Gintautas Sakalauskas: amnestija dabartiniame kontekste tėra rimtų sisteminių problemų sprendimo imitavimas
Jau kurį laiką Lietuvoje 100 000 gyventojų tenkantis kalinių skaičius yra didžiausias ES, šalyje trūksta kalinių resocializacijos iniciatyvos, o nuo 2003 m. Baudžiamasis kodeksas keistas ir papildytas jau 77 kartus. Tokias baudžiamosios politikos realijas vardina interviu pašnekovas, teisininkas, kriminologas, VU Teisės fakulteto dėstytojas ir Teisės instituto mokslininkas Gintautas Sakalauskas. Pasak specialisto, Lietuvos valstybei šimtmečio proga kaip niekad reikia stabilios baudžiamosios politikos ir kokybiškos bausmių vykdymo sistemos, o siūlomas amnestijos projektas šiame kontekste tėra politikų veidmainystės ženklas, dėl kurio popiežiui Pranciškui turėtų būti labai liūdna.
Gal galėtumėte papasakoti, kaip formavosi esminiai baudžiamosios politikos bruožai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo?
Santykinai baudžiamosios politikos procesą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo galima būtų skirstyti į tris etapus – nuo 1990 m. iki 2003 m., t. y. naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo, kitą 5–6 metų stabilumo laikotarpį ir dabartinį – pastaruosius 10 metų. Iki 2003 m. taisant ir pildant senąjį dar 1961 m. priimtą Baudžiamąjį kodeksą buvo siekiama atsikratyti senų ir nebeaktualių nuostatų, prisitaikyti prie naujos šalies politinės, teisinės ir ekonominės realybės. Ir dėl to, kad didėjo nusikalstamumas, bet ir dėl to, kad jis tapo kasdiene realybe žiniasklaidoje, jį buvo bandoma inertiškai ir nesėkmingai mažinti griežtesniu baudimu, kol kalinių skaičius 100 000 gyventojų pasiekė 415 (šiuo metu tiek nėra net Rusijoje – 408). Ir sveikas protas, ir Europos Tarybos spaudimas bei noras tapti ES bei NATO narėmis vertė kažką daryti, todėl 2000 m. buvo paskelbta didelės apimties amnestija. Tačiau po to kalinių skaičius vėl ėmė sparčiai didėti, nes tam buvo užprogramuota visa baudžiamoji politika, amnestija visuomet yra tik trumpalaikis sprendimas. Po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo 5–6 metus buvo stabilumo laikotarpis, kalinių skaičiaus vidurkis 100 000 gyventojų buvo 245, o Baudžiamasis kodeksas buvo keičiamas ir pildomas retai. Po to stabilumas baigėsi ir iki dabar „naujasis“ Baudžiamasis kodeksas jau yra pakeistas ir papildytas 77 kartus – nemažai šių pakeitimų buvo susiję su naujų veikų kriminalizavimu ir baudžiamosios atsakomybės griežtinimu. Be to, finansinė krizė sustiprino represines nuotaikas. Jei niekas nepasikeis, tai po 5 metų „naujasis“ Baudžiamasis kodeksas bus išmargintas daugiau pakeitimų ir papildymų, nei iš visiškai kitokios sistemos paveldėtas 1961 m. Baudžiamasis kodeksas. Jau dabar pasigirsta nuomonių, kad artimiausiu metu gali tekti imti rengti naują Baudžiamąjį kodeksą. Tokie žongliravimai Baudžiamojo kodekso pakeitimais ir papildymais nėra stabilios baudžiamosios politikos požymis.
Lietuva yra paskutinė pagal kalinių skaičių ES, nuteistųjų laisvės atėmimo bausme skaičius čia du kartus didesnis už ES šalių vidurkį. Kokios to priežastys?
