LAT apie tai, ar medikas gali tam tikras darbo funkcijas vykdyti už sveikatos priežiūros įstaigos ribų, ir apie sutartis, kurios turi tiek preliminariosios, tiek pagrindinės sutarties bruožų

Civilinėje byloje dėl darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties, ieškovas teigė, kad jokių darbo pareigų nepažeidė, jis nebuvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, darbo grafikais ir pareiginėmis instrukcijomis, kurių pagrindu jam būtų buvusios aiškios ir tikslios jo pareigos, taip pat darbo tvarka, kai nebūna prisiregistravusių pacientų. Ieškovui nebuvo aišku, kada tokiu atveju, kai nėra prisiregistravusių pacientų, prasideda jo darbo diena, kada baigiasi. Darbovietėje buvo nusistovėjusi tokia darbo organizavimo praktika, kai, nesant prisiregistravusių pacientų, gydytojai turėjo teisę dirbti nuotoliniu būdu, t. y. nevykti į darbovietės biurą ir savo pareigas vykdyti už klinikos ribų savo nuožiūra, naudojantis telekomunikacijų priemonėmis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iešikinį patenkino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pasisakė, kad remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Sprendžiant dėl ieškovo darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu galimybės būtina įvertinti jo profesijai taikomus specialiuosius reikalavimus. Sprendžiant dėl ieškovo darbo funkcijų atlikimo nuotoliniu būdu galimybės būtina įvertinti jo profesijai taikomus specialiuosius reikalavimus. Įvertinus teisinį reglamentavimą, sutiktina, kad dalį pareigų ieškovas privalėjo atlikti klinikoje (burnos, veido ir žandikaulių ligų profilaktiką, diagnostiką, konservatyvųjį ir operacinį gydymą, burnos ligų profilaktiką, diagnostiką ir gydymą), tačiau tai nereiškia, kad visos ieškovo darbo funkcijos privalėjo būti atliktos išimtinai atsakovės klinikoje. Dalies kitų ieškovo darbo funkcijų (pvz., teisės dalyvauti įvairiose diagnostikos, gydymo ir profilaktikos programose, moksliniuose tyrimuose, teisės tobulinti profesinę kvalifikaciją, konsultuoti) įgyvendinimui nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovas iš esmės turėjo teisę tam tikras funkcijas vykdyti ir už sveikatos priežiūros įstaigos ribų. Tokios faktinės aplinkybės pagrįstai konstatuotos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose. 

Atsakovės klinikoje tokiu būdu darbo funkcijas ieškovas vykdė ilgą laiką (darbuotojas dalį darbo laiko, kai nėra prisiregistravusių pacientų, darbdavio naudai dirba ne klinikoje), o darbdavė tai žinojo ir toleravo (ilgą laiką mokėjo atlyginimą ir už tokiu būdų atliktas funkcijas, nefiksavo pravaikštų), todėl kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovo elgesys, palyginus su tarp šalių susiklosčiusia praktika, atsakovės atžvilgiu liko nepakitęs. Atitinkamas esamą padėtį žinančios atsakovės elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavės santykius taip, kad sukelia pagrįstus lūkesčius darbuotojui tikėtis, jog ir darbdavės elgesys darbuotojo atžvilgiu išliks toks pat, t. y., ieškovui darbines funkcijas vykdant už klinikos ribų, jam nebus fiksuojamos pravaikštos. 

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį. LAT teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasacinio skundo argumentais, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo sąlygų.  Neabejotina, kad su COVID-19 pandemijos ir dėl jos taikytų ribojimų valstybiniu lygiu neigiamais padariniais (ekonominiais, socialiniais ir pan.) susiduria beveik visi valstybės gyventojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys verslą. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą. Įtraukimas į minėtą sąrašą patvirtina, kad atsakovė patiria (patyrė) neigiamą finansinį poveikį.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2020 m. kovo 13 d., o 2020 m. kovo 16 d. buvo pradėti taikyti nurodyti veiklos ribojimai, taigi tokio pobūdžio ribojimų įtaka atsakovės veiklai, o kartu ir šioje byloje priteistinam vidutinio darbo užmokesčio dydžiui už priverstinės pravaikštos laiką, negalėjo būti įvertinta priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde ir iš dalies įvertintas apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Todėl kasacinis teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę dėl taikytų ribojimų ne tik tuo aspektu, kiek jie turėjo įtakos atsakovės finansinei padėčiai, t. y. jos galimybei sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą, bet ir vertinti, kokią įtaką tai galėjo turėti ieškovo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiui, ypač atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, sudarančius pagrindą spręsti dėl poreikio mažinti priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį, vertinant, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių padarinius, kylančius preliminariosios sutarties šalims nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pabrėžta, kad paprastai dėl preliminariojoje sutartyje nustatytos pagrindinės sutarties nesudarymo nukentėjusioji šalis gali ginti tikrumo, o ne lūkesčio interesą apimančius nuostolius, t. y. jos nuostoliai apima dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtas išlaidas. Būtent tokie teisiniai šalių lūkesčiai ginami preliminariosios sutarties atveju. Taip apibrėžiamas ir preliminariosios sutarties sukuriamas teisinis tikrumas, nes šalys žino, kad nebus verčiamos sudaryti pagrindinės sutarties (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), ir žino galimų nuostolių atlyginimo ribas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Todėl CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato bendrąją taisyklę, apibrėžiančią preliminariosios sutarties šalių teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą. Esminis preliminariosios ir pagrindinės sutarties skiriamasis bruožas – (ne)galėjimas įpareigoti sutartį vykdyti natūra.

LAT teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai šalys sudaro sutartį, kuri turi tiek preliminariosios sutarties bruožų (organizacinių), tiek pagrindinės sutarties bruožų, t. y. laisva tarpusavio valia nedviprasmiškai susitaria dėl tokios sutarties dalies, atitinkančios pagrindinės sutarties bruožus, vykdymo natūra, CK 6.165 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas įpareigoti preliminariąją sutartį vykdyti natūra netaikytinas, nes nepažeidžiami šia taisykle saugomi interesai (šalių teisėti lūkesčiai ir teisinis tikrumas).