Komentarai

E. Šileikis. Ką daryti Teisėjų tarybai: teisėjų atleidimas dėl jų vardo galimo pažeminimo arba dėl priesaikos sulaužymo apkaltos tvarka

Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija, palyginti su kitų Vidurio ir Rytų ar net Vakarų Europos valstybių konstitucijomis, itin išsiskiria, be kita ko, apkaltos (impeachmento) Seimo nariams apimtimi ir juo labiau taikymo dažnumu (precedentų gausumu), taip pat apkaltos dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjams numatymu, tebūnie neįgyvendintu 1993–2019 m. Tiesa, Seime buvo kilusios diskusijos ir iniciatyvos dėl apkaltos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui (žr.: Seimo stenogramos 1993 m. spalio 26 d. Nr. 91, p. 18-21; 1993 m. lapkričio 9 d., Nr. 93, p. 1-10; Seimo 1995 m. gegužės 2 d. nutarimas // Valstybės žinios, 1995, Nr. 38-937).

Viena vertus, ypatinga apkaltos procedūra tik dviejų aukščiausių (o ne visų) bendrosios kompetencijos teismų teisėjams (žr. Konstitucijos 116 straipsnį) – tai būtent tik šių dviejų teismų teisėjų įgaliojimų apsaugos (jų atėmimo, pirmalaikio netekimo prieš teisėjų valią kontekste) ir bendrai viso statuso išskirtinis elementas, kuris šiuos teisėjus konstitucinės atsakomybės lygmeniu „sulygina“ ar sugretina su Respublikos Prezidentu ir Seimo nariais (Konstitucijos 74 straipsnio ir 105 straipsnio 3 dalies 4 punkto kontekste).

Toks ypatingas tik dviejų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų įgaliojimų apsaugos (jų atėmimo, netekimo prieš teisėjų valią situacijoje) instrumentas ir kartu išskirtinis statuso elementas iš principo negali būti „devalvuotas“ ir paverstas antraeiliu ar mažareikšmiu, jei vietoje to – tuo pačiu įgaliojimų atėmimo tikslu – visose neetiško elgesio situacijose būtų įgyvendinama universali teisėjo negatyvaus atleidimo prieš jo valią procedūra, kurios pagrindas – teisėjo vardo pažeminimas (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas).

Nors tokiai procedūrai itin reikšmingą (esminį) teisinį faktą – neetiškų ar kitokių teisiškai ydingų teisėjo faktinių veiksmų atlikimą ir jame pasireiškiantį teisėjo vardo diskreditavimo požymį – argumentuotai konstatuotų Teisėjų taryba, tuo veiksmingai užtikrindama procedūros depolitizavimą,  tačiau tokioje hipotetiškai ar sąlygiškai paprastesnėje procedūroje be atleidžiamo teisėjo veiktų tik du subjektai (Respublikos Prezidentas ir Teisėjų taryba), o ne trys subjektai (mažiausia 36 Seimo nariai, Seimas in corpore, Konstitucinis Teismas ir darsyk Seimas in corpore), kaip tai pasireikštų pagal Konstitucijos 74 straipsnį ir 105 straipsnio 3 dalies 4 punktą bei 107 straipsnio 3 dalį taikant minėtiems teisėjams apkaltą dėl „šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo“ ir „priesaikos sulaužymo“.

Kita vertus,  politiškai nulemtas ar kitaip determinuotas apkaltos procedūros neiniciavimas  ar netaikymas minėtiems dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjams, kurie įtariami ar kaltinami padarius nusikalstamą veiką, juo labiau galimai susijusią su teisėjo įgaliojimų vykdymu, gali itin ilgą laikotarpį diskredituoti valstybės valdžios vykdymą (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies prasme) ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje bei 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleistą valstybinės bendruomenės savisaugą apkaltos būdu, kadangi tų teisėjų  patraukimas baudžiamojon atsakomybėn gali vykti 3 ar 5 metus arba net 10 metų, kurių laikotarpyje teisėjo įgaliojimai būtų apriboti (suspenduoti) įstatymo nustatyta tvarka (jei ji nėra ir nebus pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai) arba tie įgaliojimai baigtųsi bendrais konstituciniais pagrindais, tarp jų – sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus (Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktas), tuo net įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, kuriuo teisėjai pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, užkertant galimybę vėliau taikyti apkaltą įgaliojimų nebeturintiems – pagal Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą atleistiniems – buvusiems teisėjams ir, matyt, retrospektyviai („atgaline tvarka“) keisti buvusių teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindą, taigi keičiamame  Respublikos Prezidento dekrete vietoje Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkto arba 5 punkto nurodant to paties 115 straipsnio 6 punktą (tarsi tuo pasireikštų analogija su Darbo kodeksu ir pagal jį keičiamu atleisto darbuotojo atleidimo pagrindu…).

