E. Šileikis. Visuomenės atstovų įtraukimas į Antstolių garbės teismą: proporcingumo problema

Lietuvos teisėje 1990–2019 m.  nebuvo ir nėra kitos teisinės profesijos, kuri tiek kartų būtų radikaliai reformuota ar nepaliaujamai modifikuota, kaip antstolio profesija. Ji gali būti laikoma nestabiliausia ir  politiškai ar socialiai kontraversiškiausia (prieštaringiausiai vertinama) teisine profesija Lietuvoje pastaraisiais metais. Tai iš esmės lemia ne tiek pačių antstolių veikla, kurioje pasitaiko profesinės etikos ar kitokių teisės pažeidimų, kiek nestabili įstatymų leidėjo teisėkūra ir jos taikymas bei populiarinimas  Teisingumo ministerijos ir tam tikrų jai vadovavusių ministrų akcijomis. Visa tai sudaro pagrindą konceptualiai įžvelgti probleminius ar diskutuotinus antstolio teisinės padėties konstitucinius aspektus, kuriuos šios nuomonės autoriaus anksčiau ne kartą analizavo.[1]

Pradinis „etatinių“ ir finansiškai mažai suinteresuotų (motyvuotų) teismo antstolių statuso modelis nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, atlikus atitinkamus tyrimus, atsakingu įstatymų leidėjo apsisprendimu pakeistas visiškai kita savo kontorą steigiančio ir išlaikančio antstolio koncepcija.[2] Ją įgyvendinant iš pareigų atleistos dešimtys buvusių teismo antstolių, neturėjusių aukštojo teisinio išsilavinimo ar nespėjusių jo įgyti pereinamuoju reformos laikotarpiu. Po to, deja, neįsivyravo šios profesijos ir su ja siejamų valstybės perduotų funkcijų vykdymo teisinių pagrindų stabilumas. Politikams ir beviltiškai įsiskolinusiems asmenims viešai priekaištaujant, kad antstoliai, gindami kreditorius, uždirba per daug ir, vaizdžiai tariant, „nulupa“ paskutinį skolininkų „kailį“, Teisingumo ministerija (Vyriausybė) ir Seimas  reguliariai keisdavo (griežtindavo) antstolių ir jų profesinės savivaldos reglamentavimą.

Tai turėjo įtakos teisiniam nihilizmui tuo aspektu, kad formavosi arba buvo tendencingai formuojama negatyvi viešoji nuomonė, kad valstybės pareigūnais nesantys ir iš jos atlyginimo negaunantys antstoliai, kurie savo rizika ir atsakomybe vykdo valstybės perduotas funkcijas, yra greitiems kreditams ir skoloms atlaidžios visuomenės svetimkūnis.

Šiame kontekste, regis, neturėtų stebinti Teisingumo ministerijos 2019 m. birželio iniciatyva derinti ir teikti Vyriausybei (o po to Seimui) įstatymo projektą, kuris numato visuomenės atstovų įtraukimą į Antstolių garbės teismą (jo narių lygmenyje).

Žinoma, valstybės įgaliotais asmenimis esantys antstoliai, kaip ir notarai, negali tikėtis visiško jų profesinės savivaldos  autonomiškumo ar organizacinio uždarumo visuomenės atžvilgiu, kadangi  valstybės funkcijos pagal Konstituciją ir ją aiškinančio Konstitucinio Teismo doktriną[3] gali būti vykdomos ne tik per valstybės institucijas, bet ir kitas įstatymu nurodytas nevalstybines institucijas, įskaitant įstatymu perduotas valstybės funkcijas vykdančius antstolius ir juos vienijančius Antstolių rūmus. Jie turi įstatymo suteiktus valdingus įgaliojimus ir yra savita viešosios valdžios dalis.

Tačiau pagal Konstitucinio Teismo doktriną „valstybės institucijos negali būti priešpriešinamos [paryškinta mano – aut.] ir toms kitoms (ne valstybės) institucijoms, kurioms pagal įstatymus ir paisant Konstitucijos yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas“.[4] Todėl viešoje erdvėje ir jai priskirtinose teisėkūros iniciatyvose tarsi reguliariai pasikartojantis Teisingumo ministerijos priešpriešinimas jos valdymo srityje esantiems Lietuvos Antstolių rūmams iš esmės vertintinas kaip konstituciškai ydingas.

Analizuojamas įstatymo projektas vargu ar gali būti įprasta („eilinė“) minėto priešpriešinimo dalis (nors toks įspūdis visgi šiek tiek susidaro Teisingumo ministerijos 2019 m. birželio iniciatyvos kontekste, t. y. antstolių vasaros atostogų apkartinimo aspektu), kadangi visuomenės atstovai įstatymo pagrindu įtraukiami net į teisėjų savivaldą, pvz., Teisėjų garbės teismą, tebūnie mažesne apimtimi,[5] o tai pateisinama eksplicitine nuostata „Teismų savivaldos principas derinamas su visuomenės dalyvavimu teismų savivaldos institucijų veikloje“ (Teismų įstatymo 113 straipsnis, 2013 m. gruodžio 23 d. redakcija // TAR, 2014-00013). Be to, „nepriekaištingos reputacijos asmenys“ įtraukiami į prokurorų profesinę savivaldą.[6]

Todėl Antstolių garbės teismo sudarymo reforma iš esmės yra ankstesnės analogiškos teisėjų ir prokurorų atitinkamų savivaldos institucijų sudarymo reformos dalis (tęsinys).

Žinoma, visiškai tapačių (teisiškai identiškų) paralelių negali būti, kadangi teismas ar prokuratūra – valstybės institucija, o Lietuvos antstolių rūmai – asociacija (kaip ir Notarų rūmai ar Lietuvos advokatūra). Be to, teisėjai ir prokurorai gauna valstybės jiems mokamą atlyginimą (ir net valstybines pensijas sulaukus pensinio amžiaus ir dėl to netekus įgaliojimų), kai viso to neturi antstoliai (kaip ir notarai, advokatai).

Todėl visuomenės atstovų įtraukimas į teisėjų ir prokurorų profesinę savivaldą turėtų būti didesnis ar platesnis, bet tikrai neanalogiškas, palyginti su siūloma Antstolių garbės teismo narių skyrimo reforma.

Žinoma, galima atkirsti, kad dėl išskirtinės teisėjų konstitucinės padėties ydinga juos lyginti (tebūnie profesinės savivaldos aspektu) su prokurorais ir juo labiau Konstitucijoje nenurodytais antstoliais. Toks argumentas neatremiamas ir nokautuojantis, jei būtų lyginama teisėjų ir antstolių nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios ir jai priskirtinos Teisingumo ministerijos. Tačiau kas kita, jei teisinės sistemos komponentų lyginimas, kurio nevengiama šioje nuomonėje, grindžiamas ne teisėjų išskirtinės nepriklausomybės ar jų vykdomo teisingumo specifika, bet tokia visuomenės atstovų įtraukimo adekvatumo ar proporcingumo įžvalga: Įstatymų leidėjas tam tikromis sąlygomis gali reglamentuoti visuomenės atstovų įtraukimą pirmiausia į valstybės institucijose dirbančių – ir todėl korupcijos prevencijos lygmenyje labiausia pažeidžiamų – teisėjų ir prokurorų profesinę savivaldą, ir, kiek galima mažesnėje Teisingumo ministerijos ar kitos valstybės valdymo institucijos galimybių įsikišti apimtyje, nevalstybinei įstaigai (asociacijai) priklausančių antstolių (taip pat notarų, advokatų) savivaldą.

Tokia įžvalga tinka 1990–2003 m. reformuotai ir toliau iš dalies reformuojamai (istoriškai vis dar gležnai) Lietuvos valstybės teisinei sistemai, nors brandžioje vakarietiškoje teisinėje kultūroje ir tradicijoje, pvz., JAV advokatams ir jų asociacijoms, matyt, sukeltų šoką.

Tiesa, profesinę savivaldą specialaus įstatymo pagrindu Lietuvoje įgyvendinančios teisinį išsilavinimą turinčių asmenų asociacijos (įskaitant Lietuvos antstolių rūmus), kitaip nei teisėjų ir prokurorų savivalda bei jai priskirtinas Teisėjų garbės teismas ar Prokurorų etikos komisija, visgi konstituciškai kildintinos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos asociacijų laisvės (35 straipsni 1 dalis), aiškinamos žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą (užsiėmimą, profesiją) kontekste (48 straipsnio 1 dalis).

Todėl ydinga kategoriškai teigti, kad esą nėra absoliučiai jokios konstitucinės įtampos ar problemos, jei įstatymų leidėjo teisėkūros imperatyvios nuostatos priverčia tas asociacijas susitaikyti su tuo, kad jų profesinės savivaldos ir autonomiškumo dalį įgyvendinančiuose profesinės garbės teismuose, kurie turi valdingus įgaliojimus nustatyti teisės ir jai priskirtinos etikos pažeidimo faktą bei skirti atitinkamas (net pačias griežčiausias) sankcijas, bus:

1. a) ne tik tą profesiją pasirinkę ir įgyvendinantys asmenis, bet kiti, pašaliniai asmenys, kurie abstrakčiai ir gana mįslingai vadinami „visuomenės atstovais“, nors juos skiria ar konstituciškai gali skirti, pvz., Respublikos Prezidentas(ė) ar Teisingumo ministras(ė). Todėl šie asmenys, regis, galėtų būti aiškiau vadinami „Respublikos Prezidentės atstovais“ ar „Teisingumo ministro atstovais“, kadangi „visuomenė“ (kaip ir, pvz., tautinė bendrija ar religinė etninė mažuma) įkūnija abstrakciją ir nėra individualizuojamas teisinis subjektas;
2. b) toks profesiją įgyvendinančių asmenų ir jos neįgyvendinančių „visuomenės atstovų“ neadekvatus santykis (pvz., 3 ir 2, kaip tai numatyta analizuojamame projekte), kuris pakankamai akivaizdžiai rodytų tos asociacijos suvalstybinimo ar pajungimo tam tikrai vykdomosios valdžios institucijai grėsmę. Tokia grėsmė juo labiau akivaizdi, jei pagal minėtą Teisingumo ministerijos parengtą Antstolių įstatymo pakeitimo projektą tik du iš trijų antstolių būtų skiriami antstolių susirinkimo, o kitas – Teisingumo ministro. Išeina, kad tas idealus 3 antstolių ir 2 visuomenės atstovų santykis, tam tikroje platesnio nesutarimo ar ginčo situacijose esant Teisingumo ministro itin kategoriškai pozicijai, politiškai (realiai) galėtų apvirsti „aukštyn kojom“ (2 ir 3), jei trečiasis Teisingumo ministro paskirtas antstolis, dėkingas jo paskyrimui, prisijungtų prie 2 visuomenės atstovų ir taip kartu su jais sudarytų Antstolių garbės teismo narių daugumą, kuri neturi legitimacijos antstolių susirinkimo (ir kartu jų savivaldos epicentro ar apogėjaus) lygmenyje.
3. Nors įstatymų leidėjas turi nuožiūros laisvę (diskreciją) pasirinkti ir nustatyti visuomenės atstovų įtraukimo į teisėjų, prokurorų, taip pat antstolių ir kitų įgaliotų asmenų, kurie vykdo sąlygiškai laisvąsias („valstybės kontroliuojamas“) teisines profesijas, savivaldą formas ir apimtį, tačiau tokia nuožiūros laisvė nėra neribota, ją saisto konstituciniai principai ir kiti jiems prilygintini konstituciniai reikalavimai.

Derėtų pripažinti, kad asmenų, kurie didesne dalimi savarankiškai ir atitinkama savo rizika vykdo sąlygiškai laisvąsias („valstybės kontroliuojamas“) teisines profesijas, išsiskiriančias kontorų (biurų) steigimo, klientų priėmimo ir aptarnavimo bei atlygio (pajamų) gavimo ne (arba „ne vien“) iš valstybės aspektu, teisinio statuso konstitucinių pagrindų netoleruotino iškraipymo ar pažeidimo įstatymu galimybės teoriškai ir praktiškai gali būti susijusios, be kita ko, su profesinę savivaldą atitinkamoje srityje įgyvendinančio garbės teismo sudarymo iš 5 narių reforma, įskaitant tokią, kuria siekiama, kad šalia hipotetinę narių daugumą sudarančių 3 profesine garbe (autoritetu) išsiskiriančių asmenų (antstolių), iš kurių du to teismo nariais skirtų profesinę veiklą vykdančių asmenų susirinkimas ir vieną – Teisingumo ministras, lygiais pagrindais (analogiška sprendžiamojo balso teise) veiktų kiti 2 nariai („visuomenės atstovai“), kurie esą išsiskiria „socialine garbe“ (autoritetu) ir būtų skiriami dviejų skirtingų valstybės institucijų vadovų: vieną skirtų Teisingumo ministras, kitą – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Tokioje reformos ir „visuomenės įtraukimo“ schemoje akivaizdžiai stiprinamos Teisingumo ministro galios, kadangi jis galėtų iš viso skirti 2 narius (vieną antstolį ir vieną visuomenės atstovą).

Tačiau pagrindinė teisinė problema ta, kad, tarsi prisidengiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris, regis, niekaip nesusijęs su antstolių veiklos ir savivaldos pagrindais, pirmininko ir jo skiriamo vieno Antstolių garbės teismo nario skraiste, modeliuojama ir kuriama teisinė situacija, kai daugiau nei pusę (3 ir 5) Antstolių garbės teismo narių skirtų ne antstolių susirinkimas. Tai galima vertinti kaip neproporcingą valstybės įsikišimą į valstybės etatiniais tarnautojais ar pareigūnais nesančių ir valstybės perduotas funkcijas vykdančių asmenų profesinę savivaldą, iškraipant jos konstitucines garantijas, kildintinas iš  Konstitucijos  35 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies.

Žinoma, galima nesutikti ir net atrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko dalyvavimas sudarant Antstolių garbės teismą buvo numatytas dar pirminėje Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo redakcijoje (Valstybės žinios, 2002, Nr. 53-2042). Išties, tame įstatyme (49 straipsnyje) buvo ir liko, taigi net dabar yra nustatyta, kad „Antstolių garbės teismą sudaro penki nariai, iš kurių du renkami antstolių susirinkime, du skiria teisingumo ministras, vieną – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“. Tačiau esminį skirtumą ir nevykusio kontrargumento pagrindą sudaro tai, kad tuomet ir net dabar visi Antstolių garbės teismo nariai turi būti antstoliai („Antstolių garbės teismo nariai skiriami ketveriems metams iš antstolių“; įstatymo 29 straipsnio 2 dalis).

Taigi nekyla nei ministro, nei minėto teismo pirmininko įgaliojimų skirti Antstolių garbės teismo narius problematikos tol, kol tie valstybės institucijų vadovų paskirti (o ne antstolių susirinkime išrinkti) asmenys nesudaro profesine garbe (o ne visuomenine garbe ar autoritetu!) ir antstolių susirinkime įgyta legitimacija grindžiamo garbės teismo narių daugumos.

Pabrėžtina, kad neįtikinamas būtų kontrargumentas, kad jokios problemos nėra vien tuo požiūriu, kad antstolis jam Antstolių garbės teismo skirtą nuobaudą gali apskųsti teismui, o šis – ištaisyti galimus teisės taikymo ir antstolio nusižengimo[7] objektyvizavimo ar kvalifikavimo trūkumus, esmines klaidas. Deja, situacija modeliuojama kitaip. Pagal įstatymo projektą „Antstolių garbė teismo sprendimo apskundimas nesustabdo [paryškinta mano – aut.] skirtos drausminės nuobaudos galiojimo, jei teismas nenustato kitaip“. Vadinasi, jei teismas „nenustatytų kitaip“ (o gal net atidėtų tokio šalutinio procesinio teisinio klausimo nagrinėjimą, nenagrinėtų jo skubos tvarka atskirai nuo pagrindinio materialinio teisinio bylos klausimo?), garbės teismo paskirta nuobauda (sankcija) tiesiogiai sukeltų teisinį efektą, kuris galėtų nulemti antstolio profesinės veiklos baigtį (klientūros netektį, kontoros uždarymą ir su visa tuo susijusius turtinius paradimus, negautas pajamas).

Aukščiau suformuluotą kritišką įžvalgą svarbu korektiškai patikslinti ir išplėtoti, siekiant nemenkinti Teisingumo ministerijos sumanymo, kuriuo siekiama įgyvendinti Vyriausybės veiklos programą.

Viena vertus, naujovės sumanymą ir jį atspindintį projektą galima suprasti tuo Lietuvos teisės raidoje senokai pasireiškiančios ir besiplečiančios teisėtvarkos ir teisėsaugos  „skaidrinimo“ ir „visuomeninimo“ tendencijos požiūriu, kad visuomenės atstovais siekiantys būti asmenys senokai įstatymų pakeitimų dėka prasibrovė į tam tikras teisines profesijas vykdančių asmenų savivaldą atitinkamoje apimtyje, pvz., kaip iš dalies minėta, Teisėjų garbės teismą, Pretendentų į teisėtus atrankos komisiją, kurios sprendimai nesaisto Respublikos Prezidento, ar Prokurorų etikos komisiją, kurios sprendimai rekomendaciniai generaliniam prokurorui. Taigi antstoliai, kaip ir notarai ar advokatai, nėra ir neturėtų būti uždaresni visuomenei nei teisėjai ar prokurorai.  Be to, su teisingumu pažodžiui siejama ministerija, netekusi teismų valdymo ir net valstybės įmonės „Registrų centras“ priežiūros, kuruoja tokią akivaizdžiai susiaurėjusią valstybinio valdymo (administravimo) sritį, kad galbūt išties politiškai racionalu stiprinti Teisingumo ministro ir jo vadovaujamos ministerijos galias.

