G. Valantiejus. Keletas pastabų dėl antidempingo muitų ginčijimo tvarkos ES ir Lietuvoje: naujausia Europos Teisingumo Teismo praktika bei jos teisinės pasekmės

Antidempingo muitų reikšmė bei praktinis taikymo kontekstas

Importuojant prekes iš trečiųjų valstybių į Europos Sąjungą (ES) bei Lietuvos Respubliką importuotojai neišvengiamai susiduria su prekybos apsaugos ir, konkrečiai, antidempingo muitų taikymo klausimais. Jie esamomis sąlygomis (esamame „prekybos karų“ (angl. „trade wars“) kontekste), didėjant tokių priemonių taikymo skaičiui tiek pasaulinėje praktikoje, tiek ir ES tampa vis aktualesni [1; 2]. Tokius muitus savo praktikoje vis dažniau taiko ir pati ES – tiek kaip atsakomąją priemonę į kitų šalių veiksmus, tiek ir savo iniciatyva [3; 4]. Šių muitų taikymas (leidžiamas 1994 m. PPO susitarimu dėl antidempingo (sutartimi dėl GATT susitarimo VI-ojo straipsnio įgyvendinimo) [5]) reiškia, jog konkrečiai iš atitinkamos trečiosios valstybės importuojamai prekei (bei konkrečiam jos gamintojui, eksportuotojui) dėl taikomų nesąžiningų tarptautinės prekybos praktikų (dempingo [6]) nustatomas kur kas didesnis nei įprastinis, konvencinis ar lengvatinis (preferencinis) muitų tarifas, – pagal bendrąją taisyklę – toks, koks būtinas žalai, patiriamai ES pramonės, kompensuoti. Su šiais muitais neišvengiamai susiduria ir importuotojai, įvežantys į ES muitų teritoriją prekes iš tokių trečiųjų valstybių kaip Kinijos Liaudies Respublika, Rusijos Federacija, Indija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Korėja, Baltarusija ir kitos valstybės, ir jie taikomi plačiam prekių ratui – chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcijai (pvz. trąšoms), plieno pramonės produkcijai (pvz. metaliniams vamzdžiams), mašinoms ir mechaniniams įrenginiams, elektros įrenginiams (pvz. saulės baterijoms) ar net buities reikmenims (pvz. virtuviniams indams ir pan. produkcijai) [7]. Atitinkamai, juos neišvengiamai tenka mokėti ir deklaruoti prekes importuojant ir į Lietuvos Respubliką, kaip ES valstybę narę. Šiame straipsnyje apžvelgiamos teisinės procedūros ginčijant šiuos antidempingo muitus (ES ir Lietuvos Respublikos kontekste), įvertinus naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, suformuotą byloje C‑251/18, Trace Sport SAS [8].

Teisinės priemonės ir tvarka ginčijant antidempingo muitus ES: galimybė ginčą kelti ESTT

