R. Birštonas. Teisės į internetu parsisiųstas kūrinių kopijas ir skaitmeninis feodalizmas: generalinio advokato išvados Tom Kabinet byloje komentaras

Palyginus su šurmuliu, kurį šį pavasarį sukėlė Direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje priėmimas, gana keista, kaip tyliai ir nepastebėtai praeina kiti reikšmingi, o svarbiausia – praktines pasekmes sukeliantys Europos Sąjungos institucijų sprendimai autorių teisių srityje. Viena iš tokių svarbių naujienų – rugsėjo 10 dieną priimta Generalinio advokato išvada Tom Kabinet byloje (C-263/18). Nors bylos faktai yra susiję su elektroninių knygų antrine prekyba, taigi, atrodytų gana siaura ir, lietuvio akimis, ne itin reikšminga sritimi, tai būtų labai klaidingas požiūris. Reikalas tas, kad byloje yra sprendžiamas 2001 m. Informacinės visuomenės direktyvos 2-4 straipsnių taikymo skaitmeninėje erdvėje klausimas, o šių straipsnių taikymas nėra apribotas e-knygomis, todėl ES Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimas turės reikšmę beveik visų skaitmeninės formos kūrinių (muzikos kūrinių, filmų, fotografijų, knygų, straipsnių ir t. t.) prekybai ar kitokiam platinimui bei šiuos kūrinius įsigijusių asmenų teisėms. Kitaip sakant, jis palies iš esmės kiekvieną interneto vartotoją ir yra priskirtinas prie reikšmingiausių pastarojo meto ESTT sprendimų.

Bylos aplinkybės

Teisinis ginčas kilo dėl Nyderlandų bendrovės Tom Kabinet Internet BV (Tom Kabinet) taikyto verslo modelio, savo interneto svetainėje perparduodant „naudotas“ elektronines knygas. Tokios „naudotos“ elektroninės knygos buvo įsigyjamos iš oficialių platintojų arba iš kitų asmenų. Svarbu, jog pirkdama elektronines knygas iš privačių asmenų Tom Kabinet reikalavo, kad šie asmenys ištrintų jų pačių turimą kopiją bei žymėdavo savo perparduodamas kopijas skaitmeniniais ženklais, siekiant užtikrinti kopijos teisėtumą. Be kita ko, Tom Kabinet siūlomos e-knygų kainos buvo mažesnės nei oficialių platintojų kainos.

Nyderlandų asociacijos, atstovaujančios leidėjų interesus, pareiškė ieškinį Tom Kabinet, laikydamos, kad tokie pastarosios bendrovės veiksmai laikytini autorių teisių pažeidimu. Nyderlandų teismas konstatavo, kad ES teisinis reguliavimas nepateikia aiškaus atsakymo, ar autorių teisės į ginčo atveju įsigytą kopiją gali būti laikomos pasibaigusiomis (išnaudotomis) ir kreipėsi į ESTT su šiais prejudiciniais klausimais:

„1.      Ar [Direktyvos 2001/29] 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos formuluotė „bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“ reiškia ir elektroninių knygų (t. y. autorių teisių saugomų knygų skaitmeninių kopijų) perdavimą naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę?

2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas: ar kūrinio originalo arba jo kopijų platinimo teisė laikoma išnaudota Sąjungoje kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2001/29] 4 straipsnio 2 dalį, kai teisių turėtojas Sąjungoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia, t. y. perduoda naudotis neribotą laiką elektronines knygas (t. y. autorių teisių saugomas knygų skaitmenines kopijas), parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę – arba tai daroma jo sutikimu?
3. Ar [Direktyvos 2001/29] 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, perdavimas vėlesniems pirkėjams apima leidimą imtis jame išvardytų atgaminimo veiksmų, jeigu atgaminimo veiksmai yra reikalingi egzemplioriaus teisėtam naudojimui, ir, tokiu atveju, kokios sąlygos tam galioja?
4. Ar [Direktyvos 2001/29] 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, atžvilgiu autorių teisių turėtojas nebegali prieštarauti atgaminimo veiksmams, reikalingiems perduoti vėlesniems pirkėjams, ir tokiu atveju, kokios sąlygos tam galioja?“

Generalinio advokato argumentai

Advokato argumentus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė yra su esamu teisiniu reguliavimu susiję argumentai. Remdamasis 1996 metų Pasaulio Intelektinės  Nuosavybės Organizacijos Autorių teisių sutartimi ir, labiausiai, 2001 m. Informacinės visuomenės direktyvos tekstu, advokatas priėjo išvados, kad šie teisės aktai neleidžia tokio aiškinimo, pagal kurį kūriniams, kurie yra parsisiunčiami internetu, būtų taikoma Informacinės visuomenės direktyvos 4 straipsnyje numatyta platinimo teisė ir šios teisės išnaudojimo taisyklė. Ir išties, minimos direktyvos 28 ir 29 konstatuojamosios dalys aiškiai įtvirtina, kad platinimo teisė, o kartu su ja ir išnaudojimo taisyklė, taikoma tik kūrinių, esančių materialioje laikmenoje, atžvilgiu ir nėra taikoma internetinių paslaugų atveju.

Antrąją grupę sudaro su ankstesne ESTT praktika autorių teisių bylose susiję argumentai. Neabejotinai svarbiausias čia buvo 2012 metų sprendimas UsedSoft byloje, kuriame ESTT – kiek netikėtai – yra konstatavęs, kad platinimo teisė į kompiuterio programos kopiją yra išnaudojama, jeigu autoriaus teisių turėtojas leido, nors ir neatlygintinai, parsisiųsti šią kopiją iš interneto į duomenų laikmeną, sumokėjus kainą, kuri atitinka kūrinio kopijos ekonominę vertę, taip pat suteikė teisę neterminuotai naudotis šia kopija. Būtent ši byla suteikė vilčių kai kuriems autoriams teigti, kad UsedSoft taisyklė galėtų ir, svarbiausia, turėtų būti išplėsta ir apimti visus skaitmenine forma esančius kūrinius. Kitaip sakant, buvo suformuota pozicija dėl bendros išnaudojimo taisyklės skaitmeninėje aplinkoje įvedimo. Tačiau advokatas pasirinko konservatyvų kelią ir atmetė galimybę pritaikyti UsedSoft bylos išaiškinimus esamoje situacijoje. Be argumentų, pagrindžiančių kompiuterių programų išsskirtinumą (anot advokato, kompiuterinių programų atveju perskyra tarp materialioje laikmenoje esančių ir parsisiunčiamų iš interneto kopijų yra nereikšminga, be to, kompiuterinių programų komercinis ciklas yra trumpesnis, nei kitų kūrinių), atkreiptas dėmesys ir į tai, kad UsedSoft byloje buvo taikoma specialioji – 2009 m. Direktyva dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos – kurios formuluotės įgalino ESTT pritaikyti išnaudojimo taisyklę. Tačiau būtent dėl savo lex specialis pobūdžio Direktyva dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos ir jos pagrindu suformuota praktika negalėjo būti pritaikyta Tom Kabinet byloje (advokatas be didesnių dvejonių atmetė atsakovo gynybinę poziciją, jog elektroninės knygos laikytinos kompiuterinėmis programomis). Panašiai, advokatas atmetė galimybę pasiremti išaiškinimais 2016 metais išspręstoje Vereniging Openbare Bibliotheken byloje, kurioje ESTT pripažino panaudos teisės taikymą elektroninių knygų atveju, o tuo labiau – remtis ESTT suformuota praktika dėl internetinių nuorodų (t.y. Svensson ir vėlesnės bylos), nes tai ir faktiniu, ir teisiniu požiūriu kitos situacijos, nei nagrinėjamoje byloje.   

