Vaikas istorinėje Lietuvos konstitucinės teisės tėkmėje

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija (LR Konstitucija) vaikystę išskiria kaip vieną pagrindinių visuomenės konstitucinių vertybių. Vaikai yra lengvai pažeidžiama socialinė grupė, kurios apsaugai yra skiriamas didelis dėmesys, siekiant užtikrinti tinkamas vaikų vystymosi sąlygas. Vaikų teisių apsaugos reglamentavimu pasižymi ne tik dabartinė LR Konstitucija. Reglamentavimo užuomazgos pradėjo formuotis nuo pirmųjų lietuviškų kodifikuotų aukščiausios teisinė galios aktų, t. y. Lietuvos Statutų.

Minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio aktai pasižymi progresyvia vaiko teisių ir laisvių apsauga, prilygstančia dabartinei susiformavusiai teisei. Iš teisėtos santuokos atsiradę vaikai buvo ginami dar jiems negimus, jų teisiniai interesai buvo užtikrinami per nėščiosios perspektyvą.[1] Nėščiai moteriai buvo draudžiama įgyvendinti mirties bausmę, našlėms buvo leidžiama sudaryti naują santuoką, o tėvams tyčia nužudžius savo vaiką buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nepilnamečių apsauga buvo išplėtota globos institutu, apsaugančiu vaiką ir jo turtą tėvų mirties atveju. Statutuose ekonominių teisių reglamentavimas pasižymėjo tuo, kad vaikų teisės ir jų apsauga priklausė nuo jų lyties ir amžiaus. Pilnametystės sulaukę vaikai pasižymėjo plačiausiu vaikų teisių užtikrinimu. Berniukai tapdavo pilnamečiais sulaukę 18 metų, o mergaitės – 15 metų, o pagal Trečiojo Statuto reglamentavimą – 13 metų. Mergaitės įgaudavo pilną teisę sudaryti santuoką be jokių tėvų draudimų, tačiau esant tėvų ar globėjų nepritarimui galėdavo prarasti savo kraitį. Tiek sūnūs, tiek dukros turėjo teisę paveldėti tėvo bei motinos turto dalį. Tėvų atskirtas turtas sūnums buvo jų savarankiško gyvenimo pagrindas, o dukros teisę valdyti priskirtą turtą įgaudavo tik po santuokos sudarymo. Statutuose atsiskleidžia ir vienas iš pagrindinių teisės principų – asmens atsakomybės tik už savo veiką principas, kuris pasireikšdavo tėvų nusikaltimo padarymo atveju, kai vaikai neatsakydavo nei savo turtu, nei laisve už tėvų neteisėtas veikas. Analogiška teisinė apsauga buvo įtvirtinta brolių ir sesių nusikaltimo atveju. Nors tuometinis reguliavimas, palyginus su šių laikų teise, gali pasirodyti primityvus, tačiau LDK aktų normos paskatino tolimesnį konstitucinių vaikų teisų vystymąsi.[2]

Vis dėl to analizuojant istorines Lietuvos konstitucijas galima pastebėti, kad vaikų teisės nebuvo nuolatinis visuomenės prioritetas. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje vaikų teisėms skiriamas dėmesys daugiau apėmė visuotines konstitucines žmogaus teisės, kaip asmens laisves, saugumo užtikrinimo ir paveldėjimo teises, kurios buvo taikomos bajorams ir tam tikrais atvejais miestiesčiams.[3] Vienintelis Konstitucijos straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis vaikų teises, buvo susijęs su karaliaus sūnų teise į išsilavinimą, siekiant juos paruošti paveldėti būsimą sostą. Su tuo galima susieti ir karaliaus sūnų turimą teisę paveldėti savo tėvo sostą ir valdžią.^[4]

Lietuvos Tarpukario Konstitucijose pradėtas plačiau vystyti vaikų teisių instituto reglamentavimas. Vaikams buvo užtikrinta teisė į sveikatos apsaugą, socialinę gerovę, nemokamą pradinį mokslą. Svarbu paminėti, kad 1938 metų Konstitucija išskyrė šeimos ir motinystės straipsnių apjungimu atskiru skyriumi, kuriame buvo įtvirtintas šeimos buvimas valstybės stiprumo pamatu, išryškinant vaikų svarbą valstybei ir visuomenei.

Didžiausia pažanga, susijusi su vaiko teisių instituto išplėtojimu, buvo padaryta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir išleidus 1990 m. kovo 11 d. Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Akte buvo numatyta vaiko teisių apsauga, garantuojanti vaiko teisę į vaikystę, rūpybą, sveikatą, socialinę paramą ir nemokamą mokslą.[5] Toks reglamentavimas buvo perkeltas į 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, papildant reguliavimą įtraukiant teisę į pilietybę bei valstybės pareigą saugoti vaikystę ir teikti šeimoms paramą.[6] Konstitucijos teisinis reguliavimas ne tik įtvirtina vaikų teises, bet ir garantuoja jų apsaugą ir ginimą nurodant, kad ,,Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“^[7], taip užtikrinant ne tik pačią teisę, bet ir nukreipiant į vaiko teisių sąrašą, kuris geriausiai išplėtotas Vaiko teisių ir apsaugos pagrindų įstatyme.[8] Įstatyme nurodytos teisės yra netiesiogiai implikuojamos Konstitucijoje, garantuojančios vaiko teisę į gyvybę, asmeninį gyvenimą, individualybę, neliečiamumą ir laisvę palankias gyvenimo sąlygas ir apgyvendinimą.[9]

Apibendrinant vaiko konstitucinių teisių raidą nuo LDK laikotarpio iki šių dienų galima daryti išvadą, kad kiekvienas atitinkamo laikotarpio aukščiausios galios teisės aktas atspindėjo tuometines visuomenės vertybes ir realijas. Modernėjant visuomenei vaiko teisių institutas vystėsi ir teisiniame reglamentavime buvo padaryta didelė pažanga, leidusi teisingai sureguliuoti ir apsaugoti pažeidžiamiausią visuomenės grupę – vaikus.

Tekstą parengė Ramunė Stonkutė. Straipsnis buvo parašytas remiantis autorės 2025 m. kursiniu darbu „Šeimos konstituciniai garantai”, padedant kursinio darbo vadovei doc. dr. Agnei Juškevičiūtei-Vilienei.

[1] VILBIKAS, Alfredas (2021-07-23). Vaikų teisės ir jų apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pabaigoje. TEISMAI.LT, 26[interaktyvus]. https://www.teismai.lt/data/public/uploads/2021/08/zurnalas_nr26_-210x2975mm_web.pdf.

[2] Žr. plačiau ANDRIULIS, Vytautas; MAKSIMAITIS, Mindaugas; PAKALNIŠKIS, Vytautas ir kt. (2002). Lietuvos teisės istorija. Vadovėlis. Vilnius: Justitia, p. 206-223.

[3] Žr. plačiau RAILA, Egidijus (sud.) (2001). 1791 m. gegužės 3d. Konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.

[4] Ibid.

[5] Žr. toliau Lietuvos Respublikos įstatymasdėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Įstatymo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1990 m. kovo 1 d. Nr. I-14. Vyriausybės žinios, 1990, 9-224.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. Valstybės žinios, 1992, 33-1014.

[7] Ibid.

[8] JOVAIŠAS, Karolis (red.) (2000). Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. I dalis. Vilnius: Teisės institutas, p. 313-314.

[9] Ibid., p.328.