K. Žičkus. Teisinė fantastika: rangovas vieną dieną „netikėtai“ sužinojo, kad jis yra ne rangovas, bet subrangovas (subtiekėjas)

Dar vienas tekstas apie teisę ir teisminius ginčus šiek tiek kitaip.

Vienas populiariausių nūdienos literatūros žanrų yra mokslinė fantastika. Egzistuoja daugybė įvairių šio žanro rūšių, porūšių, pavyzdžiui, grynoji mokslinė, socialinė, nuotykinė, psichologinė, politinė fantastika, utopija, antiutopija, alternatyvioji istorija, cyberpunk‘as ir kt. Nors apie teisinę fantastiką neteko girdėti, bet retsykiais pagalvoju, o kodėl gi negalėtų atsirasti tokia mokslinės fantastikos rūšis.

Įsivaizduokite, kad 2117-06-22 šalys sudaro statybos rangos sutartį. Sutarties objektas – Mažeikių miesto Ventos upės slėnio sutvarkymo darbai. Sutarties kaina – 605 tūkst. EUR. Rangovas pradeda vykdyti sutartį, jos pagrindu 2117 m. liepos mėn. atlieka tam tikrus darbus, kuriuos „užaktuoja“ ir pateikia užsakovui apmokėti 2117-08-01 PVM sąskaitą-faktūrą 45 tūkst. EUR sumai. 2117 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. rangovas atlieka kitus darbus, kuriuos taip pat „užaktuoja“ ir pateikia užsakovui apmokėti 2117-10-04 PVM sąskaitą-faktūrą 19 tūkst. EUR sumai. O tuomet, vykdydamas sutartį jau ketvirtą mėnesį ir būdamas atlikęs daugiau kaip dešimtadalį visų sutarties objektu esančių darbų, rangovas „netikėtai“ sužino, kad jis visgi yra ne rangovas, o subrangovas, kad jo vykdoma sutartis yra ne rangos, o subrangos sutartis, galiausiai, kad tikrasis užsakovas yra Mažeikių rajono savivaldybės administracija, t. y. perkančioji organizacija, kas savo ruožtu reiškia, jog tikroji rangos sutartis yra viešojo pirkimo sutartis. Sakau sužino „netikėtai“, nes juk derantis ir sudarant sutartį dėl Mažeikių miesto Ventos upės slėnio sutvarkymo darbų atlikimo tikrai yra neįmanoma suprasti, numanyti ar bent jau įtarti, jog tokie darbai yra susiję su viešųjų interesų tenkinimu. Na, nesuprato, tai nesuprato, kam nepasitaiko. Džonas Snou irgi berods tik septintame Sostų karų sezone suprato (sužinojo), kad yra Targarianas. Vis tik šiuo atveju rangovas (kol kas dar vadinkime jį taip) pasijaučia ne nesusipratęs, bet suklaidintas ar netgi apgautas. Jis puola skaityti sutartį ir, dideliam savo džiaugsmui, sutarties 2.2 p. randa užsakovo pareiškimą (patvirtinimą), jog „sutarties sudarymas ir vykdymas neprieštarauja ir / ar nepažeidžia jokio susitarimo ar sutarties, kurių šalimi ji yra, taip pat neprieštarauja ir / ar nepažeidžia jos atžvilgiu taikomų įstatymų nuostatų“. Rangovas netrunka  išsiaiškinti, jog sutarties sudarymas ir vykdymas prieštarauja viešojo pirkimo sutarčiai beigi pažeidžia Viešųjų pirkimų įstatymo normas, reglamentuojančias subtiekėjų išviešinimą. Pirmiausia rangovas išsiaiškina, kad užsakovas, kuris iš tikrųjų yra rangovas, teikdamas viešojo pirkimo pasiūlymą nenurodė jo tarp pasitelktinų subrangovų. Po to rangovas išsiaiškina, kad ir viešojo pirkimo sutarties vykdymo eigoje nebuvo įstatymo nustatyta tvarka atliktas (įformintas) subrangovų pakeitimas. Įvertinęs visa tai, rangovas prieina prie išvados, kad neturėdamas teisės sudaryti, bet sudarydamas ir vykdydamas sutartį užsakovas padarė esminį jos pažeidimą, kurio neįmanoma ištaisyti, ir nuo 2117-10-06 vienašališkai nutraukia sutartį. Dėl užsakovo kaltės. Negana to, rangovas dar kartą atidžiai perskaito sutartį, konkrečiai tas jos nuostatas, kuriose aptariama šalių atsakomybė, ir vadovaudamasis atitinkamu punktu pareikalauja iš užsakovo sumokėti 50 tūkst. EUR baudą, taikytiną vienašalio sutarties nutraukimo atveju. Užsakovas su šiuo reikalavimu, žinoma, nesutinka, todėl rangovas kreipiasi į teismą, o teismas tokį jo reikalavimą patenkina.