Kita vertus, galima stebėtis, kad visuomenės atstovų įtraukimas į teisines profesijas laisvai pasirinkusių ir jas savarankiškai vykdančių asmenų savivaldą įstatymų keitimo būdu nėra subalansuotas formų aspektu ir nuoseklus laiko kontekste. Regis, išmintingiau ir paprasčiau pradėti reformos eksperimentą nuo antstolių, ir jam pasiteisinus, jį baigti prokurorų, teisėjų lygmeniu, bet ne atvirkščiai.

Nepaisant diskutuotinų aspektų, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje nurodytas atviros pilietinės visuomenės siekis (preambulė) ir [viešųjų paslaugų] vartotojų interesų gynimo principas (46 straipsnio 5 dalis) gali būti pagrindu teigti, kad visuomenės atstovų, kurie turi teisinį išsilavinimą arba  teisiškai reikšmingų žinių (įgūdžių), tinkamas ir proporcingas įtraukimas į teisinės sistemos ir jos elementų funkcionavimą, kurį užtikrina prokuroro, advokato, teisėjo, antstolio, notaro profesijas pasirinkę ir vykdantys asmenys, iš esmės yra konstitucinė vertybė.

Todėl nekyla abejonių dėl Teisingumo ministerijos sumanymo pagrindą sudarančios (aiškinamajame rašte nurodytos) Seimo pritarimo sulaukusios Vyriausybės veiklos programos ir jos įgyvendinimo priemonių tiek, kiek numatomas ar suponuojamas didesnis visuomenės atstovų įtraukimas į antstolių (taip pat advokatų ir notarų) profesinę savivaldą.

Tačiau kyla rimtų proporcingumo principu grindžiamų abejonių, ar visuomenės atstovai, kurie pagal projektą gali būti įtraukti į Antstolių garbės teismą net neturėdami teisinio išsilavinimo ar negebėdami tinkamai suvokti šio garbės teismo taikomos Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. patvirtintos ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. nauja redakcija išdėstytos Sprendimų vykdymo instrukcijos (Valstybės žinios, 2005, Nr. 130-4682; TAR 2015-12177) ir nustatomų jos pažeidimų, gali turėti sprendžiamojo balso teisę priimant sprendimus  ne etikos klausimais vien teisės pagrindu.

Jei pretendentų į teisėjus Atrankos komisijai, kaip neseniai paaiškėjo, gali vadovauti net tokia Respublikos Prezidentės 2019 m. gegužės 14 d. dekretu Nr. 1K-1643 (TAR, 2019-7669) paskirta visuomenės atstovė, kuri, regis, neturėdama reikiamo teisinio išsilavinimo ir patyrimo, dėsto viso labo politikos mokslus Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakultete,[8] tai akivaizdu, kad analogiškos itin kontraversiškos situacijos prielaidos sudaromos analizuojamo įstatymo projekte numatant visuomenės atstovų, neprivalančių turėti teisinį išsilavinimą, skyrimą Antstolių garbės teismo nariais, kurie taikytų, be kita ko, minėtą Sprendimų vykdymo instrukciją. Ne kiekvienas teisės studijų absolventas, ką jau kalbėti apie politologiją ar komunikacijos mokslus, gali tinkamai suprasti ir taikyti šį specifinį instrukcija vadinamą teisės aktą, kuris sudaro gerokai platesnės proceso teisės dalį.

Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime[9] atskleistas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalyje numatytą bendrąjį asociacijų įstatymą laisvai steigiamų susivienijimų, kurie grindžiami savanoriška naryste, esminis konstitucinio teisinio statuso elementas – autonomiškumas valstybės valdžios (taigi ir Teisingumo ministerijos ar panašios valstybinio valdymo centrinės institucijos) atžvilgiu, žinoma, negali būti visiškai analogiškai garantuojamas ir užtikrinamas antstolių ir kitų laisvąsias, valstybės „kontroliuojamas profesijas“ pasirinkusių asmenų savivaldos ir jai priskirto garbės teismo narių skyrimo atžvilgiu.

Tokių specifinių visaapimančių profesinių ekonominių susivienijimų, kaip Mykolo Riomerio tyrinėtų korporacijų, kurie (kurios) pagal specialųjį įstatymą vienija visus tam tikrą profesiją laisvai pasirenkančius asmenis, konstitucinis pagrindas – ne tik Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis (asociacijų laisvė) ar 48 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą (profesiją),[10] bet ir Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų visumoje atsispindinti valstybės galimybė įstatymu reguliuoti ekonominių aspektų turinčios asmens veiklos vykdymą, net jei tai nėra įprasta ūkinė (pelno siekianti) veikla, kaip tai tradiciškai pasireiškia ir atitinkamai keičiasi tam tikrų (itin dideles pajamas gaunančių) advokatų, notarų ir antstolių profesinėje veikloje. Šiai veiklai reikšmingos etikos ar kitokios tą veiklą reglamentuojančios teisės pažeidimų „vidinis“ objektyvus, skaidrus konstatavimas ir nuobaudų (sankcijų) skyrimas „ikiteismine tvarka“, atitinkamai dalyvaujant suinteresuotos visuomenės atstovams, neabejotinai gali būti siejamas su viešųjų interesų apsauga (viešųjų paslaugų vartotojų interesų užtikrinimo kontekste), juo labiau jei tai atsispindi Seimo pritarimo sulaukusioje Vyriausybės veiklos programoje ir jos įgyvendinimo priemonėse.

Todėl išeina, kad Lietuvos antstolių rūmai konstituciškai neturi ir negali veiksmingai ginti tokio analogiško autonomiškumo  Seimo teisėkūros ar jos projektą parengusios Teisingumo ministerijos atžvilgiu, kurį turi ir veiksmingai ginti gali, pvz., fotomenininkų, šachmatininkų, golfo žaidimo, žygeivių ar kitokio laisvalaikio praleidimo asociacijos, įsteigtos ir veikiančios pagal bendrąjį Asociacijų įstatymą.

Labai abejotina, t. y. sunku tinkamai ir atsakingai prognozuoti, ar Konstituciniam Teismui pradėjus priiminėti ir nagrinėti asmenų konstitucinius skundus, Lietuvos antstolių rūmai, nesėkmingai išnaudotos įprastinės teisminės gynybos atveju, galėtų veiksmingai ginti savo ir tam tikrų antstolių, griežtai nubaustų minėtame garbės teisme, kuris sudarytas pagal parengtą įstatymo projektą, profesinius interesus būtent to konstitucinio skundo būdu. Taip pat abejotina, ar pavieniai antstoliai, nubausti minėtame garbės teisme, tam tikrose situacijose galėtų veiksmingai įgyvendinti tą konstitucinį skundą.

Kas kita, matyt, tokia hipotetinė teisinė situacija, jei garbės teisme, atitinkamai pasiskirsčius narių balsams, griežtai nubausto antstolio skundą nagrinėjantis teismas stabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja įstatymu pakeista Antstolių garbės teismo, kaip savitos jurisdikcinės institucijos, sudarymo tvarka, kuri sudaro galimybes ne antstolių susirinkimo išrinktiems asmenims sudaryti to garbės teismo narių daugumą, o tai nulemti galintiems visuomenės atstovams, neprivalantiems turėti teisinį išsilavinimą ir patyrimą, taikyti teisę konstatuojant ir kvalifikuojant teisės pažeidimą, skiriant sankcijas, kurios (joms įsigaliojus nepriklausomai nuo jų apskundimo teismui) gali tiesiogiai nulemti antstolio profesinės veiklos baigtį ir su tuo susijusius turtinius praradimus.

Pabrėžtina, kad įstatymo projekte numatytas vieno visuomenės atstovo skyrimas Antstolių garbės teismo nariu Teisingumo ministro sprendimu ir dar vieno atstovo analogiškas paskyrimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko sprendimu – tai tik iš pažiūros esą saikingai turinčio pasireikšti visuomenės įtraukimo į antstolių profesinę savivaldą jos tam tikrame lygmenyje sumanymas. Juo, vertinant formaliai, nesiekiama visiškai užgožti antstolių dalies minėtame garbės teisme (mažiausia trijų antstolių iš maksimaliai galimų penkių šio teismo narių, iš kurių tik du nariai būtų visuomenės atstovai). Todėl iš pažiūros saikingas visuomenės atstovų, neprivalančių turėti teisinį išsilavinimą ir patyrimą, įtraukimas į Antstolių garbės teismą įstatymo pagrindu nors ir sudaro prielaidas negatyviems teisiniams padariniams (jei tie atstovai negeba tinkamai suvokti proceso teisės ir antstolių veiklos specifiką), tačiau savaime nepaneigia ir neiškreipia nei antstolių profesinės savivaldos, nei jos dalį įgyvendinančio Antstolių garbės teismo savarankiškumo esmės. Tačiau, vertinant konceptualiai ir nemechaniškai, valstybės, kuri nenorėjo ir atsakingai atsisakė ankstesnių „etatinių“ teismo antstolių, iš esmės privatizuodama jų veiklą, oficialiai planuojamo ir modeliuojamo įsikišimo į antstolių savivaldą ir ją simbolizuojančius Lietuvos antstolių rūmus proporcingumo problema, kaip minėta, yra ta, kad net trys Antstolių garbės teismo nariai (taigi dauguma iš penkių šio teismo narių) galėtų nagrinėti antstolio veiklai (klientūrai) pražūtingo pažeidimo konstatavimo ir sankcijos skyrimo klausimus, nebūdami išrinkti antstolių susirinkime, kuris sudaro antstolių savivaldos esmingą dalį.

Kaip minėta, pagal įstatymo projektą Antstolių garbės teismo paskirta nuobauda (sankcija) galėtų tiesiogiai sukelti antstoliui pražūtingą teisinį efektą, nepriklausomai nuo jos apskundimo Vilniaus apygardos teismui, jei šis nenuspręstų „kitaip“. Išeina, kad skundo padavimas minėtam teismui ir jo priėmimas tame teisme savaime gali nieko nesustabdyti: a) kol teismas skubos tvarka apsispręs „nuspręsti kitaip“; b) jei teismas skubos tvarka „nenuspręs kitaip“ arba atidės tos klausimo nagrinėjimą ir jį susies su pagrindinio bylos klausimo baigiamuoju išnagrinėjimu. Žinoma, galima sukti galvą ir šiaip ne taip aiškinti, kad kol Vilniaus apygardos teismas nėra „nusprendęs kitaip“, skundžiamas Antstolių garbės teismo sprendimas ir juo skirta nuauda negalioja. Bet ar toks žaismingas aiškinimas užtikrina antstolių teisinį tikrumą?

Šiame kontekste pabrėžtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, jog įstatymuose turi būti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, pacituotas, be kita ko, 2018 m. birželio 19 d. nutarime).

Lietuvos Respublikos teisės sistemos raidos 1990–2019 m. kontekste akivaizdu, kad antstoliai (jų visuma), kaip ir notarai (notariatas) ir advokatai (advokatūra), yra integrali valstybės teisinės sistemos „sudedamoji“ dalis, tebūnie: a) įstatymų lygmenyje; b) šalia šios teisinės sistemos konstitucinį pagrindą sudarančių – Konstitucijoje pažodžiui nurodytų elementų – teisėjų (teismų) ir prokurorų (prokuratūros). Todėl visuomenės atstovų įtraukimo į Antstolių garbės teismą naujovės sumanymas (reglamentavimo keitimo projektas) vertintinas ir pagal tai, kaip jis įsikomponuoja (dera) teisės sistemos ir joje apibrėžtos „institucinės teisinės sistemos“ darnos kontekste.

