Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį Sausio 13-osios byloje

2022 m. birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį baudžiamojoje byloje (2K-7-39-1073/2022), kurioje asmenys buvo nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų: tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo, t. y. nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos valstybę rengimo, karinės operacijos planavimo ir jos įvykdymo 1991 m. sausio mėn. užimant Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei kitus objektus, įvedant komendanto valandą.

Pirmosios instancijos teismas dėl minėtų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažino kaltais ir nuteisė 67 užsienio valstybės piliečius, paskirdamas jiems laisvės atėmimo bausmes. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio daliai dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais, tačiau pakeitė nuosprendžio dalį dėl kai kuriems nuteistiesiems paskirtų bausmių bei nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priteisimo.

Teikdami kasacinius skundus, dvylika nuteistųjų ir (ar) jų gynėjai iš esmės prašė panaikinti žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžius ir nuteistuosius išteisinti arba bylą jiems nutraukti. Kasaciniuose skunduose buvo keliami klausimai tiek dėl netinkamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo ir civilinio kodeksų nuostatų taikymo, tiek dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų proceso teisės normų, tarptautinių teisės aktų pažeidimų.

Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinė septynių teisėjų kolegija nusprendė, kad visi kasatorių iškelti teisės aiškinimo ir taikymo, bausmių skyrimo, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų klausimai yra nepagrįsti, todėl vienuolikos nuteistųjų ir (ar) jų gynėjų kasacinius skundus atmetė, o J. M. gynėjo kasacinį skundą tenkino iš dalies. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės J. M. paskyrimo teisėjų kolegija koregavo dėl nustatyto proceso pažeidimo skiriant jam suėmimą dar iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi nusprendus taikyti J. M. kardomąją priemonę suėmimą buvo pažeistos sąžiningo ir tinkamo proceso, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatos, nes, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo jam pasiprašius atlikti laisvės atėmimo bausmę, ji buvo atlikta likus dvidešimčiai dienų iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Kadangi suėmimo skyrimas asmeniui, savo noru atlikusiam nors ir neįsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirtą bausmę, negali būti nulemtas gresiančios griežtesnės bausmės skyrimo galimybės, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas skirti nors ir trumpalaikį suėmimą asmeniui, atlikusiam bausmę, yra prieštaraujantis baudžiamojo proceso principams ir kompensuotinas taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažino vieneriais metais.

Išnagrinėjusi kasacinių skundų argumentus dėl klausimų, kurie buvo pripažinti sudarančiais kasacijos dalyką, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir teisės aiškinimo bei taikymo, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis kasacinių skundų argumentų yra analogiška apeliacinių skundų argumentams, į kuriuos tinkamai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas.

Visų pirma išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad kasatorių išsakyti teiginiai dėl galimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti, nenustatyta, kad žemesniųjų instancijų teismai ar atskiri teisėjai, nagrinėdami šią bylą, buvo šališki.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl netinkamo teisės aiškinimo ir taikymo išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatavo, kad BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose apibrėžtos nusikalstamos veikos, jų formuluotės visiškai atitinka tarptautinėje teisėje uždraustas veikas, apibrėžiamas tarptautiniais karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, o nustatytas baudžiamojo persekiojimo už jas išimtinis mechanizmas (netaikomi senaties terminai, galimybė taikyti įstatymą atgaline data, galimybė persekioti asmenis net nesant atitinkamo įstatymu įtvirtinto reguliavimo, draudžiančio tokio pobūdžio veikas) atitinka tarptautinės teisės principus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl žemesniųjų instancijų teismų atliktas nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius yra pagrįstas ir nepažeidžia nei tarptautinės teisės principų, nei nacionaliniais įstatymais įtvirtinto reguliavimo nuostatų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis tarptautinės teisės principais ir normomis, bet kuris nacionalinis teismas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos teismus, yra kompetentingas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui ir tai turi vykdyti vadovaudamasis nacionaliniais baudžiamaisiais ir baudžiamojo proceso, o esant poreikiui – ir civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, Lietuvos Respublikos teismai yra kompetentingi vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui ne tik vadovaujantis universalios jurisdikcijos principu (BK 7 straipsnis), bet ir dėl to, kad jie buvo padaryti Lietuvos Respublikos teritorijoje (BK 4 straipsnis).

