ESTT: direktyvoje dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese nustatyta teisė įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedelsiant gauti raštišką pranešimą apie teises, netaikytina asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį
Prejudiciniais klausimais Bulgarijos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, siekė išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/13 dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 4 straipsnis, visų pirma jo 3 dalis, 6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinami taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės taikytinos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį.
Direktyvos 2012/13 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, nedelsiant gautų raštišką pranešimą apie teises. Šios direktyvos 2012/13 4 straipsnio 3 dalyje paaiškinta, kad šiame pranešime apie teises taip pat pateikiama pagrindinė informacija apie visas galimybes pagal nacionalinę teisę užginčyti suėmimo teisėtumą, pasiekti, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas, ar prašyti sąlyginio paleidimo. Minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalis taip pat susijusi su įtariamaisiais ir kaltinamaisiais, kurie yra suimti ar sulaikyti. Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad jie būtų informuoti apie suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie įtariami ar jiems dėl to pareikšti kaltinimai.
ES Teisingumo Teismas (ESTT) sausio 28 d. prejudiciniame sprendime konstatavo, kad vien iš nagrinėjamų nuostatų teksto analizės negalima nustatyti, ar asmenys, suimti vykdant Europos arešto orderį, yra priskiriami prie įtariamųjų ir kaltinamųjų, kurie yra suimti ar sulaikyti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13, ir kuriems taikomos šiose nuostatose numatytos teisės. Šiomis aplinkybėmis minėtas nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į jų kontekstą ir Direktyvos 2012/13 tikslą.
Galiausiai ESTT nusprendė, kad 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 4 straipsnį, visų pirma jo 3 dalį, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės netaikytinos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį.
Šią išvadą patvirtina šios direktyvos 21 konstatuojamoji dalis, pagal kurią šioje direktyvoje nuorodos į suimtus ar sulaikytus įtariamuosius arba kaltinamuosius turėtų būti suprantamos kaip bet kuris atvejis, kai vykstant baudžiamajam procesui įtariamiesiems arba kaltinamiesiems atimama laisvė, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kaip jis yra išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Kaip savo išvados 47 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pastaroji nuostata susijusi su situacija, kai asmuo sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti. Ši situacija skiriasi nuo tos, kuri numatyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte, t. y. nuo teisėto asmens suėmimo ar sulaikymo, siekiant neleisti neteisėtai atvykti į šalį arba kai yra pradėta jo išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra. Pastarasis atvejis atitinka Europos arešto orderio mechanizmą, įtvirtintą Pagrindų sprendime 2002/584.
Kai asmuo, kuriam taikomas Europos arešto orderis, išduotas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, yra perduodamas šį orderį išdavusios valstybės narės valdžios institucijoms, jis įgyja „kaltinamojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13, ir turi visas su šiuo statusu susijusias teises, be kita ko, numatytas šios direktyvos 4, 6 ir 7 straipsniuose. Taigi taip jis gali pasirengti gynybai ir jam užtikrinamas teisingas procesas, atitinkamai pagal minėtos direktyvos tikslus. Teisė į veiksmingą teisminę gynybą negali būti pažeista vien dėl to, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nėra informuojamas apie išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuojančias teisių gynimo priemones ir susipažinti su bylos medžiaga gali tik po to, kai perduodamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms.