Galiausiai, trečiają grupę argumentų sudaro utilitaristiniai teisinės politikos pobūdžio argumentai, kuriuos pats advokatas įvardijo „skirtingų interesų pusiausvyra“. Generalinis advokatas pateikia nemažai argumentų (ir, kaip galima suprasti, netgi jiems pritaria), kuriais doktrinoje yra grindžiamas raginimas išplėsti išnaudojimo taisyklę skaitmeninei aplinkai: išnaudojimo taisyklė įgalintų panaudotų produktų rinkas, kurios savo ruožtu sustiprintų konkurenciją, sumažintų kainas ir įgalintų platesnę produktų sklaidą, skatintų inovacijas, užtikrintų aukštesnę vartotojų privataus gyvennimo apsaugą bei užkirstų kelią konkurencijai priešingoms produktų platintojų praktikoms. Nepaisant šių argumentų, advokatas dalį jų diskvalifikavo, laikydamas juos tinkamais labiau teisės aktų leidėjui, o ne teismui. Be to, advokato nuomone, netgi taikant platinimo teisės išnaudojimo taisyklę, tai automatiškai neįtakotų sutartinių sąlygų, susietų su skaitmenine forma esančio kūrinio naudojimu. Kaip priešingus „skaitmeninio išnaudojimo“ taisyklės įvedimui argumentus generalinis advokatas nurodė tai, kad, pirma, nauja panaudotų kopijų rinka ženkliai labiau paveiktų teisių turėtojų interesus, nei materialių naudotų kūrinių rinkos, antra, būtų sunku užtikrinti, kad skaitmeninės kopijos pardavėjai iš tiesų ištrina savo „pradinę“ kopiją, trečia, galėtų padidėti piratavimo mastai, nes būtų sunku atskirti teisėtas kopijas nuo neteisėtų. Be to, advokatas nurodo, kad toks platinimo modelis, kaip vartotojai parsisiunčia iš interneto nuolatines kopijas, yra jau pasenęs ir jį keičia nauji prieigos būdai, tokie kaip srautinis siuntimas (angl. streaming) arba abonentinė prieiga. Šis argumentas atrodo pakankamai dirbtinis, nes nuolatinių kopijų išsaugojimas akivaizdžiai dar nėra išnykusi praktika, o tuo labiau vargu ar generalinis advokatas gali imtis prognozuoti, kokie kūrinių platinimo modeliai (galimai, vėl susiję su nuolatinių kopijų parsisiuntimu) atsiras ateityje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus nekeista, kad galutinė generalinio advokato išvada buvo, jog internetu parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimui naudotis neribotą laiką turi būti taikoma ne platinimo teisė, o viešo paskelbimo teisė (kuriai išnaudojimo taisyklė nėra taikoma).

Generalinio advokato išvados įvertinimas

Nesiekiant detaliai aptarti kiekvieną generalinio advokato argumentą (kas šiame komentare ir nėra įmanoma), pastebėtinos kelios svarbiausios jo išvados pasekmės.

Pirma, advokatas nepasiūlė imtis jokių radikalių pokyčių ir nepritarė bendros platinimo teisės išnaudojimo taisyklės skaitmeninėje aplinkoje įvedimui. Tai nėra didelė staigmena, atvirkščiai, kaip tik tokį advokato pasiūlymą ir buvo galima labiausiai prognozuoti. Informacinės visuomenės direktyva pernelyg aiškiai įtvirtina nuostatas, jog platinimo teisės išnaudojimas yra apribotas materialiomis kopijomis ir negali būti taikomas interneto aplinkoje, todėl priešingas pasiūlymas – taikyti platinimo teisės išnaudojimą, būtų prieštaravęs aiškiai suformuluotai teisinei nuostatai. Kita vertus, minėtas ESTT sprendimas UsedSoft byloje, į kurį nuolat nurodydavo tiek atsakovas Tom Kabinet, tiek už teisių išnaudojimo taisyklės išplėtimą skaitmeninei aplinkai pasisakantys teisės mokslininkai, yra skirti specifinei kompiuterių programų situacijai ir paremta specialiomis teisės normomis, todėl juo nebuvo įmanoma bent kiek konstruktyviai pasiremti nagrinėjamoje byloje. Dėl tų pačių priežasčių galima prognozuoti, kad ir ESTT paseks advokato išvada ir, gerbdamas esamą pozityviąją teisę, nepripažins platinimo teisės išnaudojimo į internetu parsisiųstas e-knygas. Teisių turėtojai, neabejotinai, pritars tokiam rezultatui, teisės mokslinkai, pasisakę už teisių išnadojimo išplėtimą, nusivils, na o verslininkai prisitaikys prie teismo nubrėžtų reikalavimų.

Antra, platinimo teisės išnaudojimo klausimas į internetu parsisiunčiamas skaitmenines kūrinių kopijas Europos Sąjungoje liks fragmentuotas, nes, kaip minėta, kompiuterinių programų atveju platinimo teisės išnaudojimas (esant ESTT nustatytom sąlygoms) yra taikomas, tuo tarpu kitų kūrinių atžvilgiu – netaikomas.

Trečia, galbūt svarbiausia komentuojamoje išvadoje pateikto sprendimo pasekmė yra ta, kuri peržengia autorių teisės ribas ir yra susijusi su nuosavybės teisės erozija skaitmeninėje erdvėje. Platinimo teisės išnaudojimo taisyklė ikiskaitmeniniame amžiuje atsirado kaip nuosavybės teisės į įgytą materialią kopiją užtikrinimo priemonė. Skaitmeninėms kopijoms keičiant materialias, kitaip sakant, asmens turtui keičiantis ir įgyjant skaitmeninę formą, kyla klausimas, ar jis tebeturi tas pačias (nuosavybės) teises. Žiūrint ne tik kasdieniu, bet ir žmogaus teisių požiūriu, neturėtų būti svarbu, ar turtas yra materialia (pvz., knygų), ar skaitmenine (pvz., elektroninių knygų) forma.

Tačiau generalinio advokato išvada nėra palanki skaitmeninių produktų įgijėjų nuosavybės teisių apsaugai. Savo išvados 43 punkte advokatas tiesiogiai nurodė, jog skaitmeninė rinkmena negali būti laikoma daiktu civilinės teisės prasme, todėl negali būti nuosavybės teisės objektu. Nuosavybės teisės nepripažinimas turi savo kainą vartotojui – nesiliedžiant į itin komplikuotą nuosavybės teisės objekto ir skaitmeninio produkto nuosavybės klausimą, galima užtikrintai pasakyti, kad skaitmeninių produktų platintojams advokato išvada suteikia daugiau teisių ir galimybių kontroliuoti savo produktus, o juos įsigiję vartotojai, net ir sumokėję tą pačią kainą (o elektroninių knygų kaina dažnai būna ne tik identiška materialiajam variantui, bet ir didesnė), teisių įgyja mažiau, nei pirkdami materialią kopiją. Dar daugiau, toks vartotojas laikytinas kažkuo panašiu į skaitmeninį vasalą, nes, kaip bežiūrėtum, jis lieka daugiau ar mažiau priklausomas nuo skaitmeninių kūrinių paslaugos teikėjo („skaitmeninio senjoro“).  Nors galima suprasti advokato įvardintas rizikas, susijusias su skaitmeninių kopijų pakeičiamumu ir piratavimo grėsme, kartu gali būti keliamas klausimas, kodėl už šias rizikas savo teisėmis turi sumokėti būtent vartotojai, nors anaiptol ne vartotojai (ar bent jau ne jų dauguma) yra šių rizikų šaltinis.

Dr. Ramūnas Birštonas yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros partnerystės profesorius, LL.M.