Kardomosios priemonės suėmimo, paskirto galutiniu teismo sprendimu, peržiūros spragos

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas tobulinamas ne vienerius metus. Daromi įvairūs pakeitimai, vyksta aktyvus teisės profesionalų, valdžios atstovų ir teisėsaugos institucijų darbas, organizuojamos konferencijos, forumai, susitikimai. Visos šios pastangos tam, kad baudžiamasis procesas taptų efektyvesnis, greitesnis, kad jame atsispindėtų skirtingų proceso dalyvių bendradarbiavimas, o svarbiausia – būtų išvengta situacijų, kurios sudarytų prielaidas pažeisti žmogaus teises.

Vis tik, nepaisant didelių pastangų ir išteklių šiai dienai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse neišvengiama pilkų zonų, kurios išduoda, kad Lietuvoje baudžiamasis procesas vis dar ne visais atvejais užtikrina aukščiausius žmogaus teisių apsaugos standartus.

Viena jauriausių spragų, kadangi paliečia pamatines vertybes – žmogaus teisę į laisvę – yra tai, kad kai kardomoji priemonė suėmimas skiriama/pratęsiama nuosprendžiu šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso redakcija nenumato jokios atskiros nuosprendžiu paskirto/pratęsto suėmimo peržiūros procedūros, o palieka šį klausimą spręsti bendra tvarka teikiant apeliacinį skundą dėl nuosprendžio absoliučiai nediferencijuojant ar tokiu apeliaciniu skundu yra skundžiama ir kardomoji priemonė, ar ne. Tai lemia, kad asmenys, kuriems suėmimas skiriamas/pratęsiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu, nebeturi teisės į efektyvią ir greitą suėmimo teisėtumo peržiūros procedūrą, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nenumato jokių terminų, per kiek laiko turėtų būti išnagrinėtas apeliacinis skundas, kuriuo yra skundžiamas ir suėmimo paskyrimo/pratęsimo teisėtumas. Todėl tokie apeliaciniai skundai nagrinėjami bendra tvarka, kas sąlygoja, kad kartais asmenys suėmime be peržiūros procedūros praleidžia visą suėmimo paskirtą terminą arba dar blogiau – suimti būna daugiau laiko nei numato įstatymas.

Remiantis šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso redakcija, kai kardomoji priemonė suėmimas yra skiriama/pratęsiama ikiteisminio tyrimo metu arba bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ji skiriama/pratęsiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ir atitinkamai bylą nagrinėjančio teisėjo nutartimi. Tokiais atvejais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnyje aiškiai numatyta, kad minėtos nutartys dėl suėmimo paskyrimo ar šios kardomosios priemonės termino pratęsimo gali būti skundžiamos per dvidešimt dienų nuo atitinkamos nutarties priėmimo. Skundas paduodamas per suėmimą paskyrusį ar jo terminą pratęsusį teismą, o šis privalo nedelsdamas perduoti skundą aukštesniajam teismui, kuris privalo išnagrinėti skundą ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jo gavimo dienos.

Tad paskyrus/pratęsus kardomąją priemonę suėmimą ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato labai aiškią suėmimo teisėtumo peržiūros procedūrą, kuri imperatyviai reglamentuota įstatyme ir turi būti įgyvendinta operatyviai – suėmimo paskyrimo/pratęsimo teisėtumas aukštesnės instancijos teismo turi būti patikrintas per septynias dienas nuo skundo gavimo. Dėl to asmens prigimtinė teisė į laisvę ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu iki bus patikrintas suėmimo teisėtumas yra varžoma kiek įmanoma minimaliai, kas užtikrina žmogaus teisių apsaugos baudžiamajame procese standartus. Tačiau padėtis pasikeičia iš esmės, kuomet kardomoji priemonė suėmimas paskiriama arba pratęsiama apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 307 straipsnyje reglamentuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje be kita ko yra nurodomas ir sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Ši norma reiškia, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam gali paskirti naują kardomąją priemonę, panaikinti ar palikti galioti iki tol taikytą kardomąją priemonę ir atitinkamai nustatyti kardomosios priemonės paskyrimo terminą. Toks teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės laikomas sudėtine nuosprendžio dalimi, kadangi įtvirtinamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Kaip žinia, kardomosios priemonės suėmimo paskyrimas arba ar suėmimo termino pratęsimas yra itin jautrus klausimas, nes ši kardomoji priemonė maksimaliai varžo žmogaus teises ir laisves bei paliečia vieną esminių prigimtinių teisių – teisę į laisvę. Todėl suimtasis ir gynyba tokiais atvejais yra suinteresuoti kuo greičiau pateikti skundą dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo bei siekti skubaus tokio sprendimo teisėtumo peržiūrėjimo.