Ko gero, tokia situacija sunkiai įsivaizduojama net ir sąlyginai tolimoje ateityje. Sakysite, kad ji įmanoma tik kokiame nors paraleliniame pasaulyje, alternatyvioje realybėje. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, bet visa tai iš tikrųjų nutiko. Aišku, ne 2117 m., o 2017 m. Ir tik per plauką tarp šalių kilęs teisminis ginčas nebuvo išspręstas būtent taip, kaip nurodyta aukščiau.

Subrangovas (tas, kuris manė esąs rangovas), vienašališkai nutraukęs sutartį dėl rangovo kaltės, kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti iš rangovo (iš pradžių laikyto užsakovu) 50 tūkst. EUR baudą. Rangovas savo ruožtu pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti iš subrangovo 130 tūkst. EUR nuostolių.

Klaipėdos apygardos teismas 2018-03-19 sprendimu, priimtu c. b. Nr. e2-830-460/2018, atmetė tiek subrangovo ieškinį, tiek rangovo priešieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019-03-26 nutartimi, priimta c. b. Nr. e2A-148-450/2019, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą išnagrinėję teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose pripažino, kad subrangovas pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį. Konkrečiai Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje pasisakė, jog: „<…> atsakovė faktiškai pažeidė minėtą rangos sutartyje nurodytą garantiją [įtvirtintą aukščiau pacituotame sutarties 2.2 p.] ir šis pažeidimas yra esminis, darantis šalių sudarytą rangos sutartį niekine – ieškovė, nebūdama subrangove pirkimo sutarties prasme, negali vykdyti darbų, kuriuos numatyta pavesti vykdyti subrangovui pagal pirkimo sutartį. Kadangi ieškovės ir atsakovės sudaryta rangos sutartis negali būti toliau vykdoma dėl jos prieštaravimo Viešųjų pirkimų įstatymo ir pirkimo sutarties nuostatoms, teismas vertina, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė rangos sutartį“.

Manau, kad teismai teisingai nusprendė, jog ginčo atveju rangovas subrangovą pasitelkė neteisėtai, pažeisdamas tiek viešojo pirkimo sutartį, tiek VPĮ imperatyvias nuostatas. Taip pat manau, kad teismai teisingai nusprendė, jog sutartis buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai (nors galbūt galėjo apskritai pripažinti ją niekine ir negaliojančia).

Tačiau mane labai nustebino, tiksliau netgi apstulbino tai, kad teismai iš esmės palaikė (t. y. nepaneigė, nesukritikavo) subrangovo pateiktą versiją, jog sudarydamas ir kurį laiką vykdydamas sutartį jis nežinojo, kad tai yra subrangos (viešojo pirkimo subtiekimo) sutartis, kurios pagrindu atliekami viešojo pirkimo sutarties objektu esantys darbai.

Su šalių procesiniais dokumentais, savaime suprantama, neturiu galimybės susipažinti. Todėl lieka ne visai aišku, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis remdamasis subrangovas byloje įrodinėjo tai, kada ir kaip jis sužinojo, jog rangos sutartis iš tikrųjų yra subrangos (subtiekimo) sutartis. Tačiau toje Lietuvos apeliacinio teismo nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje pateikta subrangovo reikalavimų santrauka, yra nurodyta, kad „atlikus teisinį rangos sutarties kilmės auditą buvo nustatyta, kad rangos sutartis savo prigimtimi yra viešojo pirkimo subtiekimo sutartis“. Rimtai, Karlai, tas paaiškėjo tik atlikus teisinį sutarties kilmės auditą???

Nejau to nebuvo galima suprasti iš sutarties objekto? Tik primenu, kad sutarties objektas – Ventos upės slėnio sutvarkymas, įrengiant rekreacinę ir aktyvaus poilsio zoną. Kaip matyti iš pirkimo dokumentų techninės specifikacijos, pirkimo (sutarties) objektas apėmė tokius darbus kaip pėsčiųjų ir dviračių takų, buitinių nuotekų šalinimo, vandentiekio, kitų inžinerinių tinklų, viešojo tualeto, persirengimo būdelių, pavėsinės, stovyklavietės su laužaviete, prekybinių paviljonų, paplūdimio, žaidimų, sporto ir apžvalgos aikštelių, prieplaukos-krantinės įrengimas ir pan. Šie statiniai, vertinant juos visumoje, yra skirti išimtinai viešiesiems (visuomenės) poreikiams tenkinti.

