LAT pasisakė dėl susitarimo su darbdaviu dėl žalos atlyginimo vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, jog tam, kad darbo sutarties šalių susitarimas dėl žalos darbdaviui atlyginimo, pasirašytas nutraukiant darbo santykius, galėtų būti vertinamas kaip novacija (prievolės pakeitimas), būtina nustatyti tiek pradinę, tiek naują šalių prievolę, kuria ji buvo pakeista, ir šalių valią dėl pakeitimo.
Taip pat išaiškinta, kad tokių susitarimų teisėtumas visais atvejais turi būti vertinamas vadovaujantis imperatyviosiomis Darbo kodekso normomis, t. y. jais negali būti pabloginama darbuotojo padėtis.
Ginčas šioje byloje kilo dėl susitarimu sukeliamų teisinių pasekmių – ar darbdavė (ieškovė) turi teisę į reikalavimo priteisti iš darbuotojos (atsakovės) susitarime nurodytą sumą patenkinimą. Susitarime buvo nurodyta, kad darbuotojai mokamas didesnis nei sutartas darbo užmokestis, ir darbuotoja įsipareigojo atlyginti darbdavei šios patirtą žalą, sumokėdama konkrečią permokos sumą per nustatytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad darbuotojai taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, ir priteisė susitarime nurodytą sumą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomai nurodė, kad, nepriklausomai nuo to, kokia pradinė prievolė siejo šalis (atsiradusi dėl žalos atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo ar kitais pagrindais), ji pasibaigė pasirašius susitarimą, kuriuo buvo sukurta nauja prievolė (įvyko novacija).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad teismai nepagrįstai netyrė, kokiu pagrindu ir aplinkybėmis darbuotojai kilo pareiga atlyginti žalą ar grąžinti permoką (jei tokia kilo apskritai). To nenustačius, į klausimą, ar įvyko novacija, atsakyti negalima, nes nežinant, kokia yra pradinė prievolė, negalima pasakyti, ar susitarime įtvirtinta prievolė yra nauja, ar susitarimu tik pakeistos galiojančios prievolės vykdymo sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad susitarimai dėl darbo teisinių santykių pagrindu atsiradusių prievolių turi būti vertinami pagal imperatyviąsias darbo teisės normas, tačiau teismai šių normų susitarimui netaikė. Teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino esminių DK normose įtvirtintų su darbuotojo atsakomybe darbdaviui susijusių aplinkybių (sąlygų), neanalizavo, ar susitarimas nepablogino atsakovės, kaip darbuotojos, padėties, palyginti su DK nustatytomis garantijomis. Kadangi teismai neištyrė visų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, jų išvados dėl darbuotojos pareigos sumokėti susitarime nurodytą sumą darbdavei negali būti laikomos teisėtomis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė dėl padarytų pažeidimų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kad būtų tinkamai ištirtos svarbios aplinkybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