Beje, Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas, kuris buvo itin reikšmingas pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą atleidžiant tris apylinkės teismo teisėjus D. J., A. G., P. L., nepaisant, kad jie dar nebuvo teismo pripažinti kaltais atlikus nusikalstamą veiką, gali būti doktrininiu pagrindu (konceptualios atspirties tašku) platesnėms įžvalgoms, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas tam tikrose situacijoje apima ir dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus (jų veiksmus, žeminančius teisėjo vardą), nors jiems Seimo nariai gali inicijuoti apkaltą, siekiant juos pašalinti iš užimamų pareigų kitais pagrindais (ne dėl teisėjo vardo pažeminimo).

Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies nuostatą „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus […] atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu“ akivaizdu, kad Respublikos Prezidentas turi konstitucinius įgaliojimus inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimą. Procedūrinių atleidimo pagrindų baigtinis sąrašas (Konstitucijos 115 straipsnis) ir jo tam tikri punktai (taigi ir 5 punktas) negali būti visose situacijose, net susijusiose su, pvz., teisėjo elgesiu laisvalaikyje ar atostogose, siaurinamuoju būdu aiškinamas su išlygomis taip, kad būtų paneigta Respublikos Prezidento materialinė teisinė galimybė teikti Seimui minėto teismo teisėjo atleidimą pagal atitinkamą procedūrinį pagrindą (taigi ir Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą atitinkamos situacijos kontekste), žinoma, Teisėjų tarybos pritarimu (patarimu), numatytu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje). Antraip išeitų, kad Respublikos Prezidentas pagal Konstitucijos 115 straipsnį gali daryti viską, kas tame kiekvieno teisėjo, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, atleidimo pagrindų sąraše numatyta, išskyrus 115 straipsnio 5 punktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atžvilgiu, net jei pakankamai akivaizdu, kad minėto teismo teisėjo itin didelis apsvaigimas nuo alkoholio ar kitoks itin nekorektiškas bei neetiškas elgesys viešoje vietoje laisvalaikio metu arba tęstinė netinkama (tendencinga) „procedūrinė arogancija“ teismo posėdžio dalyvio atžvilgiu, kai tuo pakenkiama subtiliam (trapiam) teisėjo ir kartu teismų vardui, neturi Seimo narių inicijuojamos apkaltos tokiam teisėjui ypatingos grėsmės požymių „šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“, „priesaikos sulaužymas“ konstitucinės santvarkos pagrindų gynybos ir su jais siejamos Konstitucinio Teismo išvados ar ja grindžiamo viso Seimo balsavimo (dėl atleidimo iš pareigų) lygmeniu (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 107 straipsnio 3 dalis).

Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalyje nėra aiškiai nurodyta (reglamentuojama) Respublikos Prezidento iniciatyva atleisti jo paskirtą Lietuvos apeliacinio teismo teisėją Teisėjų tarybos pritarimu (patarimu) ir Seimo sutikimu.  Tačiau būtų nelogiškas ir sistemiškai ydingas aiškinimas, kad Respublikos Prezidentas, galėdamas teikti Seimui atleisti Seimo paskirtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, esą negali kreiptis į Teisėjų tarybą (dėl jos pritarimo) ir Seimą (dėl jo sutikimo), siekdamas atleisti Respublikos Prezidento paskirtą Lietuvos apeliacinio teismo teisėją pagal atitinkamą pagrindą, nurodytą Konstitucijos 115 straipsnyje.

Taigi analogiškai derėtų vertinti Konstitucijos 112 straipsnio nuostatose šiek tiek kitaip nurodytus  Respublikos Prezidento įgaliojimus inicijuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimą, be kita ko, negatyviu administracinės ar civilinės teisės pažeidimo arba profesinės etikos šiurkštaus nesilaikymo pagrindu, tiek kiek jis neapima konstitucinės santvarkos pagrindų pažeidimo ir kartu apkaltos iniciavimo pagrindo pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius.

Minėtų dviejų aukščiausiųjų bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atleidimo iniciavimo lygmenyje sisteminę įtampą įgauna Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ (6 punkto „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ kontekste) ir 116 straipsnis „Aukščiausiojo Teismo […] teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo […] teisėjus […] Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka“ tose situacijoje, kai teisėjai įtariami ar kaltinami padarius nusikalstamą veiką.

Be to, tokioje Konstitucijos normų įtampoje atsiskleidžia Respublikos Prezidento, kuris įgaliotas atleisti (Teisėjų tarybos pritarimu-patarimu ir Seimo sutikimu) Apeliacinio teismo teisėjus, taip pat teikti Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus Teisėjų tarybos pritarimu, konstitucinių  įgaliojimų nesiaurinimo problematika.

Jei Respublikos Prezidentas negali nei inicijuoti apkaltos procedūrą minėtiems teisėjams, įtariamiems ar kaltinamiems padarius nusikalstamą veiką, nei pradėti jų atleidimo procedūrą dėl teisėjo vardo pažeminimo, tai išeitų, kad jis apskritai neturi jokių veiksmingų konstitucinių įgaliojimų tų teisėjų atleidimo iš pareigų srityje tol, kol šie teisėjai nėra įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką (po to jie neabejotinai gali būti atleisti Respublikos Prezidento iniciatyva pagal Konstitucijos 115 straipsnio 6 punktą „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“, taip pat Seimo narių iniciatyva pagal Konstitucijos 116, 74 straipsniuose numatytą apkaltos procedūrą, nors ne  tik jau įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, bet tam tikrose išskirtinėse – su teisėjo įgaliojimų akivaizdžiai ydingu ir grėsmingu įgyvendinimu susijusiose – situacijose teismui tokio nuosprendžio dar nepriėmus ar jam dar neįsiteisėjus).

Sisteminės problemos nebūtų arba ji būtų žymiai mažesnė, jei Respublikos Prezidentas turėtų dvi konstitucines galimybes: inicijuoti ne tik visų Konstitucijos 111 straipsnyje nurodytų ir numatytų teismų teisėjų (taigi ir Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų) atleidimą dėl teisėjo vardo pažeminimo, bet ir – kaip Lietuvos teisės sistemoje buvo iki 2004 m. balandžio 15 d. priimto Konstitucinio Teismo nutarimo – apkaltos procedūrą Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams ir tokiose situacijose, kai jie įtariami ar kaltinami padarius nusikalstamą veiką.

Jei ne Respublikos Prezidento Rolando Pakso pagal jo galioms palankias Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatas prieš 15 metų inicijuotas apkaltos procesas Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui ir dėl tokio iniciatyvos pagal atitinkamą Seimo prašymą (jo platesnį ištyrimą) priimtas Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 15 d. nutarimas (teismo precedentas), kad Respublikos Prezidentas to negali daryti, nes esą tik Seimo nariai pagal Konstitucijos 74 straipsnį gali inicijuoti parlamentinę apkaltos procedūrą (nors kažkodėl ne tik jie pagal Konstitucijos 68 straipsnį gali inicijuoti parlamentinę įstatymų leidybos procedūrą!?), tai šiandien tikriausia tos Seimo statuto nuostatos, kurios tuomet buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, vis dar galiotų ir Respublikos Prezidentas turėtų dvi minėtas pasirinkimo galimybes.

Gerbiant Konstitucinio Teismo nutarimą ir nesiekiant jo menkinti politiškai teisiškai itin įtemptų 2004 m. kontekste, visgi galima samprotauti šiek tiek kritiškai. Buvo galima išmintingai neanuliuoti Seimo kitokiu aspektu ginčytos Respublikos Prezidento teisės, kurią jam 1998 m. gruodžio 22 d. „suteikė“ pats Seimas (ją įtvirtindamas Seimo statute). Pakako apsiriboti neišplėstu tyrimu ir įžvalgesniu konstatavimu, kad Respublikos Prezidentas negali inicijuoti apkaltos Seimo nariams ar Seimo Pirmininkui tokioje teisinėje situacijoje, kai būtent Respublikos Prezidentas yra Seimo narių iniciatyvos pradėti jam apkaltą objektas, todėl Respublikos Prezidento R. Pakso dekretas inicijuoti apkaltą Seimo Pirmininkui A. Paulauskui minėtoje teisinėje situacijoje prieštarauja Konstitucijai. Be to, buvo galima konstatuoti, kad Seimo Pirmininkas A. Paulauskas, išskirtinėje politinėje teisinėje situacijoje skubiai sukviesdamas Seimo narių frakcijų atstovus (net ir tuos, kurie galimai neturėjo teisės susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija) ir juos supažindamas su saugumo tarnybos pateikta šokiruojančia informacija (tebūnie susijusia su valstybės paslaptimis), akivaizdžiai siekė ne pažeisti valstybės paslapčių apsaugos reglamentavimą, nustatytą įstatymu, bet atskleisti Respublikos Prezidento ir jo aplinkos keliamą grėsmę Konstitucijai ir joje apibrėžtai konstitucinei santvarkai.

Tragiškai liūdna (teismų savivaldos kontekste), kad Konstituciniam Teismui anuliavus (eliminavus) Respublikos Prezidento galimybę inicijuoti apkaltą, kartu buvo anuliuota (eliminuota) toje byloje net neginčyta (netirta) Teisėjų garbės teismo analogiška galimybė minėtų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atžvilgiu. Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 230 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui dėl […] nurodytų pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas“. Būtų labai racionalu, jei Teisėjų taryba, nagrinėdama Respublikos Prezidento iniciatyvą atleisti minėtus teisėjus dėl teisėjo vardo pažeminimo, kuris galimai padarytas įgyvendinant teisėjo įgaliojimus, galėtų kreiptis į  Teisėjų garbės teismą, kad jis išnagrinėtų apkaltos šiems teisėjams inicijavimo galimybę. Deja, visa tai – jau teisės istorija.

Jei konstitucinė asmens nekaltumo prezumpcijos gairė (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) pirmiausia turėtų būti siejama su baudžiamuoju procesu (asmens baudžiamąja atsakomybe), bet nebūtinai visa apimtimi su konstitucine-administracine teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra („grynai“ konstitucine ar „mišria“ konstituciškai-administracine atsakomybe), tai esminę svarbą įgauna ne tiek minėta nekaltumo prezumpcija ar negatyvaus poveikio darymo baudžiamajam procesui tematika, kiek klausimas, ar Konstitucijos 115 straipsnio visų punktų vientisumas bei juos įgyvendinti galinčio Respublikos Prezidento statusas nebūtų iškreiptas, jei būtų kategoriškai visų įmanomų situacijų atžvilgiu aiškinama, kad visi 115 straipsnio punktai taikomi visiems bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismų teisėjams, išskyrus 5 punktą, kuris esą jokiose situacijose negali būti taikomas išimtinai Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, įtariamiems ar kaltinamiems padarius nusikalstamą veiką, vien todėl, kad jiems Seimo narių iniciatyva už galimai nusikalstamą veiką, paaiškėjus jos esminiams požymiams, gali būti taikomas Konstitucijos 116 straipsnis (taip pat 74 straipsnis), net jei nėra priimtas ar įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis.

Išvados

  1. Konstitucijos vientisumo principas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis) sudaro pagrindą teigti, kad metodiškai ydinga griežtai atriboti (ar priešpriešinti) Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą ir 116 straipsnį, kategoriškai ir atsietai nuo konkrečių situacijų vertinant, ar tam tikrose teisinėse situacijoje Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas apskritai apima (neapima): a) Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimą iš pareigų (Respublikos Prezidento iniciatyva-teikimu ir Teisėjų tarybos pritarimu-patarimu bei Seimo sutikimu, ir Respublikos Prezidento baigiamuoju apsisprendimu); b) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimą (Respublikos Prezidento iniciatyva-teikimu ir Teisėtų tarybos pritarimu-patarimu bei Seimo baigiamuoju apsisprendimu-nutarimu).
  2. Aiškumo iš esmės daugiau tokiose situacijose, kurios susijusios su galimu teisėjo vardo pažeminimu nevykdant teisėjo įgaliojimų laivu nuo teisėjo darbo laikotarpiu (pvz., savaitgalyje ar atostogų metu apsvaigus nuo alkoholio ir privačioje erdvėje neproporcingai sukėlus šeimyninį kivirčą ar viešoje vietoje sutrikdžius viešąją tvarką (rimtį), ir akivaizdžiai neapima faktinių teisėjo veiksmų, kuriuos suponuoja pirmieji du apkaltos procedūriniai pagrindai „šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“ ir „priesaikos sulaužymas“.
  3. Tam tikrą neaiškumą ir konceptualią problemą sudaro tai, kad du pirmieji apkaltos procedūriniai pagrindai „šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“ ir „priesaikos sulaužymas“ atitinkamose situacijose gali būti siejami ir su teisėjo vardo pažeminimu teisėjo įgaliojimų vykdymo lygmenyje, pvz., susitarus ar pažadėjus už atlygį atlikti procesinius veiksmus.
  4. Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo patarianti Teisėjų taryba išskirtiniais atvejais, matyt, galėtų rinktis ir plėtoti, be kita ko, faktinėmis aplinkybėmis itin išsamiai grindžiamą poziciją, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms ar teismams dar visiškai nenustačius veiksmų (jų esminių požymių), dėl kurių teisėjai, juo labiau su ypatingu apkaltos institutu susieti dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai, įtariami ar kaltinami padarius nusikalstamą veiką, ir neįrodžius ar galutiniu neskundžiamu nuosprendžiu nepripažinus asmens, kuris tų veiksmų atlikimo metu ėjo teisėjo pareigas, kaltės padarius tokius veiksmus, tam tikrose teisėjų įgaliojimų vykdymo arba juo labiau nevykdymo metu susiklosčiusiose ar galėjusiose susiklostyti situacijose neįmanoma visiškai tinkamai nustatyti, ar tokiose veiksmuose ir su jais susijusių aplinkybių kontekste buvo (yra) pažemintas teisėjo vardas, kadangi hipotetiškai neteisėto ar teisiškai neetiško veiksmo atlikimo ir tame pasireiškiančio teisėjo vardo pažeminimo kaip juridinio fakto konstatavimas Teisėjų tarybos aktu – baudžiamosios atsakomybės šalutinių destruktyvių veiksnių lygmenyje – tam tikroje įtarimų ir kaltinimų teisėjui (teisėjams) situacijoje galėtų neproporcingai daryti ydingą įtaką baudžiamajam procesui, t. y. ikiteisminiam tyrimui ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, juo labiau tokiam, kuris taikomas su ypatingu apkaltos institutu susietiems dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjams.
  5. Respublikos Prezidentas arba, priklausomai nuo konteksto, kitas įgaliotas Konstitucinio Teismo įstatyme numatytas (Konstitucinio Teismo praktikoje pripažįstamas) subjektas galėtų prašyti Konstitucinio Teismo išaiškinti jo ankstesnių nutarimų (ypač 2007 m. sausio 16 d. nutarimo, kuris buvo itin reikšmingas pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą atleidžiant tris apylinkės teismo teisėjus D. J., A. G., P. L., nepaisant, kad jie dar nebuvo teismo pripažinti kaltais atlikus nusikalstamą veiką), doktrinines nuostatas, susijusias su Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto turinio samprata papildomu aspektu: dviejų aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų, išskiriamų Konstitucijos 116 straipsnyje, atleidimu pažeminus teisėjo vardą.
  6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį („[…] pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų [paryškinta mano – aut.] ar šio įstatymo 60 straipsnio pirmoje dalyje nurodytų asmenų prašymą […]“) jame numatytos „kitos institucijos“, matyt, apima Teisėjų tarybą. Iškilus procedūriniams neaiškumams ar nesklandumams, alternatyviu galėtų būti, pvz., Aukščiausiojo Teismo pirmininko, nurodyto minėto įstatymo 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, prašymas išaiškinti minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą papildomu aspektu, susijusiu su Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto turinio apimties samprata Konstitucijos 116 straipsnio (jame nurodytų teisėjų, kuriems gali būti taikoma apkalta) kontekste.

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius

 

Back to top button