Esmės nekeičia tai, kad Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. nutarimu patvirtinta Teisinės sistemos reformos metmenų pirminė redakcija (Valstybės žinios, 1993, Nr. 70-1311) tiesiogiai (pažodžiui) neapėmė antstolių (ir notarų) teisinio statuso reformos modelio, o Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu patvirtinta šių Metmenų nauja redakcija (Valstybės žinios, 1998, Nr. 61-1736) itin abstrakčiai numatė (nurodė) tiek „teismo antstolius“ (žr. skirsnį „V. Teisininkų rengimas ir profesinis ugdymas“), tiek „antstolių kontoras“ (žr. skirsnį „5. Valdymo institucijos“).

Sistemos esmę sudaro tai, kad pati Lietuvos valstybė, neprašoma ankstesnių „teismo antstolių“, kurių dalis vėliau buvo pašalinta prieš jų valią,[11]  įstatymų leidėjo teisėkūros lygmeniu 2002 m. įtvirtino ir nuo 2003 m. užtikrino tokią kreditorių teisių ir interesų veiksmingą apsaugą, kurios centre –   antstolių, įsteigusių kontoras ir jas išlaikančių, ekonominė organizacinė motyvacija ir su tuo susijusi jų savivalda, t. y. atskirumas nuo Teisingumo ministerijos kanceliarijos ar teismų valdymo „aparato“.

Todėl sistemos ir jos problematikos esmę sudaro tai, kad Civilinio proceso kodekso ir kitų proceso teisei priskirtinų įstatymų įgyvendinimas strigtų ir neabejotinai pakibtų ore, jei antstolių, įsteigusių kontoras ir jas išlaikančių, ekonominė organizacinė motyvacija ir su tuo susijusi jų savivalda (atskirumas nuo Teisingumo ministerijos) bei šias vertybes įtampų atvejais (antstoliams iškeltų drausmės bylų situacijose) galinčio tinkamai užtikrinti Antstolių garbės teismo savarankiškumas (legitimacija) taptų priklausomas nuo Teisingumo ministrų pasikeitimo, taigi galėtų būti subtiliai pakreipiamas ar kitaip išoriškai valdomas valstybės institucijų vadovų paskirtų garbės teismo asmenų, kurie gali nulemti to teismo narių daugumos susidarymą, nepalankų antstolių susirinkime išrinktų narių mažumai.

Be to, teisės sistemos ir joje apibrėžtos teisinės sistemos darnos požiūriu iš esmės ydinga ir kritikuotina, jei radikaliai skirtųsi visuomenės atstovų įtraukimo į teisėjų, prokurorų, antstolių (taip pat advokatų, notarų) savivaldą modeliai pagal tai, ar visuomenės atstovai, juo labiau neprivalantys turėti teisinio išsilavinimo ir patyrimo, turi sprendžiamojo balso teisę nagrinėjant ne vien profesinės etikos laikymosi ar pretendentų tinkamumo eiti pareigas klausimus, bet garbės teisme nustatant profesinę veiklą reglamentuojančios materialinės ir procesinės teisės (pvz., minėtos Sprendimų vykdymo instrukcijos, taikomos antstoliams) pažeidimo juridinį faktą ir objektyvizuojant taikytą teisės normą, taigi skiriant sankciją, kuri pagal įstatymo projektą galėtų tiesiogiai sukelti teisinį efektą, nepriklausomai nuo jos apskundimo teismui (jei jis nenuspręstų „kitaip“), ir todėl galėtų būti betarpiškai pražūtinga antstolio veiklai jos baigties (klientūros netekties, kontoros uždarymo) kontekste.

Pažymėtina, kad pagal Antstolių įstatymo nuostatas (ir jų esmės nekeičiantį minėtą šio įstatymo keitimo projektą) Antstolių garbės teismas – tai antstoliams iškeltas drausmės bylas nagrinėjanti ir drausmines nuobaudas jiems skirianti profesinės savivaldos institucija, kurios „išeities“ ar atskaitos teisinis taškas ir kartu tyrimo ar vertinimo norminis objektas – ne tik profesinė etika (nusižengimas jai). Patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jos taikymo pagrindas – Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimas (taip pat teismo sprendime konstatuotas imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimas).

Taigi Antstolių garbės teismas yra įstatymu įgaliotas nagrinėti antstolių padarytus jų profesinę veiklą, įskaitant su Sprendimų vykdymo instrukcija susijusią procesinę veiklą, reglamentuojančios teisės ir jai prilyginamos etikos pažeidimus.  Vadinasi, šis garbės teismas turi iš įstatymo kylančius valdingus įgaliojimus nagrinėti konkretaus profesinio ar procesinio antstolio veikimo (neveikimo), susijusio su Sprendimų vykdymo instrukcija,  ir tame procesiniame ar profesiniame veikime (neveikime) pasireiškiančio teisės pažeidimo, kaip juridinio fakto, ir jam taikytinos (aiškintinos) teisės klausimus. Tai lemia, kad šis garbės teismas konstituciškai yra savita Konstitucinio Teismo doktrinoje abstrakčiai numatyta jurisdikcinė institucija, turinti įstatymo apibrėžtą kompetenciją savarankiškai nagrinėti tam tikrus juridinio fakto ir teisės (jos pažeidimo, sankcijos skyrimo) klausimus.

Iš to kildintina įžvalga, kad visuomenės atstovai, kurie būtų įtraukti į Antstolių garbės teismą, kaip jurisdikcinę instituciją, privalėtų gebėti savo vertinimus ir balsavimo teisės įgyvendinimus atlikti „tik teisės pagrindu“ ir būtent Sprendimų vykdymo instrukcijos ar kitų antstolių veiklą reglamentuojančių norminių teisės aktų (ne tik etikos kodekso) pagrindu. To reikalauja Konstitucija ir jo nuostatų turinio oficialioji konstitucinė samprata (doktrina): „konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos […] siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu [paryškinta mano – aut.]“ (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).[12]

