Įvyko pirmoji arbitražui Baltijos šalyse skirta trijų universitetų mokslinė konferencija
Kiekvienais metais vykstanti Vilniaus arbitražo diena sutraukia gausų būrį tiek Lietuvos, tiek ir užsienio arbitražo specialistų. Šiam renginiui augant, natūraliai atsiranda ir idėjų organizuoti papildomus renginius, kuriuose būtų aptariamos specifinės ir nekasdienės temos, plėtojamas arbitražo kaip ginčų sprendimo būdo populiarumas.
Šiais metais Vilniaus arbitražo dienos proga Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, Rygos aukštoji teisės mokykla ir Tartu universiteto Teisės mokykla arbitražo entuziastus pakvietė į pirmąją tarptautinę mokslinę konferenciją, skirtą trijų Baltijos šalių arbitražo įstatymų ir praktikos aptarimui – „Arbitration in the Baltics: Distinctiveness vs. Global Conformity“.
Konferencijos, kurią sveikinimo žodžiu atidarė prof. dr. Rimantas Simaitis, metu visų trijų Baltijos šalių atstovai ne tik papasakojo apie tarptautinio arbitražo reguliavimo Baltijos šalyse raidą, bet ir aptarė pagrindinius kylančius probleminius aspektus, teismų požiūrį.
Pirmiausia, rytinėje konferencijos sesijoje Vilniaus universiteto Teisės fakulteto atstovai dr. Vigita Vėbraitė, dr. Milda Markevičiūtė ir dr. Tadas Varapnickas, moderuojant dr. Eglei Zemlytei, papasakojo apie arbitražo raidą Lietuvą. Pirmoji Komercinio arbitražo įstatymo redakcija Lietuvoje buvo priimta jau 1996 m., o peržiūrėta – 2012 m. Lietuvoje įgyvendintas UNCITRAL Pavyzdinis tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas, tad mūsų šalyje galiojantis teisinis reglamentavimas atspindi geriausias ir moderniausias pasaulines tendencijas. Vis dėlto, tam tikros sritys galėtų būti ir tobulinamos. Bene daugiausia kritikos sulaukė arbitruotinumo reglamentavimas. Lietuvos įstatymų leidėjas, skirtingai nuo gerosios užsienio valstybių praktikos, įstatyme numatė konkrečias ginčų kategorijas, kurios negali būti perduodamos arbitražui vietoje to, jog būtų nustatyti tam tikri kriterijai ir pagal juos sprendžiamas ginčo arbitruotinumas. Nors tuo siekta užtikrinti, kad arbitruotinų ginčų sąrašas nebūtų plečiamas, teismų praktika rodo, jog tam tikrais atvejais teismai yra linkę į nearbitruotinų ginčų kategoriją įtraukti ir ginčus, kuriuos įstatymas leidžia spręsti arbitražu, pvz., juridinio asmens veiklos tyrimo ginčai.
Taip pat kritikuotas ir įstatymų leidėjo sprendimas įstatyme numatyti, jog valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, prieš sudarydamos arbitražinį susitarimą, turėtų gauti savo steigėjo sutikimą. Tiesa, diskusijos dalyviai vieningai sutiko, kad teismai šią pasenusią nuostatą interpretuoja liberaliai ir didesnių taikymo problemų ji nekelia.
Antrojoje konferencijos dalyje svečiai iš Latvijos – Rygos aukštosios teisės mokyklos docentas dr. Aleksandrs Fillers, Latvijos prekybos ir pramonės rūmų arbitražo teismo arbitražo tarybos pirmininkas Ivo Klotiņš ir advokatų kontoros Cobalt vyr. teisininkė Maija Tipaine, moderuojant Rygos aukštosios teisės mokyklos lektoriui dr. Toms Krūminš – pristatė Latvijos arbitražo raidą. Skirtingai nuo Lietuvos ir Estijos, Latvijos pasirinktas modelis istoriškai sulaukdavo ypač daug kritikos tiek pačioje Latvijoje, tiek ir už jos ribų. Vietoje to, kad įgyvendintų geriausias užsienio praktikas, Latvija nusprendė eiti savo keliu, o tai lėmė, jog Latvijoje net nebuvo įtvirtinto arbitražo sprendimo panaikinimo mechanizmo. Šalia to teisinis reglamentavimas sudarė sąlygas steigti arbitražo institucijas ir vienu metu jų skaičius Latvijoje pasiekė net 214 (tuo tarpu Lietuvoje aktyviai veikia viena arbitražo institucija – Vilniaus komercinio arbitražo teismas).
Vis dėlto, galiausiai Latvijos įstatymų leidėjas ryžosi peržiūrėti teisinį reglamentavimą ir artinti jį prie kitų proarbitražiškų valstybių. Pagal naujausius pakeitimus, įsigaliojusius tik šiemet, arbitražo sprendimų panaikinimui bus taikomi tokie patys pagrindai, kokie numatyti UNCITRAL Pavyzdiniame įstatyme. Taip pat švelninami reikalavimai arbitražinio susitarimo formai, sudaromos prielaidos arbitru skirti asmenį, neįtrauktą į arbitražo institucijos arbitrų sąrašą ir pan. Nors dar prireiks laiko įvertinti, kaip šie pakeitimai veikia praktikoje, tačiau naujasis teisinis reglamentavimas nuteikia pozityviai.
Galiausiai paskutinėje konferencijos dalyje Estijos arbitražo bendruomenės atstovai Tartu universiteto Teisės mokyklos lektorė dr. Eveli Lume ir Harju apygardos teismo teisėjas Kai Härmand, moderuojant advokatų kontoros Cobalt partnerei Lembit Tedder pristatė Estijos arbitražo reguliavimą ir praktiką. Arbitražas Estijoje vystėsi panašiai kaip ir Lietuvoje – Estija dar 2006 m. įgyvendino UNCITRAL Pavyzdinį įstatymą. Vis dėlto, svečiai iš Estijos pabrėžė, jog tam, kad arbitražas būtų dar populiaresnis, jis turėtų būti efektyvesnis už teisminę sistemą. Tuo tarpu Estijos teismų sistema yra ypač efektyvi, o tai lemia, kad arbitražas, nors ir naudojamas ginčams spręsti, nesulaukia tokio populiarumo kaip kitose šalyse.
Apibendrinant, ši pirmoji mokslinė trijų Baltijos šalių universitetų konferencija tapo puikia įžanga į kitus Vilniaus arbitražo dienos renginius, leido tiek vietos teisininkams, tiek ir svečiams geriau pažinti arbitražo praktiką Baltijos šalyse, suprasti egzistuojančius skirtumus ir panašumus. O iškart po šios konferencijos vykę Lietuvos advokatūros, Vilniaus universiteto ir advokatų kontorų Ellex Valiunas ir Sorainen organizuoti mokymai apie Tarptautinės advokatų asociacijos Įrodymų rinkimo tarptautiniame arbitraže taisykles leido derinti teorines žinias su praktinėmis.
Tekstą parengė dr. Tadas Varapnickas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto vyr. lektorius