Atkreiptinas dėmesys, jog, vadovaujantis bendrosiomis Reglamento (ES) Nr. 2016/1036 [9] nuostatomis, antidempingo muitus ES, įgyvendinusi reikiamas tyrimo procedūras, įvertinusi galimą atskirų prekių importo rūšių žalą ES pramonei, atlikusi metodologinius skaičiavimus šiai žalai ir muito dydžiui nustatyti (priežastinio ryšio nustatymas, dempingo maržos ir kitų ekonominių rodiklių skaičiavimas) nustato Europos Komisija, priimdama atitinkamą konkretų antidempingo muitą nustatantį reglamentą, kuriame nurodoma, kokių trečiųjų valstybių kilmės prekių ir kokių jas gaminančių ar eksportuojančių asmenų atžvilgiu jis yra taikomas. Atkreiptinas dėmesys, jog reglamentai dėl antidempingo muitų taikymo gali būti ir, praktiniu požiūriu, yra dažnų teisinių ginčų objektu (ginčijant tiek materialinius (pvz. netinkama muito dydžio apskaičiavimo metodologija), tiek procedūrinius (pvz. tyrimo atlikimo tvarkos pažeidimai) šių muitų nustatymo aspektus). Šiuo atveju dažnai kyla klausimas dėl paties ieškovo teisinio statuso ir suinteresuotumo – ar jis gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, turinčiu teisę teikti ES teismams (tiesiogiai ESTT) ieškinį dėl ES akto (antidempingo muitus nustatančio reglamento) panaikinimo pagal Sutarties dėl ES veikimo 263 straipsnio nuostatas. Tokio pobūdžio ginčai pastaruoju metu ne kartą buvo sprendžiami ESTT praktikoje, pavyzdžiui, bylose C-374/12, Valimar; C-143/14, TMK Europe, ir C‑419/08 P, Trubowest Handel GmbH and Viktor Makarov. Atsižvelgiant į šiose ir kitose, ankstesnėse, bylose (žr. bylas C-118/77, ISO v. Council, C-279/86, Sermes v. Commission ir kt.) ESTT formuojamą teisminę praktiką, vadinamieji „nesusiję importuotojai“ (angl. „unrelated importers“), t.y. asmenys, privalantys mokėti antidempingo muitą importo metu, tačiau konkrečiai neįvardinti šį muitą nustatančiame reglamente (pvz. ES šalyse veikiantys prekes importuojantys prekybininkai, tiekėjai), paprastai turėtų siekti teisminės gynybos dėl jiems pritaikytų prekybos apsaugos priemonių būtent nacionaliniuose teismuose. Tuo tarpu kitoms kategorijoms priklausantys suinteresuoti asmenys (reglamentuose dėl muitų nustatymo įvardinti gamintojai ir eksportuotojai, taip pat asmenys, kurie dalyvavo antidempingo tyrime, užėmė reikšmingą rinkos dalį bei kurių komercinės veiklos duomenų pagrindu buvo nustatomas dempingo faktas) gali tiesiogiai kreiptis į ES teismus (ESTT), juose ginčydami antidempingo priemones nustančius ES teisės aktus. Tačiau būtina akcentuoti, jog ginčo incijavimo ESTT (visų pirma, ES Bendrajame teisme) atveju šiuos aktus (reglamentus) ginčijantys asmenys (ieškovai) su jais privalo būti tiesiogiai susiję, o būtent šiai sąsajai įrodyti nepakanka vien tik formalaus antidempingo muitų sumokėjimo fakto.

Teisinės priemonės ir tvarka ginčijant antidempingo muitus ES: galimybės ginčą kelti nacionaliniuose teismuose

Svarbu atkreipti dėmesį, jog ESTT savo praktikoje yra pabrėžęs ir plačiau išaiškinęs aplinkybę, kad teisę ginčyti ES reglamentus dėl antidempingo muitų turi teisę ne tik nuo šių muitų nukentėję suinteresuoti trečiųjų valstybių gamintojai ir (arba) eksportuotojai (teikdami ieškinius dėl ES aktų panaikinimo tiesiogiai ES Bendrajam teismui pagal SESV 263 ir 265 str. nuostatas), bet ir vietiniai (nesusiję) importuotojai. Pavyzdžiui, byloje C-374/12, Valimar, TT pripažino, kad pareiškėja bendrovė „Valimar“ OOD, importavusi iš Rusijos Federacijos plieno lynus ir kabelius, kaip nepriklausoma (nesusijusi) importuotoja, turėjo teisę ginčyti reglamentą dėl antidempingo muito nustatymo netiesiogiai, t. y. teikdama prašymą priimti prejudicinį sprendimą ES valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Bulgarijos) nacionaliniame teisme, o pastarojo prašymas priimti tokį prejudicinį sprendimą (dėl antidempingo muitą nustatančio ES reglamento galiojimo) yra priimtinas. Analogišką išvadą ESTT padarė ir kitoje aptariamai bylų kategorijai priskirtinoje byloje ir C-143/14, TMK Europe, kurioje buvo konstatuota, jog pareiškėjas TMK Europe, nors ir neturėdamas „susijusio importuotojo“ statuso, galėjo pareikšti ginčijamo antidempingo muitus nustatančio reglamento neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, todėl šis nebuvo saistomas tame reglamente nustatyto antidempingo muito galutinio pobūdžio.