Pastaraisiais dešimtmečiais yra atlikta daug tyrimų šioje srityje, kurių pagrindinė išvada paprasta – kalinių skaičius pirmiausia priklauso nuo baudimo kultūros, taip pat nuo valstybės pasirinktos baudžiamosios politikos. M. Foucault yra taikliai pastebėjęs, kad baudimas bendrai ir ypač įkalinimas yra politinė taktika, ir kad reikia atsikratyti iliuzijos, kad baudžiamoji teisinė sistema pirmiausia yra skirta nusikalstamumui mažinti. Tai nėra valstybės likimas, bet jos pasirinkimas. Šalyje registruotų nusikalstamų veikų skaičius, struktūra ir tendencijos tokiems kalinių skaičių skirtumams žymesnės įtakos neturi. Be to, pastebima žemo kalinių skaičiaus koreliacija su tokiais rodikliais, kaip didesnis gyventojų tarpusavio pasitikėjimas, pasitikėjimas valstybe apskritai ir jos institucijomis, žemas nelygybės (GINI) koeficientas, aukštas socialinės gerovės indeksas. Paprastai tariant, didelis kalinių skaičius pirmiausia yra susijęs su prasta socialine-psichologine atmosfera šalyje. Daug kas stebisi, kodėl JAV ir Rusija – iš pirmo žvilgsnio tokios skirtingos valstybės turi vienodai didelį kalinių skaičių. Bet pagal nelygybės koeficientą jos yra tame pačiame krepšelyje. Tam tikrą įtaką turi ir baudžiamieji politiniai aspektai, bausmių skyrimo taisyklės ir kitos baudžiamosios teisinės nuostatos, bet tai jau yra išvestiniai dalykai, juos taip pat formuoja vyraujanti baudimo kultūra.
Turint omenyje, kad, kaip jūs rašote viename iš savo straipsnių, laisvės atėmimo įstaigos turėtų sukurti prielaidas įkalintų asmenų resocializacijai ir didinti sėkmingos integracijos atlikus bausmę tikimybę, ar kalėjimai Lietuvoje atlieka labiau izoliacijos, ar integracijos funkciją?
Tai, kad bet kurios bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimą, vykdymo tikslas yra nuteistojo asmens socialinė integracija, esu įsitikinęs ne vien aš, apie tai rašo ir daugelis kitų mokslininkų, taip parašyta ir Bausmių vykdymo kodekse, tarptautiniuose standartuose, giliau kapstant, tai iš esmės yra ir konstitucinis principas – valstybė turi siekti, kad visi jos gyventojai gyventų socialiai integruotai. Kita vertus, žinoma ir tai, kad įkalinimas a prioriyra žalingas – į tai dėmesį atkreipia visos tarptautinės rekomendacijos. Tačiau bent jau kol kas sunku įsivaizduoti bet kurios šalies bausmių sistemą be šios griežčiausios bausmės. Ji turi būti taikoma tik neišvengiamais atvejais, o jeigu ji jau yra paskirta, tuomet turi būti stengiamasi kiek įmanoma mažinti žalingą jos poveikį. Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad Lietuvoje įkalinimas atlieka tik izoliacijos funkciją ir yra orientuotas tik į atsėdėjimą. Sėkminga integracija įkalinimo dėka gali būti tik atsitiktinumas. Tam yra daug priežasčių, bet pagrindinė jų – žmogaus nuvertinimas, kas jis bebūtų – darbuotojas ar kalinys, iš to kylantis užguitumas, kuris formuoja kompetencijos ir atsakomybės stoką. Laisvė į įkalinimo sistemą visuomet ateina vėliausiai.
Ar Lietuvos teisinėje sistemoje matote teigiamų pokyčių, kuriais būtų siekiama nusikaltimą padariusiam žmogui suteikti pagalbą?
Nematau. Geriausiu atveju tai, kas vyksta dabar, bus tik labai ilgo ir sunkaus pokyčių proceso pradžia. Bet ir dėl pradžios abejoju, nes čia reikia būti pasiryžus ir mokėti bėgti maratoną – jei tokių profesionalų būtų buvę prieš 20 metų, dabar situacija bausmių vykdymo sistemoje būtų kokybiškai visiškai kitokia, tą matome iš jau tradiciniu tapusio Estijos pavyzdžio. Ar šiandien yra norinčių ir galinčių orientuotis į 20 metų perspektyvą? Kažkaip nesimato ir nesigirdi…
Kiek efektyvios yra dabar taikomos socialinės reintegracijos programos ir kokios jos yra?
Neseniai kolegos Lietuvos teisės institute atliko tyrimą apie įkalinimo įstaigose taikomas socialinės integracijos programas. Tai paprastai ir nevyniojant žodžių į vatą išvada būtų paprasta – Lietuvos įkalinimo įstaigose nėra jokių kokybiškų ir sistemingai įgyvendinamų socialinės integracijos programų – tam nėra nei lėšų, nei infrastruktūros, nei tinkamo personalo.
Ar amnestijos šiuolaikinėje baudžiamojoje politikoje dažnai taikomos ir kodėl?
Proginės amnestijos yra politinės nuotaikos ir galios demonstravimo ženklas, o tai nėra stabilios teisinės valstybės požymis. Žinoma, amnestijos taikymas yra konstitucinė Seimo teisė. Bet Seimas, kaip ir bet kurios kitos šalies parlamentas, pirmiausia turi priimti tokius baudžiamosios justicijos srities įstatymus, kuriuos taikant nereikėtų amnestijų. Nuoseklią baudžiamąją politiką įgyvendinančiose šalyse amnestijų, ypač – proginių, faktiškai nebūna. Proginė amnestija turi mažiausiai tris didelius trūkumus: a) destabilizuoja ir iškreipia baudžiamojo persekiojimo logiką – visas buvęs ikiteisminis, teisminis ir bausmių vykdymo sistemos darbas yra nuvertinamas; b) didina neteisingumo ir teisinės savivalės jausmą – visos nuteistųjų grupės, kurioms amnestija nebuvo, nėra ir ateityje nebus (iki kitos proginės politikų nuotaikos?) taikoma turi teisę pagrįstai klausti, o kodėl ne mes?; c) sukelia didesnį ar mažesnį chaosą bylų peržiūrėjimo ir socialinės pagalbos sistemoje (ypač, kai amnestija taikoma įkalintiems asmenims).
Ne proginės, bet tam tikra baudimo subalansavimo (ar tiksliau – atbalansavimo) tikslu besiremiančios amnestijos gali būti prasmingos – pavyzdžiui, kai tikslingai siekiama sumažinti kalinių skaičių (kaip buvo 2000 m.), kai siekiama sumažinti jau paskirtų bausmių naštą už tam tikrus nusikaltimus, pastebėjus neproporcingumą (pavyzdžiui, neteisėtą ginklų laikymą ar narkotikų turėjimą tik savo reikmėms, kokias nors sukčiavimo formas, paplitusias dėl įstatymų neaiškumo ir t. t.). Tokia amnestija turi būti pagrįsta tam tikrais argumentais, siekti konkrečių tikslų.
Beje, amnestijos nereikėtų painioti su malone, kurią paprastai teikia valstybės galva (monarchai ar prezidentai). Malonė visuomet yra asmeniška, teikiama konkrečiam žmogui, atsižvelgiant į įvairias subjektyvias aplinkybes. Tuo tarpu amnestijos numato bendras sąlygas, taikomas tam tikroms kategorijoms nuteistųjų.
Kokia jūsų nuomonė apie parengtą amnestijos įstatymo projektą ir galimą jo įgyvendinimą? Kokie esminiai jo trūkumai?
Šis parengtas amnestijos įstatymo projektas pirmiausia yra visiškai nepagrįstas sisteminiu ir poreikio analizės požiūriu. Amnestija yra atleidimo nuo bausmės forma, o pagal Baudžiamąjį kodeksą bausmės yra šešios, nors amnestija kažkodėl asocijuojasi būtent tik su jos taikymu įkalintiems asmenims. Sąžiningai siekiant sumažinti bausmės naštą, reikėtų įvertinti ir (bent jau dalinio) atleidimo nuo kitų bausmių galimybes (ypač – baudos, kurios ribos 2017 m. pabaigoje buvo drastiškai padidintos, taip pat probacijos, viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, netgi laisvės atėmimo iki gyvos galvos, kurią atliekant negalimas lygtinis paleidimas – tokį draudimą EŽTT dar 2017 m. pavasarį pripažino prieštaraujančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai).
Viena didžiausių problemų yra ta, kad laisvės atėmimo bausmės Lietuvoje yra labai ilgos, bet amnestijos įstatymo projekte orientuojamasi tik į trumpiausias laisvės atėmimo bausmes. Galiausiai, šis amnestijos įstatymo projektas turi labai daug plika akimi matomų teisinių trūkumų, į kuriuos pagrįstai dėmesį jau atkreipė Seimo Teisės departamentas. Ir dar mano asmenine nuomone, labai nevykęs yra amnestijos progos siejimas su Lietuvos valstybės šimtmečiu ir popiežiaus vizitu. Lietuvos valstybei šimtmečio proga kaip niekad reikia stabilios baudžiamosios politikos ir kokybiškos bausmių vykdymo sistemos, o amnestija šiame kontekste yra tik rimtų sisteminių problemų sprendimo imitavimas. Ir kiek aš suprantu popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo ir popiežiaus Pranciškaus socialinę laikyseną, jiems dėl tokios politinės veidmainystės prisidengiant jų vardu turėtų būti labai liūdna.
Kokius mitus reikėtų paneigti apie kalinius visuomenėje, siekiant sėkmingos jų integracijos po bausmės atlikimo?
Pastebiu, kad viešumoje dažnai manipuliuojama tariama visuomenės nuomone bausmių klausimais, kai bet koks nenoras ar nemokėjimas kažką daryti šioje srityje lengvai pateisinamas „visuomenės nuomone“, net neklausiant, ką žmonės iš tikrųjų žino apie bausmes ir ko jie iš tiesų nori. Nėra jokios vientisos visuomenės nuomonės, jų yra įvairių ir jos priklauso nuo turimų žinių ir kompetencijos. Jokioje kitoje srityje politikams ir valdininkams taip stipriai nerūpi visuomenės nuomonė, kaip bausmių klausimu. Tikras ar tariamas apeliavimas į visuomenės (ne)palaikymą ir veda į totalitarizmą šioje srityje. Visuomenė yra tokia, kokia ji yra, jos nereikia keisti ir net nereikia tikėtis, kad tai galima padaryti. Sprendimus turi priimti profesionalai ir jei tie sprendimai bus kompetentingi ir skaidrūs, nereikės paneiginėti jokių mitų – tie, kas nori, vadinamoje „visuomenėje“, atsirinks patys.
Beje, Lietuvoje mano skaičiavimais turėtų gyventi apie šimtas tūkstančių įkalinimo patirtį turėjusių asmenų, dar kelis kartus daugiau – teistų kitomis bausmėmis. Didžioji jų dalis gyvena integruotą gyvenimą, problemų kyla tik tada, kai kažkam norisi klijuoti vien tik (buvusio) kalinio ar nuteistojo etiketę, nors žmogus tuo pačiu yra ir tėvas, brolis, sutuoktinis, autobuso vairuotojas, kaimynas, buvęs mokinys, pensininkas, kolega, krepšininkas, virėjas ar žurnalistas… Žmogus visuomet yra daugiau, nei pavieniai jo poelgiai – tai suvokiant gyvenimo perspektyvos bus daug šviesesnės visiems.
