E.Ruzgytė. Futbolo chuliganų byloje – EŽTT praktikos posūkis

Praėjusią savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija paskelbė sprendimą byloje S., V. ir A. prieš Daniją (peticijų Nr. 35553/12, 36678/12 ir 36711/12), kuriame pripažino nesant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 5 straipsnio, įtvirtinančio teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimo.

Ši byla susijusi su trijų pareiškėjų, 2009 m. buvusių Kopenhagoje žiūrėti futbolo rungtynes tarp Danijos ir Švedijos, prevenciniu sulaikymu. Tąkart numatydami galimą chuliganų grupių iš abiejų šalių susidūrimą, Danijos policijos pareigūnai kiek mažiau nei aštuonioms valandoms be nusikalstamos veikos inkriminavimo sulaikė pareiškėjus, kurie konfliktavo bei ragino kitus sirgalius dalyvauti kovoje tarp Danijos ir Švedijos futbolo komandų rėmėjų. Pareiškėjai, neigdami ketinimus įsitraukti į kivirčus tarp sirgalių bei tvirtindami, kad jų sulaikymas buvo prevencinis ir viršijo šešių valandų trukmę, numatytą Danijos nacionalinėje teisėje, kreipėsi į Danijos teismus dėl žalos atlyginimo. Byloje parodymus davė ir vykdytos policijos operacijos strateginis vadovas, taip pat kiti policijos pareigūnai. Jie paaiškino, jog futbolo rungtynės turėjo prasidėti vakare, tad sulaikymo buvo siekiama išvengti dienos pradžioje. Priešingu atveju, atsižvelgiant į šešių valandų sulaikymo terminą, potencialūs pažeidėjai galėjo būti paleisti per rungtynes ar iš karto po jų ir tai galėjo lemti atsinaujinusius nesutarimus tarp sirgalių. Pareigūnai nurodė, kad sirgaliams į centrinę Kopenhagą atvykstant iki vidurdienio, policija pirmiausia bendravo su įvairiomis grupėmis, o sirgalių sulaikymas įvyko tik vėliau, kovai prasidėjus po pietų. Situacija buvo nuolat stebima iki vidurnakčio ir, kai padėtis aprimo, nuspręsta, kad sulaikytieji gali būti paleisti.

2010 m. Danijos nacionalinis teismas atmetė pareiškėjų prašymus atlyginti žalą argumentuodamas, jog priešingų komandų gerbėjai akivaizdžiai ketino kovoti vienas prieš kitą ir taip kilo konkretus ir tiesioginis pavojus viešajai tvarkai bei grėsmė taikių futbolo sirgalių saugumui. Danijos teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūnai, sulaikydami pareiškėjus, neperžengė savo įgaliojimų, o termino viršijimas buvo pagrįstas atsižvelgiant į sulaikymo tikslą, neramumų mastą, trukmę ir organizuotą pobūdį. Toks Danijos teismo sprendimas vėliau buvo patvirtintas apeliacine tvarka, o pareiškėjų kreipimasis į Danijos Aukščiausiąjį Teismą 2011 m. buvo atmestas.

Taigi pareiškėjai, 2012 m. kreipėsi į EŽTT ir remdamiesi EŽTK 5 straipsnio 1 dalimi skundėsi, kad jų sulaikymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, viršijęs nacionalinėje teisėje numatytą terminą.

Šiame sprendime EŽTT Didžioji kolegija konstatavo, kad Danijos nacionaliniai teismai nustatė tinkamą pusiausvyrą tarp pareiškėjų teisės į laisvę ir chuliganizmo prevencijos svarbos, tad pareiškėjų sulaikymas atitiko nacionalinės teisės normas. EŽTT sutiko su nacionalinių teismų išvada, jog pareiškėjai buvo sulaikyti pagrįstai manant, kad jie skatino kitus futbolo gerbėjus pradėti kovą su švedų futbolo sirgaliais, ir taip sukėlė pavojų viešajai tvarkai ir saugumui.

Pasak EŽTT, Danijos teismai išsamiai išnagrinėjo policijos strategiją, kuria buvo siekiama išvengti susirėmimų futbolo rungtynių dieną. EŽTT vertinimu, nacionaliniai teismai teisingai nustatė, kad policijos pareigūnai atsižvelgė į šešių valandų trukmės prevencinį sulaikymą pagal nacionalinę teisę, nors jis ir buvo šiek tiek viršytas, taip pat, prieš pradėdami taikyti griežtesnes priemones tokias kaip sulaikymas, pareigūnai pradėjo aktyvų dialogą su futbolo komandų gerbėjais. EŽTT pastebėjo, kad policijos pareigūnai siekė sulaikyti tik tokius asmenis kaip pareiškėjai, kurie buvo identifikuoti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui, o vėliau atidžiai stebėjo situaciją, kad pareiškėjai galėtų būti paleisti padėčiai aprimus. Danijos valdžios institucijos taipogi pateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių chuliganizmo laiką, vietą ir aukas, kurios veikiausiai būtų įtrauktos, jei pareiškėjai nebūtų sulaikyti. EŽTT pripažino, kad pareiškėjų sulaikymo trukmė buvo viršyta įvertinant galimą riziką bei išvengiant vėlesnio chuliganizmo veiksmų kurstymo. Galiausiai EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjų sulaikymas pagrįstai gali būti laikomas „būtinu“, todėl mažiau griežtos priemonės būtų nepakankamos siekiant užkirsti kelią nusikalstamai chuliganų kovai.