Šis klausimas buvo keliamas ir naujausioje ESTT praktikoje, byloje C‑251/18, Trace Sport SAS (Teisingumo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas). Šioje byloje buvo nagrinėjama situacija, kuomet 2012 m. ir 2013 m. du muitinės tarpininkai, veikdami Trace Sport – Prancūzijoje įsteigtos dviračių importuotojos – vardu ir jos naudai, Nyderlanduose deklaravo iš Šri Lankos atsiųstų dviračių išleidimą į laisvą apyvartą. Visose deklaracijose Šri Lankos eksportuojančios gamintojos, t. y. atsižvelgiant į atvejį, Kelani Cycles arba Creative Cycles, buvo deklaruotos kaip šių dviračių eksportuotojos. Kadangi dviračiams atitinkamu ES reglamentu buvo nustatytas antidempingo muitas, jis buvo užginčytas nacionaliniame teisme (Nyderlanduose), kuriam buvo pateiktas prašymas kreiptis į ESTT dėl šiuos muitus nustatančio reglamento galiojimo. Būtina pastebėti, jog šios teisės įgyvendinimas buvo užginčytas ESTT pateiktose pastabose, kurias teikė Nyderlandų vyriausybė, ES Taryba bei Komisija, išreiškusios abejones dėl šio prašymo priimtinumo ESTT, bei nurodžiusios, jog ginčas dėl antidempingo muitus nustatančio reglamento teisėtumo bei jo panaikinimo turėjo būti nagrinėjamas tik Sąjungos teismuose, tiesiogiai pateikiant ieškinį ESTT. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ESTT išaiškino, jog importuotojo, net jeigu jis siejamas su nagrinėjamo produkto eksportuotojais, kurie dalyvavo antidmepingo muitų tyrimo ir nustatymo procese, statusas pats savaime negali būti pakankama aplinkybė nuspręsti, kad reglamentas, nustatantis antidempingo muitą, yra konkrečiai susijęs su importuotoju. Priešingai, norint individualizuoti importuotoją, net jeigu jis siejama su eksportuotojais, reikia įrodyti, kad siekiant nustatyti dempingo taikymą buvo atsižvelgta į duomenis, susijusius su jos komercine veikla, arba, jei to nepavyksta padaryti, įrodyti kitas tik jai būdingas savybes, skiriančias ją nuo bet kurio kito asmens. Taigi, šiuo atveju buvo pripažinta, jog nors Trace Sport neturėjo teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tačiau ji galėjo kreiptis į nacionalinį teismą, kurio prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas (žr. komentuojamo sprendimo 44-45 punktus).

Vertinant šią praktiką platesniame kontekste, būtina akcentuoti, jog byloje C-533/10, CIVAD, priimtame TT sprendime taip pat buvo tiesiogiai nurodyta, kad jei ūkio subjektas mano, kad taikant antidempingo reglamentą, kuris, jo manymu, yra neteisėtas, jam buvo pakenkta, ir perduoda nagrinėti šį ginčą kompetentingam nacionaliniam teismui bei remiasi šiame teisme „atitinkamo reglamento neteisėtumu (išskirta autoriaus – aut. p.)“, nacionalinis teismas gali, arba netgi privalo (jei jis yra aukščiausios instancijos teismas, kurio sprendimai apeliacine tvarka neskundžiami), laikydamasis SESV 267 straipsnio sąlygų pateikti TT klausimą dėl nagrinėjamo reglamento galiojimo. Vadinasi, vertinant tiek naujausią praktiką, formuojamą byloje C‑251/18, Trace Sport SAS, tiek ankstesnę praktiką nacionaliniam teismui tokiu atveju (pareiškėjui ginčijant antidempingo muitus nustatančio ES reglamento galiojimą) tektų aiški pareiga kreiptis į TT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl antidempingo muitus nustatančio reglamento galiojimo įvertinimo (žr. taip pat bylas C-205/16 P ir C-204/16 P, SolarWorld). Šis aspektas vis plačiau akcentuojamas ir teisės doktrinoje, pabrėžiant, jog vien tik ESTT tenkančios jurisdikcijos spręsti tokius klausimus išskirtinumas yra grindžiamas siekiu garantuoti teisinio tikrumo principo veiksmingumą bei užtikrinti vienodą ES teisės taikymą visoje ES [10, 11].

