V. A. Vaičaitis. Dėl teisėjų pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos

Paskutiniu metu viešojoje erdvėje nemažai iečių prilaužyta dėl teisėjų pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos ir jos turinio apimties, numatytos Konstitucijos 113 straipsnyje (Teisėjas […] negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą). Aistroms truputėlį aprimus, galima apie tai pasvarstyti ramiai ir be pykčio, kaip pasakytų šviesios atminties Leonidas Donskis. Pagrindinis klausimas šioje diskusijoje buvo keliamas dėl to, ar teisėjas pagal Konstituciją gali gauti atlygį už savo vedamus teisės mokymus, iš mokymus organizuojančių privačių įmonių. Vėliau diskusijoje iškilo klausimas ir dėl to, ar 2020 m. liepos 31 dienos Konstitucinio Teismo reglamento 42 punkto nuostatų pakeitimas (kuriame Konstitucinio Teismo teisėjams buvo numatytas draudimas „užsiimti individualia veikla”, teikiant paslaugas įmonėms, „įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas”) pagal turinį ir formą neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, pamėginkime pažiūrėti į Konstituciją ir atsakyti į šiuos klausimus.
Visų pirma, reikia pasakyti keletą žodžių apie Konstitucijos aiškinimą. Konstitucija sudaryta iš nuostatų, kurias pagal turinio apibrėžtumą galima priskirti trims grupėms. Pirma grupė – tai konstituciniai principai (pvz., teisinės valstybės), kurie kaip konstituciniai siekiniai tam tikra kryptimi kreipia visą teisinę sistemą, tačiau jų turinys yra gana abstraktus ir gali būti suprantamas ne tik santykyje su kitais principais, bet, visų pirma, konkrečių Konstitucijos normų pagalba (pvz., „galioja tik paskelbti įstatymai“ arba „sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą“). Taigi, konstitucinės normos yra antra Konstitucijos nuostatų rūšis, kuri dėl savo konkretumo detalizuoja konstitucinius principus. Pagaliau, trečią grupę Konstitucijos nuostatų galima būtų priskirti tarpinei grupei tarp konstitucinių normų ir principų dėl jų turinio vadinamosios „atviros struktūros“ (angl. open texture). Būtent pastarajai grupei ir galima būtų priskirti Konstitucijos 113 straipsnio nuostatą dėl teisėjų teisės gauti atlygį už „pedagoginę ir kūrybinę veiklą“. Tiksliau sakant, Konstitucijoje nėra normų, kurios aiškiai konkretizuotų pedagoginės ir kūrybinės veiklos sampratą, tačiau iš kitos pusės, negalima būtų teigti, kad Konstitucijoje visai nėra nuostatų, leidžiančių suprasti minėtų terminų turinio, juolab, kad jos suformuluotos, kaip teisėjo konstitucinės teisės. Todėl dėl trečiosios grupės Konstitucijos nuostatų (šiuo atveju – susijusių su teisėjų konstitucinėmis teisėmis) įgyvendinimo, parlamentas turi tam tikrą diskrecinę erdvę, detalizuodamas jų turinį, tačiau tai darydamas, jis negali pažeidžiant šios konstitucinės teisės esmės.
Taigi, kaip jau buvo minėta, svarbiausia su šiuo klausimu susijusi Konstitucijos nuostata yra įtvirtinta Konstitucijos 113 straipsnyje, kuriame teigiama, jog “teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, […] gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą”. Taigi, čia įtvirtintas tam tikras teisėjų darbo ir atlygio už jį gavimo “už teismo sienų” ribojimas, kuris, visų pirma, sietinas su užtikrinimu teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principo, numatyto Konstitucijos 104 ir 109 straipsniuose, bei tinkamų teisėjų pareigų atlikimu, kylančių iš Konstitucijos 48 str. 1 d., 114 str. 1 d. ir kitų Konstitucijos nuostatų. Beje, šis ribojimas yra įtvirtintas Konstitucijos IX skirsnyje “Teismas”, todėl taikomas bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismams, numatytiems 111 straipsnyje. Tačiau, kadangi pagal Konstitucijos 104 straipsnį, „Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams”, todėl šis ribojimas turi būti išplėstas ir Konstitucinio Teismo teisėjų atžvilgiu. Taigi, minėtame Konstitucijos 113 straipsnyje matome, jog Konstitucija numato išimtį iš bendro teisėjams taikomo draudimo turėti kitus darbo santykius ir/ar gauti kitą atlyginimą ir garantuoja teisėjams teisę gauti “užmokestį už pedagoginę ir kūrybinę veiklą”. Reikia pasakyti, kad nors pedagoginės ir kūrybinės veiklos sąvokos yra tarpusavyje susijusios, bet jos nėra tapačios.