Grįsdamas savo poziciją, EŽTT pirmiausia nurodė, kad pareiškėjų sulaikymas nepateko į EŽTK 5 straipsnio 1 dalies b punkto, pagal kurį asmuo sulaikomas siekiant garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą, taikymo sferą. Anot EŽTT, įprastas didelių policijos pajėgų dalyvavimas bet kuriame masiniame renginyje negali būti lyginamas su itin specifinėmis priemonėmis, kurių buvo imtasi byloje Ostendorf prieš Vokietiją informuojant atitinkamus asmenis apie konkrečius veiksmus, nuo kurių darymo jie privalo susilaikyti. Taigi toks platus EŽTK 5 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimas reikštų pasekmes, nesuderinamas su teisinės valstybės samprata. EŽTT priminė, kad byloje Ostendorf prieš Vokietiją policija, prieš suimdama pareiškėją, jam konkrečiai nurodė likti futbolo sirgalių grupėje ir aiškiai įspėjo apie tvarkos nesilaikymo pasekmes. Be to, minėtoje byloje pareiškėjo grupė buvo ieškoma, taip pat nustatyta, kad ji turi įrankius, įprastai naudojamus chuliganų kovose. Šioje byloje priešingai, – prieš pareiškėjų sulaikymą jiems nebuvo pateikta jokių konkrečių nurodymų, įspėjimų ar rasta įrankių.

EŽTT sprendė, kad šioje byloje pareiškėjų sulaikymas atitiko EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto dalį (angl. limb), pagal kurią sulaikymas galimas „pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo“. Tačiau EŽTT išskyrė, kad EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antroji dalis (angl. second limb), t. y. „kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo“, gali būti laikoma atskiru laisvės atėmimo pagrindu, savarankišku nuo EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto pirmosios dalies (angl. first limb), t. y. „pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą“ ne baudžiamojo persekiojimo kontekste. Šia prasme EŽTT pasisakė, kad tiek vienareikšmė EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotė („kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo“), tiek atitinkamas policijos parengiamasis darbas aiškiai parodė, kad turėjo būti remiamasi konkrečiu laisvės atėmimo pagrindu, atskiru nuo EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos nuostatos („pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą“). Sprendime skelbiama, jog siekiant, kad policijos pareigūnai tinkamai užtikrintų viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugą, jiems turėtų būti leista sulaikyti asmenį pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą ne baudžiamojo persekiojimo tvarka, tačiau su sąlyga, kad bus laikomasi pagrindinio EŽTK 5 straipsnio principo, t. y. individo apsaugos nuo savavališkų veiksmų.

Be kita ko, EŽTT pažymėjo, kad šiame punkte įtvirtintas „tikslo“ reikalavimas, nurodantis, kad asmuo būtų teisėtai sulaikomas ar įkalinamas siekiant pristatyti kompetentingai teismo institucijai, nėra kliūtis trumpalaikiam asmens sulaikymui pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antrąją dalį, todėl šiuo požiūriu, turėtų būti taikomas tam tikras lankstumas. Griežtas „tikslo“ reikalavimo aiškinimas, pasak EŽTT, galėtų lemti nepagrįstą sulaikymo pratęsimą ir netinkamą viešosios tvarkos bei visuomenės apsaugos užtikrinimą. EŽTT vertinimu, „tikslo“ reikalavimo laikomasi, jei sulaikytasis buvo nedelsiant pristatytas siekiant, kad teisėjas peržiūrėtų jo sulaikymo teisėtumą, arba jis buvo skubiai paleistas iki tokio peržiūrėjimo.

Visgi, remiantis EŽTT išaiškinimu, bet koks lankstumas šioje srityje turėtų būti užtikrintas tam tikrais saugikliais pagal EŽTK 5 straipsnio 3 ir 5 dalis, įskaitant reikalavimą, kad laisvės atėmimas būtų teisėtas, laikantis individo apsaugos nuo savavališkų veiksmų tikslo; kad inkriminuojama nusikalstama veika būtų konkreti, o valdžios institucijos pagrįstų asmens tikėtiną įsitraukimą į nusikalstamą veiką bei būtų užtikrinta asmens teisė į kompensaciją. EŽTT motyvavo, kad toks lankstumas taip pat ribojamas sulaikymo būtinumo reikalavimu. Be to, prevencinio sulaikymo kontekste asmens paleidimas prieš greitą teisminę kontrolę turėtų būti valandų, o ne dienų klausimas. Remiantis EŽTT išaiškinimu, laikotarpis nuo asmens sulaikymo prevenciniais tikslais ir jo skubaus pristatymo kompetentingai teismo institucijai turi būti trumpesnis nei sulaikymo baudžiamojo persekiojimo atveju. EŽTT atkreipė dėmesį, kad prevenciniam sulaikymui pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antrąją dalį („kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo“), be kita ko, taikoma 5 straipsnio 5 dalyje numatyta apsauga. Sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė neatsiejama nuo kompensacinio reikalavimo nagrinėjimo nacionaliniuose teismuose. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendime pažymima, kad konkretus pažeidimas, patenkantis į EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antrosios dalies taikymo sritį būtų proporcingas tokiai priemonei kaip laisvės atėmimas, turi būti rimto pobūdžio, sukelti grėsmę gyvybei ar didelę materialinę žalą. EŽTT nurodė, kad atsižvelgiant į sulaikymo trukmės svarbą, sulaikymas turėtų būti nutrauktas iškart po to, kai rizika, reikalaujanti nuolatinės situacijos stebėsenos, išnyksta.

Išskirtina, kad šioje byloje EŽTT Didžioji kolegija išaiškino ir pritaikė savo praktiką (Lawless prieš Airiją, Airija prieš Jungtinę Karalystę, Guzzardi prieš Italiją ir kt.) EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto aspektu, padarydama svarbią išvadą, kad EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antroji dalis gali būti laikoma savarankišku laisvės atėmimo pagrindu ne baudžiamojo persekiojimo kontekste, t. y. grynai prevencinio pobūdžio sulaikymas gali būti teisėtas EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antrosios dalies pagrindu.

Reikšminga ir tai, kad šiame sprendime EŽTT įtvirtino kriterijus, leidžiančius įvertinti chuliganizmo riziką. Galima sakyti, kad šis sprendimas žymi tam tikrą EŽTT praktikos posūkį, nes iki šio sprendimo prevencinis sulaikymas, kuriuo siekiama užkirsti kelią gresiančiam smurtui, laikomas teisėtu iš esmės remiantis dviem pagrindais. Pirma, pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies b punktą, jei sulaikymas buvo įvykdytas siekiant garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą, arba, antra, pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, jei jis patenka į baudžiamojo persekiojimo kontekstą. Šioje byloje, atsižvelgdamas į grynai prevencinį sulaikymo pobūdį, EŽTT pasuko kiek kitokia, nei minėti atvejai, aiškinimo linkme. Priešingai negu byloje Ostendorf prieš Vokietiją, šioje byloje pareiškėjai nebuvo informuoti apie konkrečius veiksmus, nuo kurių darymo jie privalo susilaikyti. Visgi lemiamas dalykas, dėl kurio sprendime Ostendorf prieš Vokietiją netaikyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antroji dalis, yra tas, kad laisvės atėmimas buvo galimas dėl taikytos baudžiamojo persekiojimo procedūros.

Šiame sprendime EŽTT kėlė ir kitą aktualų klausimą – ar EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas „tikslo“ reikalavimas, pagal kurį sulaikymas būtų teisėtas tik tuo atveju, jei siekiama asmenį pristatyti kompetentingai teismo institucijai, yra kliūtis prevenciniam asmens sulaikymui pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto antrąją dalį. Sprendime Lawless prieš Airiją EŽTT padarė išvadą, kad minėtas „tikslo“ reikalavimas sąlygoja asmens sulaikymą pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą. Visgi vėlesnėse bylose (Brogan ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Erdagöz prieš Turkiją, Petkov ir Profirov prieš Bulgariją) EŽTT pripažino ir šios bylos kontekste pritaikė lankstų požiūrį, motyvuodamas, kad įsakmus rėmimamsis „tikslo“ reikalavimu gali sukelti nepageidaujamas pasekmes. Šiame kontekste atkreiptas dėmesys į siekį tinkamai užtikrinti policijos pareigų įgyvendinimą viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos kontekste ir jų diskreciją sulaikyti asmenį pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, tačiau su sąlyga, kad laikomasi individo apsaugos nuo savavališkų veiksmų principo. Taigi šioje byloje EŽTT išskyrė būtinas apsaugos priemones, užtikrinančias, kad toks prevencinis sulaikymas nebūtų savavališkas bei atitiktų proporcingumo reikalavimą.

Eglė Ruzgytė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros doktorantė