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus dėl BK 100, 101, 103, 111 ir 112 straipsniuose įtvirtintų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui sudėties objektyviųjų požymių nuteistųjų veiksmuose nustatymo (valstybės ar organizacijos politikos vykdymo ar rėmimo, civilių užpuldinėjimo dideliu mastu arba sistemingai, jų žudymo arba sunkaus sveikatos sutrikdymo, agresijos, bauginimo ir teroro priemonių panaudojimo, karo atakos požymių ir kt.), priežastinio ryšio ir nuteistųjų kaltės (tyčios) nustatymo, baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės taikymo, baudžiamajame įstatyme nustatyto bendrininkavimo instituto pritaikymo ir jo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių buvimo nustatymo pagrįstumo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje byloje visų dvylikos nuteistųjų, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, veikos buvo teisingai kvalifikuotos pagal minėtus baudžiamojo įstatymo straipsnius kaip bendrininkų padaryti karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui ir kad žemesniųjų instancijų teismai baudžiamąjį įstatymą jiems pritaikė tinkamai. Šiuo aspektu buvo akcentuota, kad nuteistųjų atlikta veika susidėjo iš sistemos veiksmų, kuriuose nuteistieji dalyvavo skirtinga apimtimi, tačiau kiekvieno jų indėlis buvo būtinas galutiniam rezultatui pasiekti. Atitinkamai pabrėžta, kad nuteistųjų gynėjų nurodomas veiksmų nesuvokimo ir įsakymo vykdymo aspektas nepaneigia jų baudžiamosios atsakomybės, nes, pirma, nuteistieji, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, buvo aukšto rango karininkai, ėjo skirtingo lygmens vadovaujamas pareigas, todėl teigti, kad jie nesuvokė jiems duodamų įsakymų ir juos vykdant atliekamų veiksmų prieš civilius asmenis, nėra teisinio ir loginio pagrindo. Antra, tarptautinėje teisėje nustatyta ir tarptautinių karo tribunolų praktikoje išaiškinta, kad įsakymo vykdymas nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui pagrindas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemesniųjų instancijų teismų kai kuriems nuteistiesiems netaikytas kombatanto statusas kaip funkcinio valstybės pareigūnų imuniteto pagrindas yra pagrįstas atsižvelgiant į tarptautinės teisės nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad asmenys, atsakingi už tarptautinių nusikaltimų padarymą, negali remtis funkciniu imunitetu nuo nacionalinės ar tarptautinės jurisdikcijos net tuo atveju, jeigu šiuos nusikaltimus padarė veikdami kaip valstybės pareigūnai, ir atsižvelgiant į bendruosius baudžiamosios justicijos tikslus – būtinybę veiksmingai įgyvendinti baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad šioje byloje nepadaryta jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl baudžiamojo proceso vykdymo ir apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo kai kuriems kaltinamiesiems (nuteistiesiems) nedalyvaujant baudžiamojoje byloje, kad baudžiamasis procesas kaltinamiesiems (nuteistiesiems) nedalyvaujant atitiko tokio pobūdžio procesams nacionalinėje teisėje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus (kaltinamasis turi būti tinkamai informuojamas apie dėl jo vykstantį procesą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas ir neribojama bylos peržiūrėjimo galimybė), visi šie reikalavimai byloje buvo įvykdyti. Akcentuotina tai, kad, vertindama tinkamo kaltinamojo informavimo reikalavimą, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ši sąlyga nėra absoliuti – ji yra siejama su pozityviąja valstybės pareiga imtis pagrįstų ir būtinų priemonių kaltinamojo vietai nustatyti ir pranešti apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtini pareigos informuoti asmenį apie baudžiamąjį procesą ypatumai bylose, kuriose yra kaltinami ar teisiami kitų valstybių piliečiai. Tokiu atveju valstybė turi ribotas galimybes aktyviai veikti kitų valstybių teritorijose – procesiniu požiūriu jos pareiga imtis priemonių tinkamai informuoti asmenį baigiasi informavus kitos valstybės kompetentingas pagal tarptautinius ar dvišalius susitarimus institucijas, perduodant joms įgaliojimus informuoti apie vykdomą baudžiamąjį procesą jų piliečių atžvilgiu (BPK 66 straipsnis, 218 straipsnio 9 punktas).

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija atmetė kasacinių skundų argumentus dėl ieškinio senaties šioje byloje pareikštiems reikalavimams atlyginti žalą netaikymo, nes jie buvo grindžiami klaidingu teismo kompetencijų aiškinti teisę vertinimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, nesvarbu, kurios instancijos jis yra, vykdydamas teisingumą, turi teisę ir pareigą byloje aiškinti įstatymus, kad galėtų juos taikyti, ypač tuos, kurių prieštaringumą nulėmė oficialiosios teisėkūros klaidos, nes teisinių nuostatų tarpusavio prieštaravimų gali atsirasti teisėkūros proceso metu netinkamai suderinus naujus teisės aktus su senaisiais, būtent tokia situacija ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje. Atmesdama kasatorių argumentus, kad nuteistieji nėra tinkami civilinės atsakomybės dėl turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai subjektai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarptautinėje teisėje yra nustatyta ne tik individuali baudžiamoji atsakomybė, bet ir nuteistojo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Atitinkamai civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytas šios atsakomybės sąlygų visetas. Jos taikymas grindžiamas individualios asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad pagal bendrą taisyklę žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė. Bendroji taisyklė nėra absoliuti – įstatymuose gali būti nustatyti atvejai, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais atvejais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė, tačiau ji kyla tik įstatymų nustatytais atvejais. Pagrindų taikyti minėtas bendrosios taisyklės išimtis šioje byloje nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija