemės nuomos sutartyje yra nurodyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, valstybinės žemės nuomos sutartis atitinkamai pakeitus pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą turėtų būti keičiama, o ne nutraukiama. Nurodytas teisinis reguliavimas neteikia pagrindo daryti išvadą, kad tokioje situacijoje išnyksta statinio savininko teisė į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu. Esant nurodytam teisiniam reguliavimui ir valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytai galimybei, esant pagrindui keisti valstybinės žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, šalių sudaryta Sutartis, pakeista Susitarimu, galėtų būti keičiama. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo ir neteikė argumentų, kad pagal Vilniaus miesto teritorijos bendrąjį ar specialųjį planą apskritai nėra įmanoma pakeisti žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) naudojimo būdo į kitą nei boilerinės įrangai kaip šilumos tinklų sudėtinei daliai eksploatuoti.

_____

Nutartyje dėl netiesioginės diskriminacijos, susijusios su priklausymu profesinei sąjungai, draudimo ir kolektyvinės sutarties aiškinimo ir taikymo, pasisakyta, kad kolektyvinės sutarties vienas esminių bruožų yra tas, kad ja galima susitarti dėl darbuotojų darbo ekonominių ir kitokių sąlygų, o jos pagal bendrąją taisyklę taikomos tik kolektyvinę sutartį sudariusių profesinių sąjungų nariams ir yra privalomos darbdaviui. Darbuotojų kolektyvinių derybų ir kolektyvinio intereso atstovavimo esmė yra ta, kad darbuotojas laikytinas silpnesne darbo teisinių santykių šalimi, o į grupę susivienijusių subjektų derybinė galia yra gerokai didesnė už pavienio asmens, t. y. susivieniję asmenys turi daug didesnes galimybes pasiekti, kad jiems aktuali problema būtų sprendžiama darbdavio. Teisėjų kolegija laikė nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad jei pripažįstama pagrįsta ieškovės pozicija dėl jos narių diskriminavimo narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, direktoriaus įsakymu nustačius didesnį atostogų dienų skaičių nei Kolektyvine sutartimi, tai lemtų išvadą, jog bet kokia profesinės sąjungos suderėta kolektyvinės sutarties nuostata, nustatanti profesinės sąjungos nariams taikomas darbo garantijas, turėtų būti laikoma diskriminacine kitų darbuotojų atžvilgiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad profesinės sąjungos narių gaunama nauda, pasiekta kolektyvinių derybų būdu, kitų darbuotojų (kitų profesinių sąjungų narių ir ne profesinių sąjungų narių) atžvilgiu yra laikytina ne diskriminacija dėl tam tikrų savybių, o dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje uždirbta papildoma nauda, ypač atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimas dalyvauti ar nedalyvauti profesinės sąjungos veikloje, taip pat sprendimas pasirinkti konkrečią profesinę sąjungą priklauso nuo paties darbuotojo valios. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią specialiųjų kolektyvinės sutarties nuostatų, įtvirtinančių tam tikras socialines (ar ekonomines) garantijas į jų taikymo sritį patenkančių profesinių sąjungų, esančių kolektyvinės sutarties šalimis, nariams, įtvirtinimas nėra expressis verbis draudžiamas imperatyviomis įstatymo normomis, pripažįstant kolektyvinių derybų šalių teisę savo nuožiūra nustatyti kolektyvinės sutarties turinį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi direktoriaus įsakymas yra skirtas atitinkamas funkcijas atliekantiems darbuotojams, neskirstant jų pagal dalyvavimo ar nedalyvavimo profesinėje sąjungoje požymį, jo normos turėtų būti taikomos visiems į jo taikymo sritį patenkantiems darbuotojams. Kolektyvinės sutarties normų santykis su lokaliu teisės aktu – įsakymu spręstinas in favorem principo pagrindu, t. y. taikomos tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog Kolektyvinės sutarties nuostatos yra privalomos atsakovei, nereiškia, kad darbuotojams – profesinės sąjungos nariams negali būti taikomos nuostatos, įtvirtintos lokaliame darbdavio teisės akte, reglamentuojančiame tiek profesinės sąjungos narių, tiek ir nesančių jos nariais (neišskiriant šių kategorijų) darbuotojų atostogų laiką didėjančia linkme, t. y. gerinančia darbuotojų padėtį. Situaciją aiškinant priešingai, darbdavys įgytų didelį pranašumą prieš darbuotojus – profesinės sąjungos narius ir pačią profesinę sąjungą, nes leidžiamais lokaliais aktais galėtų darbuotojų dalyvavimą profesinėje sąjungoje daryti jiems nenaudingą, o pačią profesinę sąjungą – neveiksmingą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė, direktoriaus įsakymu nustatytą didesnį atostogų dienų skaičių taikydama darbuotojams – ne profesinės sąjungos nariams, o profesinės sąjungos nariams taikydama Kolektyvine sutartimi sulygtą mažesnį atostogų dienų skaičių, diskriminuoja savo darbuotojus dėl narystės profesinėje sąjungoje, yra pagrįsta tinkamu materialiosios teisės normų taikymu, atitinka ES ir tarptautinės teisės aktų nuostatas, kasacinio teismo ir EŽTT formuojamą praktiką.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, pabrėžta, kad pagal Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lot. lex fori concursus). Iškėlus skolininkui tarpvalstybinę bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Fizinio asmens bankroto byla yra kolektyvinė byla. Pagal Reglamento 2015/848 53 straipsnį bet kuris užsienio kreditorius gali bet kokia ryšio priemone, pripažįstama pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, pateikti reikalavimus nemokumo byloje. Tam, kad užsienio kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, jis turi būti informuotas apie bankroto bylos iškėlimą ir su tuo susijusius padarinius. Dėl atleidimo nuo įsipareigojimų vykdymo apimties ir taikymo konkrečiam kreditoriui spręstina įvertinus, ar šis kreditorius buvo tinkamai informuotas apie Europos Sąjungos valstybėje narėje jo skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto procesą bei turėjo galimybę jame dalyvauti ir ar valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka šis kreditorius bei jo finansinis reikalavimas buvo įtraukti į skolininko nemokumo procesą. Tik nustačius, kad Lietuvoje esantis kreditorius buvo tiesiogiai informuotas (įteikiant Reglamento 2015/848 54 straipsnio reikalavimus atitinkantį atskirą pranešimą) apie kitoje valstybėje narėje prasidėjusį jo skolininko bankroto procesą, ir konstatavus, kad šis kreditorius, patvirtinant jo reikalavimą, buvo įtrauktas į fizinio asmens bankroto procesą tos valstybės narės teisės aktų nustatyta tvarka, egzistuoja pagrindas teigti, kad atleidimo nuo įsipareigojimų dokumentas apima šio kreditoriaus finansinį reikalavimą ir skolininkas gali tikėtis vykdomosios bylos nutraukimo bei prievolės kreditoriui pasibaigimo Lietuvoje vykstančiame išieškojimo procese. Pareiškėjos į bylą pateiktų dokumentų duomenimis, kreditorė AB SEB bankas nebuvo įrašyta į bankroto paraišką, kurią pildo ir nemokumo bylą iškeliančiam subjektui pateikia būtent bankroto bylą siekiantis išsikelti asmuo (2016 m. Anglijos ir Velso nemokumo taisyklių 10.35 punktas). Byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos fizinio asmens bankroto bylą administravusiam nemokumo administratoriui buvo pateikti dokumentai, leidžiantys identifikuoti Lietuvoje esančią pareiškėjos kreditorę AB SEB banką. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi išdėstytais argumentais dėl (sąžiningo) skolininko pareigos suteikti bankroto procesą vykdančiam subjektui visą reikalingą informaciją, be kita ko, apie savo esamus kreditorius, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, jog nurodyta kreditorė jos skolininkės fizinio asmens bankroto bylą vykdžiusiam subjektui galėjo būti laikoma „žinoma“ Reglamento 2015/848 prasme. Dėl to nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad pagal jos išviešintus duomenis Jungtinėje Karalystėje vykusio jos bankroto proceso metu į šį procesą buvo įtraukta ir kreditorė AB SEB bankas. Pažymėta, kad situacija, kai jurisdikciją turintis Europos Sąjungos valstybės narės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas (bankroto administratorius) apie prasidėjusį fizinio asmens bankroto procesą praneša tik Lietuvoje išieškojimą iš šio skolininko kreditoriaus naudai vykdančiam antstoliui, neatitinka Reglamente 2015/848 įtvirtintų kreditoriaus informavimo taisyklių, todėl skolininkas negali tikėtis atleidimo nuo įsipareigojimų ir vykdomosios bylos užbaigimo.