Vis tik, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse yra vienintelis, jau minėtas, 130 straipsnis, kuris reglamentuoja suimtojo arba jo gynėjo teisę apskųsti nutartį paskirti suėmimą arba pratęsti suėmimo terminą, ir šis straipsnis kalba apie nutarčių, kuriomis paskirtas/pratęstas suėmimas skundimą ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo. Todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnyje numatyta suėmimo peržiūros procedūra, kuomet suėmimas skiriamas/tęsiamas nuosprendžiu, negali būti netaikoma. Tokią poziciją yra išreiškęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024-07-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-168-870/2024).

Tad esamas teisinis reglamentavimas lemia, kad nuosprendžiu paskirta kardomoji priemonė suėmimas/jo termino pratęsimas gali būti skundžiama ir peržiūrima vieninteliu būdu – bendra tvarka teikiant apeliacinį skundą visais nuosprendžio klausimais, su kuriais nuteistasis nesutinka. Jokios kitos procedūros, kaip galima būtų kitaip skųsti teismo nuosprendžiu paskirtą/pratęstą kardomąją priemonę suėmimą, įstatymų leidėjas nėra numatęs, o tai reiškia, jog suimtasis negali paduoti savarankiško skundo tik dėl nuosprendžiu paskirto/pratęsto suėmimo (apeliacinį skundą dėl nuosprendžio esmės (veikos kvalifikavimo, kaltės ir kitų klausimų) pateikiant vėliau) ir tikėtis, kad šis skundas bus išnagrinėtas per septynias dienas nuo jo gavimo dienos, kaip antai tai galima, kuomet suėmimas yra skiriamas/tęsiamas nutartimis iki nuosprendžio priėmimo, o skundas dėl kardomosios priemonės paduodamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, suimtajam tampa aktuali apeliacinių skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, kurioje yra reikšmingi du Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso straipsniai – 313 straipsnis, kuris nustato nuosprendžio apskundimo terminus ir tvarką, t. y. apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta apeliacinės instancijos teismo pavadinimas, byla, dėl kurios paduodamas skundas, ir išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto motyvuoti prašymai dėl įrodymų priėmimo, išreikalavimo, įrodymų tyrimo atlikimo ir apimties, dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos, prašymai kitais klausimais.

Taip pat 321 straipsnis, kuriame reglamentuota, jog apeliacinės instancijos teismas posėdyje bylą išnagrinėja pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną. Pirmosios instancijos teismas negali skirti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme anksčiau negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei atsiliepimais į juos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos.

Vertinant šiuos straipsnius suimtojo teisės į efektyvią suėmimo teisėtumo peržiūros procedūrą aspektu, akivaizdu, kad pastarieji aiškiai patvirtina šiame straipsnyje keliamą teisinę problemą, kad kardomąją priemonę suėmimą paskyrus/pratęsus galutiniu teismo sprendimu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nenumato tokio suėmimo teisėtumo peržiūros procedūros. Suėmimą skundžiant teikiamu apeliaciniu skundu dėl nuosprendžio bendra tvarka nepriklausomai nuo to, ar apeliaciniu skundu skundžiama nuosprendžiu paskirta/pratęsta kardomoji priemonė suėmimas, ar ne, apeliacinio skundo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra diferencijuojamas. Tokiais atvejais nėra reglamentuota jokių terminų, per kiek laiko turėtų būti išnagrinėtas apeliacinis skundas ar bent jo dalis, kurioje skundžiamas suėmimo paskyrimo/pratęsimo teisėtumas, todėl asmenys, kuriems suėmimas paskiriamas/jo terminas pratęsiamas nuosprendžiu, atsiduria pilkojoje zonoje, kuri niekaip nėra reglamentuota, ir dėl to atsiranda aiškios prielaidos žmogaus teisių pažeidimams, nes asmenys suėmime gali atsidurti nepateisinamai ilgą laiką ir net pažeidžiant įstatymą.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu maksimalus terminas, kuriam iškart gali būti paskirtas suėmimas yra trys mėnesiai, o nepilnamečiui – du mėnesiai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste reikšminga tai, kad minėtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 321 straipsnyje naudojama formuluotė „negali skirti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme anksčiau negu po vieno mėnesio“ neįpareigoja pirmosios instancijos teismo skirti bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje po mėnesio nuo bylos apeliacinės instancijos teismui išsiuntimo dienos. Priešingai, ši formuluotė leidžia pirmosios instancijos teismui savo nuožiūra parinkti bet kurią bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje datą, pavyzdžiui, ir po dviejų, keturių, penkių ar net daugiau mėnesių, svarbu, kad ji tik nebūtų anksčiau nei mėnuo nuo bylos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad joks teisės aktas nereglamentuoja ir terminų, per kiek laiko pirmosios instancijos teismas turėtų išsiųsti bylą su apeliaciniais skundais į apeliacinę instanciją. Tai vėlgi yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva nuspręsti, kuri lemia aplaidumo atvejus – yra atvejų, kuomet iš pirmosios instancijos teismo nėra skubama siųsti bylos su apeliaciniais skundais į apeliacinę instanciją, o laukiama, kuomet daugiau prisikaups siųstinų bylų, dėl ko bylos išsiuntimas nukeliamas net ne vienam mėnesiui į ateitį ir atsižvelgiant į tai, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje paskiriamas net po penkių mėnesių nuo apeliacinių skundų pateikimo termino pabaigos.

