LAT išnagrinėta byla dėl Advokatūros diskrecijos laikinai išbraukti advokatą iš praktikuojančių advokatų sąrašo įgyvendinimo

Vasario 9 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Ieškovas (advokatas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovės Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos (Advokatų taryba, Taryba) sprendimą, kuriuo jis laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, ir palikti galioti Lietuvos advokatūros šiuo klausimu anksčiau priimtą sprendimą netaikyti laikino išbraukimo iš šio sąrašo.  

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškovas yra kaltinamas padaręs tyčinį sunkų korupcinį nusikaltimą teisingumo įgyvendinimo srityje, o baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota teismui, todėl atsakovė, įvertinusi nusikaltimo pobūdį, ryšį su advokato profesine veikla, taip pat tai, kad ieškovo kaip teisiamojo statusas kenkia Lietuvos advokatūros, advokatų klientų bei visuomenės interesams, turėjo diskreciją spręsti dėl laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Teismas laikėsi nuomonės, kad Advokatų taryba nėra apribota, kokioje stadijoje ir kiek kartų gali svarstyti laikinosios priemonės taikymo klausimą.  

Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas yra kaltinamas padaręs korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką (sunkų nusikaltimą), taigi atsakovė turėjo pagrindą priimti tokį sprendimą. Pažymėta, kad Advokatūros įstatyme nedraudžiama grįžti prie klausimo dėl advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo svarstymo net iš esmės nepasikeitus aplinkybėms.

Pateiktame kasaciniame skunde ieškovas kėlė klausimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Advokatūros diskreciją spręsti laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, taikymo, teigdamas, kad aiškaus teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos nebuvimas sudaro sąlygas atsakovei esant iš esmės tai pačiai situacijai priimti priešingus sprendimus.

Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas pažymėjo, kad viena svarbiausių advokato teisinio statuso turėjimo ir advokato veiklos prielaidų yra nepriekaištingos asmens reputacijos (elgesio) principas. Nurodytos prielaidos išnykimas, t. y. profesinių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pažeidimas, yra pagrindas atimti asmeniui teisę verstis advokato praktika ir panaikinti advokato teisinį statusą. Pažymėta, kad aplinkybė, jog advokatas yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, savaime nereiškia jo nepriekaištingos reputacijos praradimo.

Galimybei taikyti laikiną išbraukimą gali būti reikšmingas ne tik įtarimo lygis, paprastai stiprėjantis procesui judant į priekį, ar savaime tam tikros proceso stadijos pradžia, bet ir kitos aplinkybės. Teisė ir pareiga spręsti, ar konkrečiu atveju advokato įtarimas (kaltinimas) nusikalstamos veikos padarymu yra pagrindas tokioms rimtoms abejonėms dėl jo atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimui, kad reikėtų laikinai išbraukti jį iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, pagal įstatymą suteikta Advokatų tarybai. Tačiau įstatyme nedetalizuojamas šio subjekto diskrecijos įgyvendinimas, t. y. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatoje tiesiogiai nenurodoma, kokioje baudžiamojo proceso stadijoje ir kiek kartų Advokatų taryba gali svarstyti šios priemonės taikymą, ar įmanomas jos panaikinimas procesui dar nepasibaigus. Taip pat nėra pateikiami jos taikymo kriterijai, aplinkybės, kurias toks subjektas privalo vertinti, jų reikšmė priimant vienokį ar kitokį sprendimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės verstis advokato praktika apribojimas yra galimas ir reikalingas, nes juo siekiama teisėtų tikslų. Kita vertus, pažymėjo, kad advokatas, įtariamas ar kaltinamas nusikalstama veika, dėl tokio statuso, taip pat dėl taikomos teisę verstis advokato praktika ribojančios priemonės savaime nepraranda Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, jos Protokolo Nr. 1 pirmame straipsnyje nustatytų teisių apsaugos garantijų. Taigi nekvestionuojant aptariamo ribojimo tam tikrais atvejais būtinybės, tokio įstatyme nustatyto kompetentingo subjekto diskrecijos įgyvendinimas priimant sprendimus dėl šio apribojimo taikymo turi derėti su esminiais principais ir atitikti Konvencijos nuostatų dėl teisės į privatų gyvenimą gerbimo, teisės į nuosavybę, aiškinamų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, reikalavimus. Teismas, siekdamas užtikrinti įstatymo numatomumo reikalavimų laikymąsi, turi tokią labai bendro pobūdžio įstatymo nuostatą aiškinti nustatydamas, ar konkrečiu atveju yra reikšmingų ir pakankamų priežasčių riboti asmens teisę verstis advokato praktika, ar ribojimas proporcingas minėtiems teisėtiems tikslams, ar pateisinamas esamoje situacijoje, ar netrukdomo naudojimosi nuosavybe – advokato praktika – ribojimas neuždeda advokatui pernelyg didelės naštos, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, ar aiški šių diskrecinių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, ar įgaliojimai įgyvendinti tinkamu būdu.

Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad atsakovės sprendimo priėmimui taikytinas bendro pobūdžio teisinis reglamentavimas ir jos sprendimo motyvų nebuvimas sudaro pagrindą abejoti tinkamu Advokatūros diskrecijos pagal Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies normą įgyvendinimu, jos sprendimo suderinamumu su teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principais. Kadangi abstrakčios normos pagrindu priimtas sprendimas nepagrįstas kokiais nors motyvais, tai teismas turėjo patikrindamas įvertinti, ar pritaikyta priemone (laikinu advokato veiklos apribojimu) buvo siekiama teisėto tikslo, ar ji proporcinga ir pateisinama esamoje situacijoje (ar visuomenėje ir ikiteisminėje stadijoje gana plačiai aptarinėtos baudžiamosios bylos viešo teisminio nagrinėjimo pradžia (teismo posėdžio datos nustatymas) laikytina pateisinančia iš naujo nagrinėti klausimą dėl laikino išbraukimo ir priimti priešingą nei prieš tai sprendimą, kai apie bylos perdavimą nagrinėti teismui buvo žinoma ir priimant pirmesnį sprendimą, kuriuo toks apribojimas advokatui netaikytas), ir išsamiai motyvuoti, nurodydamas reikšmingus ir pakankamus ribojančios priemonės taikymo argumentus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija