LAT pasisakė dėl hipotekos kreditoriaus teisių gynimo nebegaliojant hipotekos sandoriui

Rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-3-201-943/2024), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditoriaus teisių gynimo, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tuo pagrindu, dėl kurio nėra hipotekos kreditoriaus kaltės.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nuo pradžių (ab initio) negaliojančiais 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir jos pagrindu notarės padarytą vykdomąjį įrašą. Ieškovė nurodė, kad ji kartu su sutuoktiniu pritrūko lėšų šeimos gyvenamojo namo statyboms finansuoti, todėl jų skolinosi iš fizinio asmens (atsakovo). Buvo sudaryta maksimaliosios hipotekos sutartis, jos pagrindu buvo įkeistas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas. Ieškovei negrąžinus paskolos, atsakovas kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Vėliau paaiškėjo, kad hipotekos sandoris sudarytas pateikus suklastotą teismo nutartį dėl leidimo įkeisti butą, todėl ieškovė prašė jį pripažinti niekiniu.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Nustatęs, kad teismo nutartis, kuria išduotas teismo leidimas įkeisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, yra suklastota, teismas pripažino, kad sudarant hipotekos sutartį nebuvo įgyvendintas imperatyvus CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas gauti tokiam sandoriui teismo leidimą. Dėl to sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kas buvo baudžiamojoje byloje nagrinėjamo teisės pažeidimo subjektas, šioje byloje pakanka duomenų konstatuoti aplinkybei dėl neįgyvendinto imperatyvaus įstatymo reikalavimo.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. 

Pateiktame kasaciniame skunde atsakovas, be kita ko, teigė, kad teismai netinkamai taikė sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių gynimą reglamentuojančias teisės normas, nes sandoris pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, dėl kurio nėra hipotekos kreditoriaus kaltės. 

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu paaiškėjo, kad byloje prašomos pripažinti negaliojančia hipotekos sutarties negaliojimo pagrindas buvo iš esmės sukurtas ieškovės ir jos sutuoktinio nusikalstamais veiksmais (bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme buvo sustabdytas, iki įsiteisės apkaltinamasis teismo nuosprendis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad tai, jog ieškovė nusikalstamais veiksmais prisidėjo prie byloje ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindo sukūrimo, nereiškia, jog toks sandoris gali būti paliktas civilinėje apyvartoje. Dėl to pagrįsta laikyta teismų išvada sandorį pripažinti negaliojančiu ir teismų procesiniai sprendimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu palikti iš esmės nepakeisti.

Tačiau kasacinis teismas pripažino, kad ieškovės atliktų veiksmų vertinimas yra reikšmingas sprendžiant dėl tokio sandorio negaliojimo teisinių pasekmių taikant specialias hipotekos pabaigos nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisakė, nes laikėsi pozicijos, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo taikyti hipotekos kreditoriaus gynybos būdą (CK 4.197 straipsnio 6 dalis). Kasacinis teismas tokį sprendimą – nespręsti dėl hipotekos sandorio negaliojimo teisinių padarinių – pripažino kaip priimtą pernelyg formaliai taikant apeliacinio skundo ribas nustatančias teisės normas, pažeidžiant įstatymo reikalavimą išspręsti negaliojančiu pripažinto sandorio teisinių pasekmių klausimą, prieštaraujant bendram teisės principui – iš neteisės negali atsirasti teisė.

Kasacinis teismas nurodė, kad, spręsdamas dėl galimybės palikti galioti sąžiningo kreditoriaus teisę net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako, teismas turi ne tik nustatyti hipotekos sandorio negaliojimo pagrindus, bet ir įvertinti, ar hipotekos sandorio teisiniai trūkumai, sudarę pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, faktiškai buvo žinomi, galėjo būti žinomi hipotekos kreditoriui, ir jis, nepaisydamas jam žinomų tokio sandorio teisinių trūkumų, vis tiek tokį sandorį sudarė, t. y. turi būti įvertintas hipotekos kreditoriaus sąžiningumas, be to, turi būti nustatyta ir įvertinta, kaip skolininkas prisidėjo prie tokių sandorių negaliojimo teisinių trūkumų atsiradimo. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė suvokė, jog, veikdama kartu su sutuoktiniu, pateikdama notarei žinomai netikrą teismo nutartį įkeisti butą, panaudojo žinomai netikrą dokumentą, ir norėjo taip veikti; nuosprendžiu pripažinta, kad ieškovė veikė tyčia, o ne dėl neatsargumo, neabejotinai reikšmingos teismui nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia teisinių pasekmių.

Kadangi bylą nagrinėję teismai apskritai nesprendė dėl hipotekos sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, tai liko teismų nenustatytos ir nevertintos aplinkybės, susijusios su hipotekos kreditoriaus sąžiningumu, reikšmingos CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostatai taikyti. Dėl to kasacinis teismas klausimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių nusprendė perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija