Surogatinė motinystė pandemijos metu
COVID-19 virusas ir jo pasekmės yra tai apie ką girdime kas dieną. Tačiau kartais, išgirdę apie COVID-19 poveikį konkretiems asmenims visgi nustembame. Ar pagalvojote, kas nutinka kūdikiams, gimusiems surogacijos būdu pandemijos sąlygomis?
Ukrainoje surogatinė motinystė nėra draudžiama ir tuo užsiima specializuotos klinikos. Užvakar Ukrainoje įsikūrusi reprodukcinės medicinos klinika paskelbė vaizdo įrašas skirtą surogatiniams tėvams iš įvairių šalių – JAV, Italijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų. Įraše rodoma, kaip Kijevo viešbutyje romantišku pavadinimu „Venecija“ karantino pabaigos ir leidimo keliauti laukia daugiau nei 40 kūdikių, kuriuos užsienyje esantiems tėvams pagimdė surogatinės motinos ukrainietės. Dėl uždarytų sienų tėvai šių mažylių pasiimti negali. Klinikos darbuotojai praneša, kad su vaikais viskas gerai, jie prižiūrimi, o su tėvais bendraujama nuotoliniu būdu. Siekiant sumažinti viruso plitimą, klinikos teigimu, kūdikius prižiūrinčios darbuotojos nuolat gyvena viešbučio patalpose.
Vaizdo įrašas pasiekiamas čia.
Ši neįprasta situacija jau susilaukė ir Ukrainos žmogaus teisų kontrolierių dėmesio bei priminė apie poreikį sureguliuoti šią specifinę ir kontraversiškų nuomonių susilaukiančią sritį. Parlamento ombudsmenė pareiškė, kad nurodyta informacija yra patvirtinimas, surogacija yra probleminė sritis, ir ją reikia nedelsiant sureguliuoti. Ombudsmenė perspėja, kad tokių paslaugų teikimas užsieniečiams gali pažeisti vaikų teises. Be to, svarbi ir Ukrainos piliečių apsauga. Savo susirūpinimą išreiškė ir Vaiko teisių ombudsmenas, kuris siūlo surogatinę motinystę iš viso uždrausti. Jis atkreipia dėmesį, kad surogacija gali pažeisti vaikų teises ir skatinti prekybą žmonėmis.
Surogacija teisine prasme – tai susitarimas tarp dviejų šalių, kuriuo surogatinė motina (ji gali būti ir genetinė motina) sutinka atlygintinai arba neatlygintinai būti apvaisinta dirbtinio apvaisinimo būdu, išnešioti kūdikį ir jį pagimdyti, o kūdikiui gimus atsisakyti visų motinystės teisių į jį kitos sutarties šalies (būsimų tėvų, užsakovų) naudai. Surogacija gali būti atlygintinė arba altruistinė (užmokestis už vaiko išnešiojimą nemokamas, surogatinė motina vaiką išnešioja iš altruistinių paskatų).
Surogacija yra įsivaikinimo alternatyva ir būdas turėti kūdikį, kuris būtų genetiškai artimas nors vienam iš būsimų vaiko tėvų. Tačiau kartu tai jautrus politinis ir socialinis klausimas, keliantis daug teisinių bei etinių klausimų. Surogacijos reglamentavimas pasaulyje yra labai skirtingas: vienose valstybėse narėse ji yra teisėta (pvz., Baltarusija, Ukraina, kai kurios JAV valstijos), konkrečiai reglamentuojama, o kitose – neteisėta arba tiesiog nereglamentuojama. Kai kuriose šalyse (pvz., Danija, Jungtinė Karalystė, Portugalija) leidžiama tik altruistinė surogacija.
Pagrindinės teisinės dilemos, susijusios su surogatine motinyste, yra klausimai, ką turėtume laikyti teisėtais vaiko tėvais, kokios surogatinės motinos (ypač jei ji turi genetinį ryšį su vaiku) teisės į vaiką, kaip nustatomos tėvų „užsakovų“ tėvų teisės ir pareigos, kaip užtikrinti, kad surogacijos leidimas neskatintų prekybos žmonėmis ir vaiko teisių pažeidimų. Kyla ir specifinių klausimų, pavyzdžiui, ar turėtų būti suteikiamos ir apmokamos motinystės arba įvaikinimo atostogos (klausimas nagrinėtas ESTT), ir pan.
Akivaizdu, kad COVID-19 iškėlė ir naujų užduočių – kaip užtikrinti pandemijos pabaigos “laukiančių” kūdikių ir jų užsienyje esančių tėvų teises. Neabejotina, kad esama padėtis, kai valstybių sienos uždarytos, karantinas tęsiasi jau pakankamai ilgai ir dalyje šalių užsikrėtimų tik auga, neigiamai veikia surogatinės motinystės būdu gimusių vaikų teises augti kartu su tėvais, šeimoje, o “kūdikių viešbučiai” nutolina jų galimybes užmegzti ryšius su juos auginsiančiais tėvais. Sudėtinga ir mažylių laukiantiems tėvams, kurių, teisiniais terminai kalbant, surogacijos sutarties galutinis įvykdymas buvo atidėtas dėl force majeure. Valstybių lygmeniu, kaip parodė Ukrainos pavyzdys, pandemija paskatino naujai permąstyti surogacijos instituto tinkamumą ir jo reglamentavimą.
Tekstą parengė dr. Agnė Limantė, Lietuvos teisės institutas