LVAT sprendė dėl vizų išdavimo tvarkos aprašo dalies nuostatų teisėtumo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje ( Nr. eI-5-662/2023) dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (Aprašas) dalies nuostatų teisėtumo.
Byloje vertinta, ar minėto Aprašo 87 punktas ir 10 priedas tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą apsiriboti standartizuotoje formoje iš anksto suformuluotų apibendrinto pobūdžio pagrindų nurodymu nepakanka, siekiant konstatuoti tokio administracinio sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto imperatyvams. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, pateiktus kompetentingų institucijų priimtus sprendimus atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vis dėlto pasižyminčius detaliais motyvais, bei pabrėždama tai, kad vizų tarnybos valstybės tarnautojų diskrecija, priimant sprendimus atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, pateikti detalesnius atitinkamą sprendimą lėmusius motyvus, bei tokios diskrecijos įgyvendinimo sąlygos ir tvarka nėra reglamentuota, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo aspektu nagrinėjami visuomeniniai santykiai klostosi ne teisės pagrindu.
Tokia situacija netoleruotina pirmiausia dėl viešojoje teisėje taikomų įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principų, lemiančių tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Antra, toks nepakankamai išbaigtas reguliavimas nesudaro prielaidų pagrįstai spręsti, jog kiekvienu atveju sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (kaip vientisas dokumentas ar kelių dokumentų visuma) iš tiesų atitiks administraciniam sprendimui taikomus imperatyvius reikalavimus, nustatytus įstatymuose.
LVAT sprendime akcentuota ir tai, kad minėtose VAĮ normose nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo būtinybę determinuoja, be kita ko, su gero administravimo principu neatsiejamai susijusios asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą efektyvaus užtikrinimo imperatyvas. Atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos specifiką, nelygu, kokia aplinkybė iš Aprašo 10 priede nustatyto sąrašo nulėmė sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nepateikus detalesnių atitinkamo sprendimo motyvų, užsieniečiui gali būti reikšmingai apribota galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, taigi, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kvestionuotos Aprašo normos pareiškėjo nurodyta apimtimi yra VAĮ 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijoje, įgyvendinimą. Šio procesinio sprendimo oficialus paskelbimas atidėtas, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2023 m. liepos 19 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija
