Sporto treneriams išmokėtas atlygis: atlyginimas už paslaugą ar darbo užmokestis?
Mokestinių ginčų komisija pristato dar vieną neseniai pasibaigusį mokestinį ginčą, susijusį su sporto veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022-10-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1010-602/2022).
Pasibaigusioje byloje mokesčių administratoriaus buvo nustatyta, jog pelno nesiekianti sporto organizacija su rinktinės treneriais, kurie buvo įregistravę individualią sporto veiklą, sudarė sutartis dėl trenerių paslaugų įsigijimo. Patikrinimo metu mokesčių administratoriaus buvo konstatuota, jog organizacija išmokėtas sumas turėjo priskirti ne individualios veiklos išmokoms, o darbo santykių pagrindu išmokėtam atlygiui ir privalėjo apmokestinti kaip darbo užmokestį darbuotojams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog ginčo situacijoje tarp sporto federacijos ir trenerių susiklostę santykiai atitinka darbo santykius. Esminiai darbo santykių požymiai yra siejami su tuo, kad darbuotojas, gaudamas nustatytą darbo užmokestį, dirba tam tikrą darbą ar vykdo tam tikrą darbo funkciją, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Šioje konkrečioje byloje buvo nagrinėjama, kokie faktiškai santykiai susiformavo: ar sporto treneriai teikė civilinio pobūdžio paslaugas kaip profesinę individualią veiklą vykdantys asmenys ar, vis dėlto, santykiai atitiko darbdavio ir darbuotojo santykius. Nors, įvertinęs faktines aplinkybes ir šalių argumentus, teismas pripažino, jog dalis aplinkybių atitiko darbo sutarčių požymius, tačiau nebuvo pagrįstas vienas iš esminių darbo sutarčių požymių – darbo santykiams būdingas pavaldumas, todėl sporto treneriams išmokėtas atlygis nepagrįstai buvo pripažintas darbo užmokesčiu.
Komisijos narės Vilmos Vildžiūnaitės komentaras dėl sporto trenerių apmokestinimo
Apibendrinant aptartą teismo nutartį, teismų praktiką bei galiojantį teisinį reguliavimą, galima išskirti tokias esmines nuostatas, susijusias su trenerių veiklos mokestiniu vertinimu:
Pirma, trenerių, kaip ir kitų profesionalaus sporto dalyvių veikla pagal sporto veiklos sutartį turi specifinių ypatumų, nulemtų specialaus teisinio reguliavimo pagal Sporto įstatymą. Profesionalaus sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams santykiams. Sporto teisiniams santykiams nebūdingi tam tikri darbo teisinių santykių požymiai – pavaldumas, garantijos darbuotojams, darbo sutarties nutraukimo ribojimai, teisė į atostogas ir kiti – tai yra šalių susitarimo dalykas. Šiuose teisiniuose santykiuose vyrauja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus (sportinio) rezultato siekimas. Sportinės veiklos sutartims taip pat būdingos kitos specifinės sąlygos, pavyzdžiui, sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, sportininko apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo.
Antra, trenerių individualios veiklos atveju privalo būti sudaryta sportinės veiklos sutartis (Sporto įstatymo 28 straipsnio 2 dalis), tačiau šios sutartis sudarymas savaime nereiškia, kad treneris vykdo savarankišką (individualią) veiklą ir ši sutartis negali sukurti darbo santykių. Susiklostę trenerių ir sporto organizacijos santykiai vertinami ne pagal sutarties pavadinimą, bet pagal joje išdėstytų sąlygų visumą. Be to, šalių santykiai gali būti pripažinti darbo santykiais remiantis turinio viršenybės prieš formą principu, kuris veikia į abi puses, t. y. ne tik mokėtojo nenaudai, bet ir mokėtojo naudai, jei yra formalių trūkumų.
Trečia, kai kurie darbo santykių ir sporto paslaugų elementai gali būti iš esmės panašūs (pavyzdžiui, tai, jog įstaiga suteikia treniruotėms patalpas ar suteikia sporto aprangą), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Aplinkybės, jog paslaugų užsakovas neatlygintinai aprūpina trenerius patalpomis, apranga, inventoriumi ir kitomis priemonėmis arba dengia trenerių išlaidas stovyklų ir varžybų metu (kelionių, apgyvendinimo, maitinimo, draudimo), savaime nepaneigia individualios veiklos vykdymo fakto. Vien tai, kad trenerių paslaugų atveju atlygis mokamas ne už konkretų pasiektą rezultatą, o už pačią teikiamą paslaugą – sportininkų rengimą varžyboms, savaime nereiškia, kad susiklostė darbo santykiai.
Ketvirta, darbo santykių buvimas galėtų būti konstatuotas tik pateikus įrodymus, jog sporto įstaigą ir trenerius siejo būtent darbo santykiams būdingas pavaldumas, kuris reiškia, jog trenerių darbo funkcijų vykdymas buvo neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir jo nurodymų vykdymo. Šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp trenerių susiklosčiusio pavaldumo komandoje ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą yra įprastas ne tik darbo santykių, bet ir bet kokių atlygintinų paslaugų teikimo atvejais.
Penkta, sprendžiant dėl darbo santykių buvimo ar nebuvimo, gali būti reikšmingos tokios aplinkybės kaip darbo laiko (darbo režimo), vietos, darbo garantijų, atsakomybės ir ginčų tarp trenerių ir įstaigų nagrinėjimo tvarka, taip pat aplinkybės, susijusios su šių santykių dalyvių elgesiu prieš sudarant ar vykdant sportinės veiklos sutartį. Tačiau yra neaktuali aplinkybė, jog treneris iš kitų asmenų negavo jokių kitų individualios veiklos pajamų, t. y. gavo tik iš sporto organizacijos.
Mokestinių ginčų komisijos informacija