Tai kartu sudaro prielaidas kitai įžvalgai, kad specifinės profesinės garbės pagrindais – o ne bendrojo visuomeninio  autoriteto, įgyto, pvz., Mykolo Riomerio universiteto Viešojo valdymo fakultete ar Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, pagrindais! –  veikiantis Antstolių garbės teismas (jurisdikcinė institucija) dėl jo narių daugumos, palankios ir lojalios  juos skyrusiam Teisingumo ministrui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, susidarymą galinčių nulemti dviejų visuomenės atstovų, kurie neprivalo turėti teisinio išsilavinimo ir atitinkamo antstolių veiklos išmanymo, gali tiesiogiai  riboti ir net pažeisti antstolio konstitucines teises ir laisves, ypač toje projekte numatytoje situacijoje, kai Antstolių garbės teismo sprendimo apskundimas nesustabdo skirtos drausminės nuobaudos galiojimo (Vilniaus apygardos teismui nenustačius „kitaip“).[13]

Garbės teismo sprendimais tiesiogiai galinčios būti ribojamos ir net pažeidžiamos antstolio konstitucinės teisės ir laisvės (jų pagrindą sudarančios vertybės) sietinos  ne tik su minėtu Konstitucijos 36 ar 48 straipsniu, bet iš dalies net Konstitucijos 23 straipsniu – jame garantuojama nuosavybės teisių apsauga tiek, kiek ji gali apimti antstolio lėšomis įrengtos ir išlaikytos kontoros priverstinio uždarymo ar jos klientų praradimo turtinius aspektus, susijusius su išlaidomis ir negautomis pajamomis.

Todėl viešąją valdžią ir viešąją teisę atspindinčio Antstolių garbės teismo sudarymas (narių kvalifikacija) ir sprendimai (argumentacija) iš esmės turėtų mutatis mutandis atitikti konstitucinius reikalavimus, kurie keliami bendrosios kompetencijos teismams ir specializuotiems administraciniams teismams, taip pat tokioms ikiteisminėms jurisdikcinėms institucijoms, kaip kadaise Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą iniciavusiai Mokestinių ginčų nagrinėjimo komisijai (jos narių kompetencijai).

Su tuo nesutinkant, tektų įrodinėti, kad dar prieš penketą ar dešimtį metų Vyriausybei esą derėjo įtraukti (paskirti) „visuomenės atstovus“ į minėtą Mokestinių ginčų nagrinėjimo komisiją….

Pabrėžtina, kad vien iš antstolių, privalančių turėti teisinį išsilavinimą ir profesinę reputaciją, sudarytas Antstolių garbės teismas iki šiol galėjo būti laikomas tokiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) doktrinoje pripažįstamu savarankišku profesionaliu kvazi teismu, kuris pagal sudarymą ir kompetenciją prilygsta minėtą ESTT prejudicinį sprendimą iniciavusiai Mokestinių ginčų nagrinėjimo komisijai. Regis, viskas negatyviai pasikeistų regreso linkme, jei Antstolių garbės teismo nariais būtų išoriškai skiriami „visuomenės atstovai“, neprivalantys turėti teisinį išsilavinimą ir patyrimą.

Vadinasi, „visuomenės atstovų“, kurie neprivalo turėti teisinio išsilavinimo ir antstolių profesinės veiklos patyrimo ar pagrindų išmanymo, įtraukimo į Antstolių garbės teismą – o ne į pretendentų atrankos ar profesinės etikos komisiją ar kitaip pavadintą savivaldos instituciją – naujovės sumanymas gali būti vertintinas kaip teisiškai rizikingas, o tai būtina korektiškai atspindėti ir argumentuotai pagrįsti įstatymo projekto aiškinamajame rašte.

IŠVADOS

Oficialiai modeliuojama ir kuriama rizikinga teisinė situacija, kai daugiau nei pusę (3 iš 5) Antstolių garbės teismo narių skirtų ne antstolių susirinkimas. Tai galima vertinti kaip neproporcingą valstybės įsikišimą į valstybės „etatiniais“ tarnautojais ar pareigūnais nesančių ir valstybės perduotas funkcijas savarankiškai vykdančių asmenų profesinę savivaldą, iškraipant jos konstitucines garantijas, kildintinas iš  Konstitucijos  35 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies

Šiaip vienašališkai valstybinio valdymo tvarka parengtame įstatymo projekte numatytas trijų antstolių ir dviejų „visuomenės atstovų“ skyrimo Antstolių garbės teismo nariais modelis kelia ne tik antstolių savivaldos ir ją tam tikroje srityje įgyvendinančio minėto garbės teismo savarankiškumo iškraipymo (neproporcingo susiaurinimo), bet ir funkcinės partnerystės ir pasitikėjimo tarp Teisingumo ministerijos ir Lietuvos antstolių rūmų ilgalaikio nebuvimo, šių subjektų sistemingo priešpriešinimo problematiką. Jos kontekste  gali būti įžvelgiamos tuo modeliu sudaromos prielaidos kilti naujiems negatyviems teisiniams padariniams, kurie nenurodyti įstatymo projekto aiškinamajame rašte.

Visuomenės atstovai, neprivalantys turėti teisinio išsilavinimo ir antstolių profesinės veiklos patyrimo ar pagrindų išmanymo, konstituciškai gali būti įstatymo pagrindu proporcingai įtraukti į antstolių profesinę savivaldą ir nagrinėti antstolių profesinės etikos pažeidimus ar pretendentų (kandidatų) į antstolius atrankos klausimus, bet ne Sprendimų vykdymo instrukcijos ar kitokios antstolių procesinių veiksmų atlikimo tvarkos galimo pažeidimo konstatavimo ir kvalifikavimo klausimus universalaus Garbės teismo, kurio sprendimo įsigaliojimo gali nesustabdyti jo apskundimas valstybės vardu veikiančiam teismui, lygmenyje.

Netinkamas ir neproporcingas dviejų visuomenės atstovų, neprivalančių turėti teisinio išsilavinimo ir antstolių profesinės veiklos patyrimo ar procesinių pagrindų išmanymo, įtraukimas į ne vien etikos klausimus nagrinėjančio Antstolių garbės teismą neatitiktų profesinę savivaldą įgyvendinančioms jurisdikcinėms institucijoms keliamų reikalavimų (sprendimų padarinių konstitucinėms asmens teisėms ir laisvėms kontekste), galėtų išbalansuoti teisinės sistemos vidinę darną.