Manytina, kad toks reglamentavimas, kuris leidžia teismams savo nuožiūra nuspręsti kada išsiųsti bylą su apeliaciniais skundais į apeliacinę instanciją, kuomet nėra reglamentuota jokių bylos apeliacinėje instancijoje paskyrimo ir nagrinėjimo terminų, kai apeliaciniame skunde yra skundžiamas suėmimo paskyrimas/pratęsimas, neigiamai veikia žmogaus teisių užtikrinimą baudžiamajame procese ir asmenis paverčia teisinio reguliavimo nebuvo įkaitais.

Pagal esamą reguliavimą, jei asmeniui suėmimas paskiriamas/pratęsiamas nuosprendžiu maksimaliam iš karto galimam skirti terminui – trims mėnesiams, tai net jei pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą su bylos medžiaga išsiųstų iškart suėjus apeliacinių skundų pateikimo terminui ir teismo posėdį apeliacinėje instancijoje paskirtų po mėnesio, tai nuosprendžiu paskirto/pratęsto suėmimo peržiūra pačiu idealiausiu atveju galėtų įvykti ne anksčiau nei po penkiasdešimties dienų, nevertinant to, kad sprendimas dėl suėmimo paskyrimo/pratęsimo nebus priimtas posėdžio metu, jo paskelbimas bus atidėtas, kas dar užtruks laike.

Vis tik, procesai retai vyksta idealiomis sąlygomis. Dėl darbo krūvio objektyviai nėra įmanoma apeliacinėje instancijoje paskirti visų bylų nagrinėti po mėnesio, o bylos, kuriose yra skundžiama nuosprendžiu paskirta/pratęsta kardomoji priemonė suėmimas, nėra niekaip prioritetizuojamos – jos skiriamos nagrinėti bendra tvarka, po ko teismo posėdis paprastai yra skiriamas po dviejų, trijų, kartais ir vėliau, mėnesių nuo apeliacinių skundo pateikimo termino pabaigos.

Tad šiandienos teisinio reguliavimo kontekste yra pagrįsta teigti, kad kardomosios priemonės suėmimo, paskirto/pratęsto nuosprendžiu, teisėtumo peržiūros procedūra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse iš esmės nėra numatyta. Dėl suėmimo paskyrimo/pratęsimo teisėtumo palikta spręsti kaip bet kurį kitą procesinį klausimą bendra tvarka nagrinėjant apeliacinį skundą. Dėl to asmenys, kuriems suėmimas skiriamas/pratęsiamas teismo nuosprendžiu, idealiu atveju gali tikėtis, kad jiems paskirtos kardomosios priemonės teisėtumas bus patikrintas po daugiau nei penkiasdešimties dienų, kas reiškia, kad jie bus išbuvę suėmime didžiąją dalį ar net visą iškart galimą skirti maksimalų terminą.

Atskirai reiktų paminėti atvejus, kuomet pirmosios instancijos teismai skirdami kardomąją priemonę suėmimą pastarąjį skiria aplaidžiai ir nenurodo kardomosios priemonės suėmimo skyrimo termino, kas tokiais atvejais lemia, kad asmeniui suėmimas paskiriamas neterminuotai, nors tai remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu nėra galima. Tačiau įvykus tokiam pažeidimui – nuosprendžiu paskyrus neterminuotą suėmimą, suimtasis be paskirto suėmimo teisėtumo peržiūros procedūros suėmime gali išbūti net daugiau laiko nei leidžiama iškart paskirti suėmimą. Kitaip tariant, suėmime būti ne pagal įstatyme numatytą tvarką ir viršijant iškart paskirti leidžiamus terminus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje aiškiai reglamentuota, jog kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas, kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti. Konvencija kiekvienam suimtajam užtikrina teisę būti paleistam proceso metu.

Šiais klausimais nuoseklią poziciją išsako ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), kuris bylose akcentuoja, jog esminė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo sąlyga yra suimtojo teisė aktyviai ir operatyviai siekti teisinės jo suėmimo peržiūros (EŽTT sprendimas Rakevich prieš Rusiją byloje, Nr. 58973/00), privalo būti užtikrinta suimtojo teisė, jog teismas tikrintų ankstesnio sprendimo apriboti laisvę, teisėtumą (EŽTT sprendimas DeWilde, Ooms ir Versyp prieš Belgiją byloje, Nr. 2832/66, 2835/66, 2899/66).

Taigi, žmogaus teisės į laisvę ribojimo reglamentavimas bei praktika aiškiai reikalauja, kad suėmimo paskyrimo teisėtumas ne tik kad būtų peržiūrėtas, bet būtų peržiūrėtas operatyviai ir nedelsiant priimant dėl to sprendimą. Delsimas nėra pateisinamas ir yra draudžiama asmeniui atimti laisvę kitaip nei numato įstatymas.

Todėl šiai dienai Lietuvos Respublikoje dėl teisinio reglamentavimo spragų susiklosčiusi padėtis, kuomet asmenys, kuriems suėmimas paskirtas/pratęstas nuosprendžiu, suėmimo teisėtumo peržiūros turi laukti tiek, kad iš esmės išbūna visą maksimaliai leistiną iškart skirti suėmimo terminą arba dar blogiau – net ir viršijant šiuos terminus, neužtikrina suimtiesiems teisės į operatyvią suėmimo teisėtumo peržiūros procedūrą, kas yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas, sudarantis prielaidas suimtiesiems kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl jų teisės į laisvę pažeidimo.

Pažymėtina, kad kardomosios priemonės suėmimo paskyrimas/pratęsimas ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo metu nutartimi niekuo nesiskiria nuo suėmimo paskyrimo/pratęsimo priimant nuosprendį. Paskyrus/pratęsus suėmimą nuosprendžiu pastarasis lygiai taip pat išsaugo kardomosios priemonės statusą, jo tikslai išlieka tie patys ir tai netampa bausme. Todėl teisiniu reglamentavimu suėmimo, kuris buvo paskirtas/pratęstas nuosprendžiu, peržiūrai turėtų būti sudarytos ne blogesnės sąlygos nei suėmimui, kuris paskiriamas/pratęsiamas iki nuosprendžio priėmimo nutartimi ir kurio peržiūros procedūra imperatyviai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnyje.

Atsižvelgiant į tai yra būtina keisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą papildant jo 130 straipsnį arba įtraukiant savarankišką straipsnį, kur būtų reglamentuota, kad jei kardomoji priemonė suėmimas paskiriama/pratęsiama/atsisakoma skirti suėmimą ir paskiriama kita kardomoji priemonė teismo sprendimu, priimamu išnagrinėjus bylą (nuosprendžiu, nutartimi), nuteistasis arba jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl kardomosios priemonės ir toks skundas turėtų būti nedelsiant perduodamas aukštesniajam teismui, kuris privalėtų išnagrinėti skundą ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jo gavimo dienos.

Tokios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pataisos visa apimtimi atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, užtikrintų suimtojo teisę į operatyvią suėmimo teisėtumo peržiūrą bei ženkliai prisidėtų prie žmogaus teisių apsaugos stiprinimo baudžiamajame procese.

Tekstą parengė advokatė Rasa Valiukaitė, advokatų kontora „Drakšas, Mekionis ir partneriai“