Generalinė advokatė ARVI byloje pasisakė dėl teisės skaičiuoti PVM už perleistą nekilnojamąjį turtą
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (Teisingumo teismas, ESTT ) generalinė advokatė Juliane Kokott pateikė savo patariamąją nuomonę byloje UAB „ARVI“ ir ko (ARVI) prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kurioje yra nagrinėjamas Mokestinių ginčų komisijos pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Mokestinis ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus reikalavimo patikslinti pastato įsigijimo pirkimo PVM atskaitą, kai įmonė pasirinko skaičiuoti PVM nuo perleidžiamo ,,seno“ nekilnojamojo turto, nors nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu pirkėjas dar nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju (detaliau: https://mgk.lrv.lt/lt/naujienos/mokestiniu-gincu-komisija-kreipesi-i-teisingumo-teisma-del-perleisto-nekilnojamojo-turto-apmokestinimo-pvm).
Generalinė advokatė šioje byloje nagrinėdama formalių sąlygų reikšmę, kai valstybė narė pasinaudojo jai suteikta teise ir numatė galimybę verslui pasirinkti nekilnojamojo turto apmokestinimą PVM, savo išvadą pradėjo 1858 m. Rudolf von Jhering – garsaus Vokietijos juristo citata: „Forma yra nesutaikoma savivalės priešė, laisvės sesuo dvynė“. Primindama Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią PVM teisės aktuose tam tikrais atvejais turinio aspektas turi viršenybę formos atžvilgiu („substance over form“), advokatė iškėlė klausimą, ar turinio viršenybės prieš formą principas gali būti taikomas ir valstybių narių pasirinkimo teisėms.
Advokatė savo išvadoje pateikė nuomonę: Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) 137 straipsnis leidžia valstybei narei nustatyti, kad tinkamai atsisakyti jame numatyto neapmokestinimo prekių tiekėjas gali tik tuomet, kai prekių gavėjas yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas. Šios „formalios“ sąlygos laikymasis nepažeidžia nei neutralumo principo, nei yra neproporcingas. Iš šio „formalumo“ nesilaikymo kylanti pasekmė – prekių tiekėjo pirkimo PVM atskaitos tikslinimas – išplaukia iš PVM direktyvoje numatyto pardavimo neapmokestinimo. Šiuo atžvilgiu nieko nekeičia faktai, kad, pirma, prekių gavėjas po vieno mėnesio buvo įregistruotas kaip PVM mokėtojas, antra, kad jis naudojo prekę apmokestinamiems sandoriams, ir, trečia, kad tai nėra sukčiavimo atvejis.
,,Generalinė advokatė šioje byloje palaikė poziciją, kad pirkėjo PVM mokėtojo kodo formalumo trūkumas yra esminis, todėl pasirinkus skaičiuoti PVM nuo parduoto ,,seno“ nekilnojamojo turto, šio turto pirkimo PVM atskaita privalo būti tikslinama. Tačiau advokatės išvada yra tik patariamojo pobūdžio nuomonė, nesaistanti ir neįpareigojanti Teisingumo teismo. Privalomu taps tik ESTT išaiškinimas, kurio laukiame šiais metais“, – teigia Komisijos narė Vilma Vildžiūnaitė.
Advokatė taip pat savo išvadoje paaiškino PVM direktyvos 137 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės pasirinkti apmokestinimą prasmę ir tikslą. Poreikis turėti galimybę atsisakyti neapmokestinimo susijęs su tuo, kad neapmokestinimo PVM atvejų tikslais siekiama suteikti lengvatų ne prekes tiekiančiai ar paslaugas teikiančiai įmonei, o prekių ar paslaugų gavėjui. Neapmokestinamą tiekimą (žemės sklypas su pastatais) kitiems teisę į pirkimo PVM atskaitą turintiems apmokestinamiems asmenims siūlantis asmuo konkurencijos atžvilgiu yra nepalankioje padėtyje. Šiems apmokestinamiesiems asmenims yra naudingiau patiems pastatyti žemės sklypą, nes tuomet jie gali atskaityti pirkimo PVM. Bet jeigu apmokestinamajam asmeniui yra naudingiau apsirūpinti pačiam, o ne pirkti prekes ar paslaugas iš kito apmokestinamojo asmens, komerciniai tiekėjai ir teikėjai (nagrinėjamu atveju – ARVI) nebegali dalyvauti šioje rinkoje (pardavimai teisę į pirkimo PVM atskaitą turinčioms įmonėms). Tai reiškia, kad PVM direktyvos 137 straipsnyje numatyta galimybė pasirinkti apmokestinimą užtikrina, jog prievolės vykdytojui (nagrinėjamu atveju — ARVI) nebūtų užkirstas kelias į šią rinką. Neapmokestinimo atsisakymo tikslas yra išvengti neigiamo konkurencinio poveikio prievolės vykdytojui srityse, kurioms taikomas PVM direktyvos 137 straipsnis. Akivaizdu, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas būtent nekilnojamojo turto sandorių srityje įžvelgė konkurencijos iškraipymo galimybę komercinių prekiautojų ir nuomotojų nenaudai ir sudarė valstybėms narėms galimybę to išvengti.
Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės informacija