Nėra ir negali būti objektyvių duomenų ar jais grindžiamų įrodymų, kad visuomenės atstovai esą negali tinkamai suprasti tik teisėjų ir prokurorų procesinę veiklą reglamentuojančios teisės, kuri neapima etikos kodeksų, pažeidimų ir juos savarankiškai konstatuoti bei kvalifikuoti, tuo susaistant generalinį prokurorą ar tiesiogiai sukeliant juridinio fakto ir teisės pažeidimo konstatavimo įsigaliojimo efektą, tačiau esą gali tinkamai suprasti antstolių profesinę veiklą reglamentuojančios procesinės teisės (ne vien etikos) pažeidimus ir juos savarankiškai konstatuoti bei kvalifikuoti antstolių garbės teismo sudėtyje, net jei neprivalo gebėti suvokti Sprendimų vykdymo instrukciją.

Jei valstybės biudžeto lėšomis finansuojami teismai ir prokuratūra, kaip valstybės institucijos, teisiškai labiau „nutolę“ nuo visuomenės, nei savarankišką profesinę veiklą vykdantys ir savo rizika kontoras steigiantys bei išlaikantys antstoliai (taip pat notarai, advokatai), tai visuomenės atstovai turėtų būti didesne apimti įtraukti į Teisėjų garbės teismą ir prokurorų profesinės veikos (ne tik etikos) pažeidimus tiriančią Komisiją, kurios sprendimai saistytų generalinį prokurorą. To neužtikrinus, sunku įtikinamai  pateisinti, kodėl antstoliai (taip pat notarai, advokatai) turėtų būti labiau visuomenės atstovų „įtakojami“ („kontroliuojami“) būtent jurisdikcinėms institucijoms priskirtinų universalių garbės teismų lygmenyje, o ne išimtinai pretendentų atranką atliekančios ar tik etikos pažeidimus (profesinio vardo diskreditavimą) nagrinėjančios antstolių institucijos kontekste.

Lietuvos antstolių rūmų nesutarimai su Teisingumo ministerija dėl visuomenės atstovų įtraukimo į Antstolių garbės teismą apimties ar formos turėtų būti veiksmingai sprendžiami pirmiausia funkcinės partnerystės lygmenyje ir ne teismo tvarka, pabrėžiant ministerijoms pirmiausia taikytiną atsakingo valdymo konstitucinį principą. Lietuvos antstolių rūmai konstituciškai neturi ir negali ginti tokio analogiško autonomiškumo  įstatymo projektą rengiančios Teisingumo ministerijos ar šį projektą priimančio Seimo atžvilgiu, kurį turi ir konstituciškai ginti gali pagal bendrąjį Asociacijų įstatymą įsteigtos laisvalaikio praleidimo asociacijos (jas įsteigę asmenys). Sunku tinkamai ir atsakingai prognozuoti, ar Konstituciniam Teismui pradėjus priiminėti ir nagrinėti asmenų konstitucinius skundus, Lietuvos antstolių rūmai, nesėkmingai išnaudotos įprastinės teisminės gynybos atveju, galėtų veiksmingai ginti savo profesinius interesus būtent to konstitucinio skundo būdu.

[1] Žr.: E. Šileikis. Dvidešimt septynių antstolių atleidimo konstituciniai aspektai // Justitia. 2007/4, p. 14-21; plg.: E. Šileikis. Konstituciniai antstolio įgaliojimų sustabdymo aspektai // Justitia. 2007/1, p. 10-17.

[2] Žr. Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimtą Antstolių įstatymo  įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 53-2043), kurio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „2003 m. sausio 1 d. netenka galios: 1) Teismo antstolių įstatymas […].“

[3] Žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009. Vilnius, 2010, p. 580-582).

[4] Ten pat (p. 582).

[5] Teismų įstatymo 122 straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nustatyta, kad „Teisėjų garbės teismas sudaromas […] iš dešimties narių. […] du kandidatus skiria Respublikos Prezidentas, du – Seimo Pirmininkas […]. Respublikos Prezidentas ir Seimo Pirmininkas Teisėjų garbės teismo nariais skiria visuomenės atstovus.“

[6] Prokuratūros įstatyme, kurio 10 straipsnio 6 dalyje (2014 m. birželio 17 d. redakcija) vartojama ne „visuomenės atstovo“, bet „nepriekaištingą reputaciją turinčio asmens“ sąvoka, nustatyta, be kita ko, tai, kad: a) „Prokurorų atrankos, Vyriausiųjų prokurorų atrankos, Etikos ir Atestacijos komisijos sudaromos trejiems metams iš septynių narių. Į kiekvieną iš šių komisijų […] po vieną nepriekaištingos reputacijos asmenį – [pasiūlo – aut.] Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas“ (minėta 10 straipsnio 6 dalis; 2014 m. birželio 17 d. redakcija); b) Etikos komisija, išnagrinėjusi įgaliotų asmenų kreipimąsi, pateikia „išvadą generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (41 straipsnio 3 dalis, 2017 m. gruodžio 19 d. redakcija).

[7] Analizuojamame įstatymo projekte siūloma vietoje dabar Antstolių įstatyme (14 straipsnio 1, 2 dalyse) vartojamo termino „nusižengimas“, kurį esą reikia išbraukti, pradėti vartoti  terminą „pažeidimas“.

[8] Respublikos Prezidentės 2019 m. gegužės 14 d. dekretu Nr. 1K-1643 Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos pirmininke paskirta „Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Politikos mokslų instituto lektorė“ R. V.

[9] Daugiau žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009. Vilnius, 2010, p. 331.

[10] „Konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją“ (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

[11] Žr. 2 išnašą (joje nurodytą pirmąją publikaciją).

[12] Daugiau apie jurisdikcinų institucijų sampratą Konstitucinio Teismo doktrinoje žr., pvz., šio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą (plg. 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą // Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009. Vilnius, 2010, p. 545).

[13] Projekto formuluotė: „Antstolių garbės teismo sprendimo apskundimas nesustabdo skirtos drausminės nuobaudos galiojimo, jei teismas nenustato kitaip.“