Nutraukta byla pagal sujungtus prašymus įvertinti Respublikos Prezidento dekretų, kuriais patvirtinta ne visos sudėties Vyriausybė, konstitucingumą

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu nutraukė konstitucinės justicijos bylą pagal sujungtus pareiškėjų Seimo narių grupių prašymus ištirti, ar Konstitucijos 84 straipsnio 4 punktui, 91 straipsniui, 92 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams, Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija su 2023 m. lapkričio 16 d. pakeitimais) 6 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 2 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. dekretas Nr. 1K-173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretas Nr. 1K-434 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“.

Pareiškėjų ginčytais Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretais Vyriausybė buvo patvirtinta su 12 į jos sudėtį įeinančių ministrų, nurodant jiems pavedamas vadovauti atskiras valstybės valdymo sritis.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjų ginčyti Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretai vėliau buvo keičiami atitinkamai Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 11 d. dekretu Nr. 1K-178 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. dekreto Nr. 1K-173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ pakeitimo“ ir 2025 m. rugsėjo 25 d. dekretu Nr. 1K-446 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2025 m. rugsėjo 9 d. dekreto Nr. 1K-434 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ pakeitimo“. Priėmus šiuos dekretus, buvo patvirtinta Vyriausybė su 14 ministrų.

Įsigaliojus Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 11 d. 2025 m. rugsėjo 25 d. dekretams, pareiškėjų ginčytų Respublikos Prezidento dekretų, kuriais buvo patvirtinta Vyriausybė su mažiau nei 14 ministrų, nuostatos nustojo galioti.

Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, net jeigu būtų nustatyta, kad, kaip teigia pareiškėjos, ginčyti Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretai prieštaravo Konstitucijai ir įstatymui, teisėkūros subjekto, pagal Konstituciją turinčio pareigą pakeisti arba panaikinti Konstitucijai prieštaravusį teisinį reguliavimą, intervencija į atitinkamą reglamentavimą būtų beprasmė, nes minėti Respublikos Prezidento dekretai yra iš esmės pakeisti taip, kad juose tokio reglamentavimo, kokį ginčija pareiškėjos, neliko.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjų ginčytų Respublikos Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretų atitikties Konstitucijai ir įstatymui tyrimas pagal pareiškėjų Seimo narių grupių prašymus būtų savitikslis, o savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas šią konstitucinės justicijos bylą nutraukė.

Kartu pareiškėjų prašymų kontekste Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad iki šiol Vyriausybės formavimo praktika, kiek ji susijusi su Respublikos Prezidento priimamais sprendimais dėl Vyriausybės sudėties tvirtinimo, nebuvo vienoda, o tai leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjų prašymų kontekste aktualių Konstitucijos nuostatų turinys valstybės valdžios institucijų ir (ar) pareigūnų, dalyvaujančių formuojant Vyriausybę, ne visuomet suprantamas vienodai.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas priminė, kad, pagal Konstituciją, būtent jis formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos ir principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra atskleidžiamas įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip yra ne kartą konstatavęs, teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose ir sprendimuose.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pasisakė dėl kai kurių su Vyriausybės formavimu susijusių reikalavimų, kylančių iš Konstitucijos, be kita ko, iš pareiškėjų prašymų kontekste aktualių jos 84 straipsnio 4 punkto, 91 straipsnio, 92 straipsnio 3 dalies.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 91 straipsnį, aiškinamą kartu su jos 67 straipsnio 8 punktu, 98 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybė yra kolegiali institucija, kurią sudaro Ministras Pirmininkas ir toks ministrų skaičius, kuris atitinka Seimo priimtame įstatyme, nustatančiame Lietuvoje veikiančias ministerijas, įtvirtintą ministerijų skaičių.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos ir kad rinkimai yra atsakingas politinis procesas. Atsižvelgiant į tai, buvo pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas, be kita ko, suponuoja siekį, kad Seimo rinkimuose dalyvautų politinės jėgos, gebančios vykdyti viešosios valdžios funkcijas, susijusias su kolegialios vykdomosios valdžios institucijos – Vyriausybės, veikiančios, be kita ko, rinkimus laimėjusių politinių jėgų programų pagrindu, formavimu laikantis Konstitucijoje nustatytų terminų, kaip antai iš anksto numačiusios už atskirų politinių jėgų programų nuostatų įgyvendinimą atsakingus asmenis, laimėjus rinkimus galinčius tapti kandidatais į atitinkamos valdymo srities ministrus.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad nauja Vyriausybė pradedama formuoti, kai Respublikos Prezidentas teikia Seimui svarstyti naujo Ministro Pirmininko kandidatūrą; Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus, būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, Ministro Pirmininko skyrimo, taip pat Ministro Pirmininko kandidatūros svarstymo Seime procedūra negali būti formali: įgyvendinant iš Konstitucijos, be kita ko, jos 84 straipsnio 4 punkto, kylančius Seimo įgaliojimus pritarti ar nepritarti Ministro Pirmininko kandidatūrai, Respublikos Prezidento įgaliojimus skirti Ministrą Pirmininką turi būti įvertinama, ar asmuo yra tinkamas eiti atitinkamas pareigas, be kita ko, ar jo elgesys, ar veikla leidžia pagrįstai spręsti, kad, pritarus jo kandidatūrai ar paskyrus jį Ministru Pirmininku, nebus diskredituojamas valstybės institucijos, kuriai vadovauti jis skiriamas, autoritetas, ar jo kompetencija pakankama vykdyti, be kita ko, Konstitucijoje Ministrui Pirmininkui nustatytas pareigas, susijusias su Vyriausybės formavimu. Šie reikalavimai, atsižvelgiant, be kita ko, į Konstitucijos 84 straipsnio 9 punktą, pagal kurį Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu skiria ministrus, mutatis mutandis taikytini ir Respublikos Prezidentui įgyvendinant iš Konstitucijos, jos 84 straipsnio 4 punkto, 92 straipsnio 2 dalies, kylančius įgaliojimus tvirtinti Vyriausybės sudėtį.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, atsižvelgiant į tai, kad pareiga skirti Ministrą Pirmininką, ministrus, tvirtinti Vyriausybės sudėtį pagal Konstitucijos 84 straipsnio 4, 9 punktus, 92 straipsnio 3 dalį nustatyta būtent Respublikos Prezidentui, darytina išvada, kad Respublikos Prezidentas turi teisę ir pareigą spręsti, ar skirti konkretų asmenį, ar jo neskirti Ministru Pirmininku, ministru, ar tvirtinti Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės sudėtį, ar jos netvirtinti. Taip pat pažymėtina, kad Respublikos Prezidento sprendimas parlamento daugumos remiamo asmens neskirti Ministru Pirmininku, taip pat Ministro Pirmininko pateikto kandidato į ministrus neskirti ministru turi būti pagrįstas objektyviomis svarbiomis aplinkybėmis ir (ar) priežastimis, dėl kurių konkretus kandidatas į Ministrus Pirmininkus ar Ministro Pirmininko pateiktas kandidatas į ministrus pagal Konstituciją negali būti skiriamas atitinkamai Ministru Pirmininku ar ministru. Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės sudėties nepatvirtinimas nepagrįstai ilgą laiką, nesant nurodytų objektyvių svarbių aplinkybių ir (ar) priežasčių, konstituciškai nepateisinamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal Konstituciją, Respublikos Prezidentas neturi pareigos tvirtinti tokios Vyriausybės, kuri sudaryta nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant įstatymuose nustatytų reikalavimų, nes priešingu atveju Respublikos Prezidentui tektų atsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atlikti neturėdamas pasirinkimo, t. y. nepriklausomai nuo savo valios. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokio teisinio reguliavimo negali būti, nes tai nesiderintų su teisinės valstybės ir teisingumo principais, kuriais yra grindžiama ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir visa Lietuvos teisės sistema.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko, kaip vykdomosios valdžios atstovų, įgaliojimai spręsti dėl Vyriausybės sudėties yra atriboti.

Teisė steigti ir panaikinti ministerijas, taigi ir nuspręsti, kokioms valstybės valdymo sritims vadovaujantys ministrai turi sudaryti Vyriausybę, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 8 punktą yra Seimo kompetencija.

Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją, jos 84 straipsnio 4 dalį, 92 straipsnio 3 dalį, tvirtina Vyriausybės sudėtį, taigi ir paveda ją sudarantiems ministrams vadovauti konkrečioms valstybės valdymo sritims, kuriose valstybės valdymo funkcijoms įgyvendinti Seimo priimtu įstatymu yra įsteigtos ministerijos.

Pagal Konstituciją, jos 84 straipsnio 4 punktą, 92 straipsnio 3 dalį, Ministrui Pirmininkui tenka ne tik konstitucinė teisė, bet ir konstitucinė pareiga sudaryti ir Respublikos Prezidentui pateikti tvirtinti tokios sudėties Vyriausybę, kurią tvirtindamas Respublikos Prezidentas galėtų pavesti vadovauti (paskirti vadovus – ministrus) visoms valstybės valdymo sritims, kuriose funkcijas įgyvendina Seimo priimtu įstatymu nustatytos ministerijos. Priešingu atveju būtų paneigta Seimo kompetencija spręsti dėl to, kokių valstybės valdymo sričių ministrai turi sudaryti Vyriausybę, apriboti Respublikos Prezidento įgaliojimai pavesti ministrams valdymo sritis, dalis šios kompetencijos būtų perduota Ministrui Pirmininkui. Taip būtų paneigtas konstitucinis valdžių padalijimo principas.

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos 84 straipsnio 4 punkte, 92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų Respublikos Prezidento įgaliojimų spręsti, ar patvirtinti Ministro Pirmininko sudarytą Vyriausybę, ar jos nepatvirtinti, Respublikos Prezidentui tenka pareiga prieš priimant atitinkamą sprendimą įsitikinti, ar Vyriausybė sudaryta paisant Konstitucijos ir laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, be kita ko, ar pateikta tvirtinti Vyriausybė susideda iš tiek ministrų, kiek įstatymu yra numatyta ministerijų. Kartu pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, Respublikos Prezidentas negali tvirtinti tokios Vyriausybės, kuri sudaryta nepaisant iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, tarp jų ir reikalavimo, kad į jos sudėtį įeitų įstatymu numatytą ministerijų skaičių atitinkantis ministrų, kuriuos skirti nebūtų Konstitucijoje nustatytų kliūčių, skaičius.

Konstitucinis Teismas paminėjo ir tai, kad Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatančioje Respublikos Prezidento įgaliojimus tvirtinti Vyriausybės sudėtį, Ministrui Pirmininkui įtvirtinta pareiga savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę Seimui pristatyti per šioje dalyje nustatytą terminą, t. y. per 15 dienų nuo jo paskyrimo.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei šioje Konstitucijos nuostatoje, nei Konstitucijos 84 straipsnio 4 punkte, nustatančiame Respublikos Prezidento įgaliojimus tvirtinti Vyriausybės sudėtį, atskiras terminas šiam veiksmui atlikti nenustatytas. Tai, be kita ko, reiškia, kad iš Konstitucijos, joje įtvirtinto atsakingo valdymo principo, būtent Ministrui Pirmininkui tenka pareiga sudaryti Vyriausybę ir pateikti Respublikos Prezidentui tvirtinti per įmanomai trumpiausią laiką tam, kad Respublikos Prezidentui būtų įmanoma laikantis Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje nustatyto bendro 15 dienų termino (per kurį Ministras Pirmininkas turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikti svarstyti jos programą) įsitikinti, ar Vyriausybė sudaryta paisant Konstitucijos ir laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat būtų įmanoma imtis veiksmų kliūtims, trukdančioms Vyriausybę tvirtinti paisant Konstitucijos ir laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, pašalinti.

Taigi iš Konstitucijos, joje įtvirtinto konstitucinio atsakingo valdymo principo, Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio apibrėžtą terminą Vyriausybei suformuoti, kyla reikalavimas užtikrinti, kad Respublikos Prezidentui dėl konstituciškai pagrįstų priežasčių nepatvirtinus Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės nedelsiant būtų imamasi veiksmų šioms priežastims pašalinti, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų patvirtinta paisant Konstitucijos ir laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų sudaryta Vyriausybė.

Konstitucinio Teismo informacija