Ikiteisminis tyrimas – nutrauktas: kas turi teisę apskųsti tokį sprendimą

Ikiteisminio tyrimo nutraukimas – vienas iš galimų ikiteisminio tyrimo stadijos užbaigimo būdų. Priklausomai nuo įstatyminio pagrindo ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas: vienasmeniškai priimtu prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuriuo patvirtinamas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

Kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu, šis procesinis sprendimas per dvidešimt dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Jei pastarasis atsisako patenkinti skundą, toks jo nutarimas per dvidešimt dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiamas apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis – apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos, skundus paduodant per nutartį priėmusį teismą.

Kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuriuo patvirtinamas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, šie procesiniai sprendimai taip pat gali būti skundžiami apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos, skundus paduodant per nutartį priėmusį teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal šiuo metu galiojančias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias aptariamą ikiteisminio tyrimo stadijos užbaigimo būdą, teisę paduoti skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, taigi ir ginčyti tokio procesinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą teisme, turi tik oficialų procesinį statusą konkrečiame ikiteisminiame tyrime įgiję asmenys, t. y. įtariamasis, jo atstovas, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai.

Visgi praktikoje ne visuomet asmeniui, tiesiogiai suinteresuotam baudžiamojo proceso eiga ir baigtimi, suteikiamas vienoks ar kitoks procesinis statusas.

Neretas atvejis, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal privataus fizinio ar juridinio asmens skundą, pareiškimą ar pranešimą, bet proceso eigoje šis asmuo – pareiškėjas – neįgyja nei nukentėjusiojo, nei civilinio ieškovo statuso.

Iki 2011 metų rugsėjo toks pareiškėjas dažniausiai net nebuvo informuojamas apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI‑1478 (įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 1 d.) Baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnis, reglamentuojantis ikiteisminio tyrimo nutraukimą, buvo papildytas nuostata, kad apie sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pranešama asmeniui, pagal kurio skundą, pareiškimą ar pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kita vertus, pareiškėjo teisė apskųsti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą įstatyme įtvirtinta nebuvo. Dėl to tokių asmenų paduotus skundus, ginčijant ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumą ir/ar teisėtumą, dažnu atveju buvo atsisakoma nagrinėti. Tik ilgainiui, teismams sprendžiant klausimą dėl procesinio statuso neįgijusio pareiškėjo teisės apskųsti ikiteisminio tyrimo nutraukimą, ėmė vyrauti nuomonė, kad visgi galimybė pareiškėjui paduoti tokį skundą, atsižvelgiant į tiesioginį suinteresuotumą byla, turi būti užtikrinta. Priešingu atveju bus pažeista šio asmens konstitucinė teisė į teisių ir laisvių teisminę gynybą.

Analizuojant teismų praktiką pastebima, kad pastaraisiais metais pareiškėjo teisės skųsti ikiteisminio tyrimo nutraukimą klausimas teismuose jau nebuvo sprendžiamas. Taigi galima daryti išvadą, kad aptariama problema buvo išspręsta teismų praktikos dėka ir šiuo metu, nepaisant įstatyminio reglamentavimo trūkumų, subjektams, sprendžiantiems skundų priėmimo klausimą, nebekyla abejonių, kad pareiškėjui privalo būti užtikrinta galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus, paduodant skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Dar vienas atvejis – kai baudžiamasis procesas vienasmeniškai priimamu prokuroro nutarimu nutraukiamas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

Šiuo įstatyme įtvirtintu pagrindu ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas tik patikimai nustačius, kad konkretus asmuo, t. y. mažametis ar nepilnametis vaikas, atliko veiksmus, turinčius vienos ar kitos nusikalstamos veikos požymių, apie ką ir bus pasisakoma prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tačiau dažnu atveju asmuo, dėl kurio veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, dėl savo amžiaus nebus įgijęs įtariamojo statuso. Atitinkamai jis neturės gynėjo, taip pat jokiam asmeniui nebus leista dalyvauti procese kaip vaiko atstovui.

Kitaip tariant, baudžiamajame procese nebus procesinį statusą įgijusių asmenų, kurie pagal įstatymą turėtų teisę paduoti skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo vaiko interesais, nors šis procesinis sprendimas tiek pastarajam, tiek jo tėvams/globėjams gali turėti įvairių teisinių pasekmių. Pavyzdžiui, pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatomis, mažamečiui ar nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, gali būti skiriamos šiame įstatyme numatytos minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės.

Procesinis sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame pasisakoma apie vaiko veiksmus, turinčius baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos požymių, taip pat gali būti panaudotas kaip vienas iš pagrindinių rašytinių įrodymų civiliniame procese, jei, pavyzdžiui, nukentėjusiuoju ir/ar civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime pripažintas asmuo pareikštų ieškinį dėl galbūt patirtos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo.

Nepaisant visų šių aplinkybių, kaip jau minėta, gali susidaryti situacija, kai baudžiamajame procese nebus nė vieno asmens, turinčio įstatyme įtvirtintą teisę ginčyti prokuroro išvadų dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo mažamečio ar nepilnamečio veiksmuose, pagrįstumą, ginant šio vaiko teises ir teisėtus interesus, taip pat ir kreipiantis į teismą.

Susiformavusios teismų praktikos šiuo klausimu nėra, kas leidžia spręsti, kad vaikų, patekusių į teisėsaugos akiratį, interesai nėra aktyviai ginami. Tad belieka tikėtis, kad šią teisės spragą įstatymų leidėjas anksčiau ar vėliau užpildys, o iki to laiko sprendžiant skundų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, priėmimo klausimą taip pat bus atsižvelgiama į tokius skundus paduodančių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi ir vadovaujamasi ne vien tik baudžiamojo proceso įstatymo raide, bet ir minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinančia kiekvieno asmens teisę ginti pažeistas teises teisme.

Tekstą parengė advokatų kontoros „Marger“ teisininkė, advokato padėjėja Jūratė Tutinienė