Ar tas nebuvo akivaizdu iš techninio projekto? Techniniame projekte privalo būti nurodytas užsakovas (statytojas), kuris, be kita ko, dar turi pareigą ir tvirtinti projektą. Esu tikras, kad techniniame projekte buvo nurodytas statytojas ir juo buvo nurodyta būtent Mažeikių rajono savivaldybės administracija.

Ar tas nebuvo aišku iš statybą leidžiančio dokumento? Iš statybos darbų žurnalo? Tiek statybą leidžiančiame dokumente, tiek statybos darbų žurnale taip pat privalo būti nurodytas statytojas.

Mano kuklia nuomone, subrangovui, kaip verslo subjektui, savo srities (statybos) profesionalui, derantis ir sudarant sutartį neabejotinai buvo žinoma arba turėjo ir galėjo būti žinoma, jog sutartyje numatyti darbai yra viešojo pirkimo sutarties objektas. Taigi, jam taip pat buvo žinoma arba turėjo ir galėjo būti žinoma, jog sutartis pagal savo prigimtį yra viešojo pirkimo subtiekimo sutartis. Kita vertus, galbūt subrangovui visgi trūko profesionalumo, nes, pasirodo, 2019 m. jis bankrutavo.

Kodėl visa tai yra (tiksliau galėjo būti) svarbu aptariamo ginčo kontekste? Todėl, kad teismai byloje sprendė ne tik sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, bet ir atsakomybės taikymo (baudos priteisimo) klausimą.

Teismams padarius išvadą, jog rangovas iš esmės pažeidė sutartį, o subrangovas, būdamas niekuo dėtas, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė ją dėl rangovo kaltės, atrodytų, jog subrangovo ieškinio reikalavimas dėl baudos priteisimo neišvengiamai turėjo būti visiškai ar bent jau iš dalies patenkintas. Ko gero, taip ir būtų įvykę, jeigu ne, pavadinkime, laimingas (laimingas, aišku, rangovui) atsitiktinumas.

Reikalavimą priteisti 50 tūkst. EUR baudą subrangovas kildino iš sutarties 9.8 p., kuriame buvo nurodyta, jog „bet kuriai šaliai vienašališkai nutraukus sutartį dėl savo kaltės, ši Šalis privalo per 5 <…> kalendorines dienas sumokėti kitai šaliai 10 <…>procentų baudą nuo bendros sutarties kainos“.

Subrangovas įrodinėjo, jog ši sutarties nuostata, aiškinant ją taip, kaip ji išreikšta lingvistiškai, iš esmės yra neįgyvendinama, kadangi objektyviai neįmanoma tokia situacija, kad kaltoji, t. y. sutartį pažeidusi, šalis, savo valia vienašališkai nutrauktų sutartį ir prisiimtų pareigą sumokėti kitai šaliai baudą. Subrangovas laikėsi pozicijos, jog aptariama sąlyga turėtų būti aiškinama taip, kad nutraukus sutartį dėl vienos iš šalių kaltės, kaltoji šalis privalo sumokėti kitai šaliai baudą.

Tačiau teismai su tokiais subrangovo argumentais nesutiko. Teismų vertinimu, remiantis sutarties 9.8 p., pareiga mokėti jame nurodyto dydžio baudą šaliai kyla tuo atveju, kai ši šalis, pirma, vienašališkai nutraukia sutartį, antra, neteisėtai ją nutraukia. Kitaip tariant, baudą turi mokėti būtent ta šalis, kuri yra kalta dėl to, kad neturėdama tam teisinio pagrindo (pavyzdžiui, nepajėgdama arba nepageidaudama toliau vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų) vienašališkai nutraukia sutartį. Kadangi komentuojamu atveju susiklostė tokia situacija, jog ne rangovas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė sutartį, bet subrangovas pagrįstai ir teisėtai ją nutraukė, tai teismai sprendė, kad ginčo santykiui sutarties 9.8 p. netaikytinas.

Taigi, rangovas „išsisuko“ tik dėl tos priežasties, kad sutartyje nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, jog vienai iš šalių vienašališkai nutraukus sutartį dėl kitos šalies kaltės, kaltajai šaliai kyla pareiga mokėti nukentėjusiajai šaliai baudą. Jei būtų buvę priešingai, tikėtina, jog pradžioje aprašytas fantastinis scenarijus būtų išsipildęs.

Kęstutis Žičkus yra advokatų profesinės bendrijos JUREX asocijuotas partneris, advokatas