Keletas pastabų dėl situacijos, susiklosčiusios Lietuvos Respublikoje

Būtina pastebėti, jog antidempingo muitų taikymo teisėtumas (pvz. Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėms) pastarąjį dešimtmetį (nuo 2010 m.) ne kartą buvo ginčijamas ir nacionaliniuose teismuose Lietuvos Respublikoje (Vilniaus apygardos administraciniame teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT)). Šiuose mokestiniuose ginčuose buvo ginčijamas ne tik antidempingo muitų apskaičiavimas dėl netinkamai pritaikytų tokių šių muitų skaičiavimo veiksnių, kaip, pvz. prekių muitinė kilmė, bet ir kitos antidempingo muitų taikymui svarbios aplinkybės, t. y. net pats šiuos muitus nustatančių reglamentų ir jų konkrečių nuostatų galiojimas. Pavyzdžiui, LVAT administracinėje byloje Nr. A-444-2863/2011 mokesčių mokėtojas buvo iškėlęs klausimą dėl jo teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir galimo teisinio tikrumo principo pažeidimo teisinėje situacijoje, kai antidempingo muitų tarifas importuojamoms prekėms buvo ženkliai padidintas (palyginus su tarifu, kuris buvo taikomas ginčo prekėms jų įsigijimo metu). Nors minėtoje byloje buvo tiesiogiai kvestionuojamas antidempingo muitų tarifą padidinusio ES reglamento galiojimas, klausimą dėl bylos baigties ir atitinkamo ES reglamento galiojimo nurodytoje byloje nacionalinis teismas (LVAT) išsprendė pats, nesikreipdamas į ESTT, bei motyvuodamas tokį sprendimą jau egzistuojančia, jo vertinimu, aiškia ankstesne ESTT praktika dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo. Panašios praktikos LVAT laikėsi ir kitose, vėlesnėse bylose, kuriose ginčijant antidempingo muitų taikymą buvo teikiami prašymai kreiptis į ESTT, žr. pvz. bylas Nr. A-261-146/2014, A-261-144/2014, A-444-2727/2012. Kadangi nė vienoje iš šių bylų į ESTT kreiptasi taip pat nebuvo, pagrįstai kyla klausimas ar nacionalinių teismų ir TT bendradarbiavimas šios kategorijos bylose Lietuvos Respublikoje iš tiesų yra pakankamas ir neturėtų būti intensyvesnis (atsižvelgiant į ginčijamų klausimų pobūdį ir sudėtingumą). Šiuo aspektu itin svarbu tai, kad į ESTT pirmiausia bei privaloma tvarka ir turėtų būti kreipiamasi dėl prekybos apsaugos priemonių taikymo, teikiant prašymus dėl to ar galioja šias priemones nustatantys ES reglamentai. Atitinkamai, esama nacionalinė praktika šioje srityje yra kritikuotina ES teisės požiūriu ir ateityje privalėtų būti koreguojama, užtikrinant importuotojų galimybę kvestionuoti ES reglamentų galiojimą ESTT lygmeniu bei, esant tokio pobūdžio reikalavimams, nacionaliniams teismams teikiant ESTT teismui prašymus dėl prejudicinių sprendimų priėmimo ir atitinkamų reglamentų galiojimo klausimų išaiškinimo. Atsižvelgiant į tai, importuotojams, privalantiems mokėti antidempingo muitus už į Lietuvos Respubliką importuojamas prekes, rekomenduotina aktyviau ginti savo teises nacionaliniuose teismuose, kam sudaro prielaidas ir naujausia ESTT praktika byloje C‑251/18, Trace Sport SAS.

Dr. Gediminas Valantiejus yra APB „ILAW“ vyr. teisininkas, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas

__________________

1. Shaffer, Gregory, and Henry Gao. „China’s Rise: How It Took on the U.S. at the WTO“. University of Illinois Law Review, 1 (2018): 177-178;
2. Guo, Meixin, Lin Lu, Liugang Sheng and Miaojie Yu. „The Day After Tomorrow: Evaluating the Burden of Trump’s Trade War“. Asian Economic Papers 17, 1 (2018): 101-120;
3. Vermulst, Edwin, Juhi Dion Sud and Simon J. Evenett. „Normal Value in Anti-Dumping Proceedings against China Post-2016: Are Some Animals Less Equal Than Others?“. Global Trade and Customs Journal 11, 5 (2016): 219-221;
4. Белова, Елена Алексеевна. „Метод корректировок, используемый ЕС в антидемпинговых расследованиях“. Российский внешнеэкономический вестник 9 (2017): 126-127.
5. „Pasaulio Prekybos Organizacijos Steigimo sutarties 1A priedas“. Valstybės žinios 46, 1620 (2001).
6. Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose kaina, kuri gerokai mažesnė už vidaus rinkos kainą arba net už savikainą (žr. PPO susitarimo dėl antidempingo 2 str. 2.1 d.);
7. Detalius prekėms taikomus antidempingo muitų sąrašaus (pagal konkrečias valstybes) galima rasti Europos Komisijos Prekybos generalinio direktorato tinklapyje: <https://ec.europa.eu/trade/policy/countries-and-regions/countries>;
8. Byla C-251/18, Trace Sport v. Inspecteur van de Belastingdienst/Douane, kantoor Eindhoven, 2019 EU:C:2019:766 (Teisingumo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas).
9. „2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (kodifikuota redakcija)“. Official Journal L 176 (2016).
10. Coutinho, Francisco Pereira. „Austerity on the loose in Portugal: European judicial restraint in times of crisis”. Perspectives on Federalism 8, 3 (2016): 105-132;
11. Vilhena de Freitas, Lourenço. „The Judicial Activism of the European Court of Justice”. In Luís Pereira Coutinho, Massimo La Torre and Steven D. Smith (eds), Judicial Activism: an Interdisciplinary Approach to the American and European Experiences, 173-180. Heidelberg: Springer, 2015.