LAT naujausių nutarčių apžvalga: nuo statinių savininkų civilinės atsakomybės iki taikos sutarties galiojimo klausimų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl statinių savininkų atsakomybės sąlygų pasisakė, kad nepriklausomai nuo to, ar balkonais naudojasi vienas daugiabučio namo buto savininkas, ar jais naudojasi (turi galimybę naudotis) visi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, tokios aplinkybės savaime nelemia balkonų konstrukcijų nuosavybės rūšies ir nepanaikina jų priskyrimo prie bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų. Išimtis, kai sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai, taikoma tik tada, kai yra sudarytas bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikiams tenkintis, aprašas (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tai turi reikšmės ir taikant atsakomybę dėl šių bendrojo naudojimo objektų trūkumų padarytos žalos. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad balkonų laikančiosios konstrukcijos, esančios atsakovės bute, priklauso namo bendrojo naudojimo objektams, todėl atsakovė nėra atsakinga už ieškovams padarytą žalą, nes nėra balkonų laikančiųjų konstrukcijų savininkė.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju atsakovės iniciatyva atliktas ir į bylą pateiktas Ekspertinio tyrimo aktas nėra tapatus ekspertizės išvadai civiliniame procese, kuri kaip įrodinėjimo priemonė reglamentuojama CPK normomis, ir kuriame įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė užduoti klausimus ekspertui tiek prieš atliekant ekspertizę, tiek ir pateikus eksperto išvadą. Dėl šios priežasties nepagrįstais pripažintini ir kasacinio skundo argumentai, jog atsakovė ir ekspertas turėjo informuoti apie vykstantį tyrimą ir sudaryti galimybes užduoti klausimus ekspertui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovės iniciatyva ir užsakymu į bylą pateiktas Ekspertinis tyrimas laikytinas rašytiniu įrodymu, kuris vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, ir teisės aktuose neįtvirtinta ekspertinį tyrimą atliekančiam ar jį užsakančiam asmeniui pareigos užduoti klausimus prieš atliekant tyrimą ar pranešti apie jo eigą.

______

Nutartyje dėl hipotekos kreditoriaus, kaip daiktinės teisės turėtojo, teisės gynimo būdo, kai nuginčijamas hipotekos sandoris, pažymėta, kad verslo subjektas, kurio pagrindinė veikla susijusi su nekilnojamojo turto plėtotojų konkrečių projektų, be kita ko, daugiabučių statybos, finansavimu, turi žinoti apie pardavėjų šioje verslo srityje įprastai taikomą praktiką, kai butai pardavinėjami iš anksto, t. y. dar neužbaigus statybų, sudarant preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis su būsto pirkėjais. Todėl tokiais atvejais kreditorius, siekdamas hipoteka užsitikrinti suteiktos paskolos ar kredito grąžinimą, turi pasidomėti ir įsitikinti, ar plėtotojo pasiūlytas įkeisti konkretus nekilnojamasis daiktas – butas, esantis objekte, kurio statybą kreditorius finansuoja, iš tikrųjų nėra parduotas kitiems asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam nepakanka patikrinti viešo registro duomenis ir remtis paties skolininko, kaip įkaito davėjo, pareiškimais ir (ar) patvirtinimais. Tokią informaciją rūpestingas ir apdairus kreditorius gali objektyviai patikrinti ir kitais būdais (pavyzdžiui, patikrindamas, ar faktiškai pastatytu butu niekas nesinaudoja, jo neįsirenginėja, jame negyvena, ir pan.). Taigi, atsižvelgiant į nurodytos verslo srities ypatumus, hipotekos kreditoriui, siekiančiam pagrįsti savo, kaip daiktinės teisės (hipotekos) įgijėjo, sąžiningumą, tokiais atvejais turi būti keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, nes jis finansavimo teisiniuose santykiuose veikia kaip profesionalas (verslininkas). Hipotekos kreditorius tinkamai įvykdė minėtą pareigą, jei ėmėsi visų įmanomų protingų priemonių patikrinti, ar nėra hipotekos sandorio teisinių trūkumų, dėl kurių toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Nenustačius tokių aplinkybių, hipotekos kreditorius negali būti laikomas sąžiningu prieš trečiuosius asmenis. Priminta, kad kasacinio teismo praktikoje jau yra nurodyta, kad būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutarties subjektinė sudėtis ir sutarties šalių tikslai (pirkėjas – fizinis asmuo – gyvenamąjį namą ar butą paprastai įsigyja ne su vartotojo verslu ar profesija susijusiu tikslu) lemia tai, kad ši sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir šiai sutarčiai taikytinos pirkėjo (vartotojo) interesus apsaugančios įstatymų nuostatos. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos vertinimu, prioritetas turi būti teikiamas būsto pirkėjo – vartotojo, kuris laikomas silpnesniąja šalimi sutartiniuose santykiuose su verslininku, teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugai.

Atkreiptas dėmesys, kad CK 6.401 straipsnio 5 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis savaime suponuoja išvadą, jog tokio sandorio sudarymo momentu parduodamas nekilnojamasis daiktas dar nepastatytas, todėl nesuformuotas kaip turtinis vienetas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi, toks sandoris gali būti įregistruojamas tik tuomet, kai pats sutarties dalykas yra suformuotas ir įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas įstatymų nustatyta tvarka ar kaip civilinių teisinių santykių objektu galintis būti nebaigtas statyti statinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartas teisinis reguliavimas nesudaro pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, kad pirkėjas (vartotojas), pagal preliminariąją sutartį finansavęs gyvenamojo namo ar buto statybą, turi pareigą įregistruoti tokį sandorį, o neįvykdęs šios pareigos, negali remtis šiuo sandoriu prieš trečiuosius asmenis.

______

Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar faktas, kad po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka likęs turtas ir turtinės teisės priklauso šio juridinio asmens dalyviui, turi būti nustatomas ypatingosios ar ginčo teisenos tvarka. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra imperatyviai nustatytas įstatymu (CK 4.47 straipsnyje išvardyti įvairūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai), todėl negali būti nustatomas taikant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutą. Teismai nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog turtas turi priklausyti jam, galimai turi būti vertinamos kaip įrodomasis faktas ir įrodinėjamos nagrinėjant ieškinį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo (ir įrodo) vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti jį likviduoto juridinio asmens (uždarosios akcinės bendrovės) turto savininku. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 40 straipsnio 1 dalyje, 73 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta akcininko turtine teise gauti likviduojamos bendrovės turto dalį. Toks pareiškėjo reikalavimo turinys ir pagrindas patvirtina, kad šio turto jis praeityje nevaldė, neturėjo jo nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra kitų juridiniam faktui patvirtinti būtinųjų sąlygų, todėl toks pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tokiu, kai įstatymas nenustato juridinio asmens turto perėjimo juridinio asmens dalyviams po juridinio asmens likvidavimo registro tvarkytojo iniciatyva, nuosavybės teisė į tokį turtą teisme turi būti nustatoma ne kaip juridinę reikšmę turintis faktas CPK 444–448 straipsnių įtvirtinta tvarka, o ieškinio teisenos tvarka. Taigi bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai kvalifikavo pareiškėjo reikalavimo dalyką ir padarė pagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau nepagrįstai atsisakė tokį pareiškimą priimti, netaikę trūkumų šalinimo instituto. Kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas. 

______

Nutartyje dėl dėl taikos sutarties, reglamentuojančios daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams tiekiamos šilumos energijos paskirstymo bendraturčiams tvarką, vykdymo pasikeitus šių santykių teisiniam reguliavimui, pabrėžta, kad aplinkybė, kad taikos sutarties galiojimo metu pasikeitė ginčo santykiams taikytinas reglamentavimas ir šalims nebeliko galimybės savo susitarimu nustatyti šilumos kiekio dalies, skirtos pastato bendrosioms reikmėms, koeficiento, taip pat nesuponuoja priešingos išvados dėl šalių sudarytos taikos sutarties galiojimo ir šalių pareigos ją vykdyti. Nei teisės aktų, reglamentuojančių šilumos energijos paskirstymo metodus, nei imperatyvių teisės normų pasikeitimas savaime nesudaro pagrindo nevykdyti anksčiau teisėtai sudarytos sutarties sąlygų, todėl ir šiuo atveju taikos sutartis jos šalims galioja, nepaisant vėliau pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

______

Jau buvo rašyta, kad nutartyje dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo ir bankroto proceso išlaidų dengimo iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, pasisakyta, kad  JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį juridinio asmens turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai ir dengiamos bankroto proceso išlaidos, sudaro ir nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną valstybės įmonės patikėjimo teise valdomas turtas, išskyrus turtą, iš kurio negalima išieškoti įstatymų nustatyta tvarka. 

_______

LAT išplėstinė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo atnaujintą pagal nukentėjusiosios pareiškimą administracinio nusižengimo bylą dėl D. R., kuriai administracinio nusižengimo teisena nutraukta, teismo priteisto išlaidų advokato paslaugoms procese atlyginimo iš nukentėjusiosios. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 666 straipsnio, pagal kurį teismas neturi teisės tokio išlaidų atlyginimo priteisti iš administracinio nusižengimo teiseną inicijavusio asmens (nukentėjusiojo), atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nutarime, be to, nurodė, kad jeigu ANK 666 straipsnyje būtų buvęs nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas turėtų teisę priteisti išlaidų dėl suteiktos teisinės pagalbos atlyginimą advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti iš administracinio nusižengimo teiseną inicijavusio asmens, būtų sudarytos prielaidos tokiems asmenims vengti kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių ar laisvių, viešojo intereso gynimo ir būtų nepagrįstai pasunkinamas asmenų, turinčių duomenų apie galimai padarytus administracinius nusižengimus, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas. Šiems asmenims nesikreipiant į teismą dėl galimai pažeistų teisių teisminės gynybos, būtų užkirstas kelias teismui vykdyti teisingumą. LAT išplėstinė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. spalio 15 d. nutartimi, remdamasi ANK 666 straipsniu, nusprendė, kad advokato teisinių paslaugų išlaidas asmeniui, kuriam administracinio nusižengimo byla nutraukta, turi atlyginti ne nukentėjusysis, o valstybė.