_____

Nutartyje dėl statybų saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugos, savavališkos statybos padarinių šalinimo ir kitų klausimų pabrėžta, kad atsižvelgdama į teismų praktiką bei į tai, kad byloje pareikštu ieškiniu siekiama užtikrinti ypatingą teisinį režimą turinčios teritorijos – Medžiakalnio geomorfologinio draustinio – apsaugą, taip pat įvertinusi tai, kad nuo ieškovės kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūrą (2015 m. kovo 3 d.) iki ieškinio teisme pareiškimo (2015 m. balandžio 16 d.) iš esmės praėjo tik pusantro mėnesio, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai šiuo atveju pagrįstai atnaujino ieškovei terminą reikalavimams panaikinti administracinius aktus pareikšti, o kasacinių skundų argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo naikinti šios teisėtų ir pagrįstų teismų procesinių sprendimų dalies. Teisėjų kolegija atkreipė dėmsį, kad neturi pagrindo sutikti su atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos kasacinio skundo argumentu, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu Ūkininko vietos sodybai nustatyti parinkimo komisijos 2006 m. lapkričio 3 d. aktas Nr. 313 neturėjo juridinės galios. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ iš tiesų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 616 yra pripažintas netekusiu galios, tačiau jame nėra nurodyta, kad visi iki jo pripažinimo netekusiu galios jo pagrindu priimti administraciniai aktai taip pat laikomi netekusiais galios. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas ex officio nelemia ir administracinių aktų, priimtų pagal tuo metu galiojusias teisės normas, negaliojimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, pagrįstumą, netinkamai įvertino šiam klausimui tinkamai išnagrinėti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nesiaiškino byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri turi teisę priimti sprendimą dėl Medžiakalnio draustinio ribų pakeitimo, pozicijos dėl draustinio ribų pakeitimo. Tai lėmė, kad byloje liko nepašalintų abejonių dėl galimybės kitomis, mažiau atsakovų teises varžančiomis, priemonėmis pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Dėl to darytina išvada, kad klausimas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo teismų buvo išspręstas netinkamai, nevisapusiškai įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes.