ESTT: Monrealio konvencijos sąvoka „nelaimingas atsitikimas“ apima ir sužalojimus skrydžio metu dėl kavos išsiliejimo
Ieškovė GN, kuriai tuo metu buvo 6 metai, skrido orlaiviu su savo tėvu. Skrydžio metu jie sėdėjo kartu ir tėvui pateikiui karštos kavos puodelį, jis nuslydo nuo priešais esančio atlenkiamo staliuko ir išsiliejo ant dešiniosios GN šlaunies ir krūtinės; dėl to GN patyrė antrojo laipsnio nudegimą. Nepavyko nustatyti, ar kavos puodelio turinys išsiliejo dėl atlenkiamo staliuko, ant kurio jis buvo padėtas, defekto, ar dėl lėktuvo vibracijos. Ieškovė, pagal įstatymą atstovaujama tėvo, pateikė vežėjui, Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi grindžiamą prašymą atlyginti jai 8 500 eurų žalą. Atsakovas Austrijos teismuose tvirtino, kad atsižvelgiant į tai, jog neįvyko nelaimingas atsitikimas, negali kilti jo atsakomybė pagal minėtą nuostatą. Iš tiesų kavos puodelis nuslydo, o jo turinys išsipylė ne dėl staigaus ir netikėto įvykio. Jo teigimu, sąvoka „nelaimingas atsitikimas“, kaip ji suprantama pagal Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, reikalauja, kad pasireikštų skrydžiams tipiška rizika; ši sąlyga nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta.
ES Teisingumo Teismas (ESTT) gruodžio 19 d. pasisakė, kad 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurią Europos bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. ir kuri jos vardu buvo patvirtinta 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB, 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „nelaimingas atsitikimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima visas orlaivyje susiklostančias situacijas, kai daiktas teikiant keleiviams paslaugą sužaloja keleivį, ir nereikia aiškintis, ar šias situacijas lemia skrydžiams tipiška rizika. Taigi apima ir sužalojimus dėl išsipylusios kavos.
Atkreiptas dėmesys, kad remiantis Monrealio konvencijos preambulės trečia pastraipa valstybės, šios konvencijos šalys, suprasdamos „būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę“, nusprendė nustatyti oro vežėjų atsakomybės be kaltės sistemą. Vis dėlto tokia atsakomybės be kaltės sistema reiškia, kaip matyti iš Monrealio konvencijos preambulės penktos pastraipos, kad turi būti išlaikyta „reikiama interesų pusiausvyra“, ypač kiek tai susiję su oro vežėjų ir keleivių interesais. Iš Monrealio konvencijos parengiamųjų darbų matyti, kad susitariančiosios šalys teikė pirmenybę sąvokai „nelaimingas atsitikimas“, o ne „įvykio“ sąvokai, kuri buvo pasiūlyta pirminiame projekte. Taip yra todėl, kad sąvoka „įvykis“ buvo laikomas pernelyg plačiu, apimančiu visas aplinkybes ir galinčiu lemti pernelyg didelius ginčus. Vis dėlto po šio termino pakeitimo buvo nuspręsta panaikinti Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, kuriame buvo numatyta, kad vežėjas nėra atsakingas, jei keleivio mirtį ar sužalojimus lemia keleivio sveikatos būklė. Iš esmės buvo nuspręsta, kad dėl tokio atleidimo nuo atsakomybės būtų pažeista esamų interesų pusiausvyra keleivio nenaudai ir kad bet kuriuo atveju šios konvencijos 20 straipsnyje jau buvo numatyta bendroji atleidimo nuo atsakomybės sąlyga.
Žala keleiviams turi būti atlyginta paprastai ir greitai, o kartu oro vežėjams nėra numatyta labai sunki, sunkiai nustatytina ir apskaičiuotina žalos atlyginimo našta, kuri galėtų sudaryti kliūčių ar net visiškai sustabdyti jų ekonominę veiklą. Vežėjo atsakomybės siejimas su sąlyga, kad žala turi kilti dėl skrydžiams tipiškos rizikos, arba su tuo, kad yra ryšys tarp „nelaimingo atsitikimo“ ir orlaivio naudojimo ar judėjimo, neatitinka nei įprastos sąvokos „nelaimingas atsitikimas“, numatytos Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, reikšmės, nei ja siekiamų tikslų. Oro vežėjams tenkančios žalos atlyginimo pareigos taikymas tik dėl nelaimingų atsitikimų, susijusių su skrydžiams tipiška rizika, nėra būtinas siekiant išvengti pernelyg didelės oro vežėjams tenkančios žalos atlyginimo naštos.