Visų pirma, pamėginkime išsiaiškinti „pedagoginės veiklos” konstitucinės sąvokos turinį. Taigi, paidos (gr. παιδός) yra graikiško žodžio pais (gr. παῖς), reiškiančio vaikas kilmininko linksnis, todėl paidagogia reiškia pedagogo atliekamą vaikų mokymą ar auklėjimą. Šiuolaikinė pedagogo reikšmė paprastai apima ne tik mokytojo mokymą bendrojo lavinimo mokykloje, bet apima ir dėstymą profesinėse, aukštesniosiose ar aukštosiose (ar joms prilygintose) mokyklose, numatytose Konstitucijos 41 straipsnyje. Tačiau svarbu pabrėžti, jog pedagogika demokratinėje valstybėje nėra kokia nors automatizuota moksleivių ar studentų indoktrinacija, o, pagal minėtą 41 straipsnį, yra veikla, susijusi tiek su mokslu (“asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas”, “aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus”), tiek ir su kūrybinė veikla, kylančia iš 42 straipsnyje įtvirtintos asmens kūrybinės laisvės ir susijusia su originalių mokslinių publikacijų rengimu, mokymo programų kūrimu bei mokslo žinių moksleiviams ir studentams autentišku pertekimu. Kitaip tariant, ne tik kurio nors dalyko kurso ar seminaro programa, bet ir mokytojo pamoka ar dėstytojo paskaita dėl jos originalaus perteikimo formos ir turinio, pagal Konstituciją, yra autorių teisių objektas ir negali būti platinama be mokytojo ar dėstytojo žinios ir sutikimo. Čia taip pat įdomu pastebėti, jog pedagogo kūrybinė laisvė aukštosiose mokyklose yra platesnės apimties nei bendrojo lavinimo mokyklose, nes Konstitucijos 40 straipsnis aukštosioms mokykloms suteikia teisinę autonomiją. Taigi, apibendrinant galima konstatuoti, jog konstitucinė pedagoginės veiklos sąvoka negali būti atsieta nuo pedagogo (t.y. mokytojo ar dėstytojo) sąvokos ir apima tiek mokslo, tiek ir kūrybinės laisvės elementus, dirbant įvairių rūšių mokyklose.
Tuo tarpu kūrybinės veiklos konstitucinė samprata turi daug platesnį turinį, nes ji kyla iš kiekvieno asmens kūrybinės laisvės ir dar labiau siejama su autoriaus teisėmis, numatytomis Konstitucijos 42 straipsnyje, ir apima bet kokio kultūros, meno ar mokslo kūrinio sukūrimą ir/ar atlikimą žodžiu, raštu ar kitomis meno formomis. Kitaip tariant, kūrybinė laisvė yra viena pagrindinių konstitucinių teisių pagal mūsų Konstituciją. Būtent dėl šios priežasties Konstitucija ne tik teisėjui, bet jokiam pareigūnui (pvz., Prezidentui, Seimo nariui, ministrams) nedraudžia užsiimti kūryba ir gauti už tai atlygį, neišskiriant nei viešų ar specializuotų paskaitų ar pranešimų skaitymo (proza ar poezija), aišku, jeigu tai netampa nuolatine tokio pareigūno veikla ir netrukdo pagrindiniam jo darbui, o teisėjo atveju – taip pat, jei tai nepakenkia teisėjo ir teismo nepriklausomumui, nešališkumui ir politiniam neutralumui.
Taigi, galima daryti išvadą, kad mūsų Konstitucija (kaip ir bet kuri kita demokratinė Konstitucija) garantuoja teisėjui (kaip ir bet kuriam kitam pareigūnui) teisę gauti atlygį už komercinių paskaitų skaitymą, jei tokia veikla teisėjas realizuoja savo teisę į mokslinę kūrybą. Aišku, tokia veikla turėtų būti suderinama su jo tiesioginėmis pareigomis ir teismo nepriklausomumu, nešališkumu ir politiniu neutralumu. Kiekvienu konkrečiu atveju dėl to galėtų spręsti teismo ar teisėjų savivaldos organas. Visgi, dėl komentaro pradžioje minėto pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinio turinio „atviros struktūros“, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją šioje srityje, galėtų nuspręsti tam tikroje dažnumo ir turinio apimtyje (jokiu būdu ne visiškai) riboti teisėjų konstitucinę teisę gauti atlygį už komercinius mokymus, tačiau tik tokiu atveju, jei tokio įstatyminio ribojimo motyvai būtų siejami su siekiu minėtą konstitucinę teisę labiau subalansuoti su konstituciniu teismo nepriklausomumo ar kitais konstituciniais principais ir normomis. Kitaip tariant, tokiu įstatyminiu ribojimu negalima būtų pažeisti teisėjo (kaip ir kito pareigūno) konstitucinės teisės į mokslo, kultūros ir meno kūrybinę veiklą esmės.
Taigi, kaip jau buvo minėta, teisėjo konstitucinės teisės į kūrybinę veiklą ribojimas tam tikroje apimtyje galėtų būti grindžiamas tik konstituciniais pagrindais ir numatytas tik atitinkame įstatyme. Todėl 2020 m. liepos 31 dienos Konstitucinio Teismo reglamento 42 punkto nuostatų pakeitimas, kuriame Konstitucinio Teismo teisėjams buvo įvestas absoliutus draudimas „užsiimti individualia veikla”, teikiant paslaugas įmonėms, „įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas” galimai prieštarauja Konstitucijai pagal turinį, nes yra absoliutus bei nėra pagrįstas aiškiais konstituciniais pagrindais ir – pagal priėmimo formą, nes toks ribojimas numatytas poįstatyminiame akte, o ne įstatyme.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas