LVAT apie neįgaliųjų teisę patekti į viešąsias patalpas bei BDAR taikymą

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT, Teismas) administracinėje byloje Nr. eA-2796-492/2021 sprendė ginčą dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos, kurią patyrė negalėdamas su neįgaliojo vežimėliu patekti į Studijų kokybės vertinimo centro (Centras) patalpas dėl nepritaikytos infrastruktūros, apie 2 val. laukdamas paslaugos bei negalėdamas pasistatyti automobilio dėl stovėjimo vietų neįgaliesiems nebuvimo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ar Centro veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui paslauga buvo suteikta – prie pareiškėjo automobilio atėjo Centro darbuotojai, be to, paslaugas jis galėjo gauti paštu arba elektroniniu paštu, vertino, kad buvo užtikrintas viešųjų paslaugų prieinamumas, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas.

Pirmiausia, LVAT pažymėjo, kad Lietuvos Respublika Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (Konvencija) dalyvė yra nuo 2010 m. įsipareigojusi imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą. Todėl Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisėtus lūkesčius, kad jo galimybės patekti į viešosios paskirties pastatus dėl turimos judėjimo negalios nebus apribotos. Dėl to LVAT taip pat konstatavo tiesioginės diskriminacijos fakto buvimą.

LVAT atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl diskriminacijos fakto buvimo ar nebuvimo, reikšmingomis aplinkybėmis ginče yra faktinės viešosios paslaugos suteikimo sąlygos (t. y. jos prieinamumas) judėjimo negalią turinčiam asmeniui. Dėl to LVAT pabrėžė, kad veiksmų teisėtumas pastato pritaikymo neįgaliesiems aspektu, priežastys, kodėl iki šiol pastatas nėra pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems asmenims, neturėjo lemiamos teisinės reikšmės nei vertinant diskriminacijos faktą, nei sprendžiant dėl pareiškėjo reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, LVAT nurodė, kad pati faktinė situacija nulėmė pareiškėjo negatyvius išgyvenimus, susijusius su jo diskriminavimu dėl negalios, siekiant gauti viešąją paslaugą. Todėl Teismo vertinimu nagrinėtu atveju nebuvo svarbu, dėl kokių priežasčių viešosios paskirties pastatas nėra pritaikytas asmenims su judėjimo negalia.

Neturtinės žalos priteisimo aspektu LVAT pabrėžė ir tai, kad galimybė gauti paslaugą kitais konkrečiais būdais vertintina kaip ribojanti pareiškėjo viešosios paslaugos gavimo galimybes (prieinamumą) ir nepaneigia fakto, kad jam nebuvo sudaryta galimybė (institucija jos neužtikrino) gauti viešąsias paslaugas tokiais pačiais būdais kaip ir visiems kitiems asmenims. Dar daugiau, pati aplinkybė, kad paslaugos galiausiai buvo suteiktos, Teismo vertinimu yra tik kaip atsakomybės dydį mažinanti aplinkybė.

Remiantis aukščiau nurodytu LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikino ir priėmė naują sprendimą, konstatuodamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir priteisė jam 1 000 Eur neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2108-822/2021 sprendė ginčą dėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) pažeidimo, kada Druskininkų savivaldybės administracija (Administracija) Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (Inspekcija) vertinimu netinkamai įgyvendino BDAR 12 str. reikalavimus, atsakydama į pareiškėjų prašymą ir nepateikdama informacijos dėl teisės reikalauti ištrinti duomenis įgyvendinimo / neįgyvendinimo (t. y. neatsakydama į šį pareiškėjų prašymą).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas Administracija su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, teigdamas, kad: (i) trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymai ištrinti asmens duomenis ir pateikti tvarkomų asmens duomenų kopijas negalėjo būti nagrinėjami BDAR nustatyta tvarka, nes tokie prašymai nebuvo suformuluoti; (ii) teismas nepagrįstai išplėtė asmens duomenų sąvoką, prie asmens duomenų priskirdamas šeimos duomenis, (iii) teismas paneigė duomenų valdytojo teisę duomenų saugojimo laikotarpio nustatymui taikyti tam tikrus kriterijus.

LVAT nurodė, kad, pirma, Administracija nepagrįstai suabsoliutino prašymo formą ir turinį. Teismo vertinimu, trečiųjų suinteresuotų asmenų 2019 m. vasario 1 d. prašymo turinys ir jame nurodytas teisinis reglamentavimas vienareikšmiškai pavirtina, jog jie siekė realizuoti BDAR įtvirtintą teisę reikalauti ištrinti Administracijos žinioje jų šeimos asmens duomenis (sūnaus ypatingus asmens duomenis).

Teismo vertinimu tai, kad prašymas nebuvo tinkamai suformuluotas dokumento formos prasme, negali būti kliūtis tokio prašymo nenagrinėti. Be to, LVAT pridėjo ir tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas teisinis reglamentavimas dėl prašymo formos yra nustatytas poįstatyminiu teisiniu reglamentavimu, kuris iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, o BDAR konkrečios prašymo formos aptariamu aspektu nenustato.

Dėl antrojo argumento, kad tretieji suinteresuoti asmenys netinkamai suformulavo prašymą, nes duomenys apie „šeimos problemas“ negali būti traktuojami kaip asmens duomenis BDAR kontekste, LVAT pritarė Inspekcijos ir pirmosios instancijos teismo pozicijai. Teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų nurodomi šeimos problemų aspektai, t. y. informacija apie asmenys ir jų šeimos gyvenimą, neatsiejamai susiję su jų asmens duomenims ir jų tvarkymo eigoje gali padėti identifikuoti asmenį, todėl laikytini asmens duomenimis.

Galiausiai, dėl duomenų valdytojo teisės ir pareigos duomenų saugojimo laikotarpiu nustatymui taikyti tam tikrus kriterijus LVAT nurodė, kad asmens duomenų saugojimo laikotarpis atsakyme nėra aiškiai apibrėžtas, o atsakyme į atsakovų prašymą pateiktas teisinis reglamentavimas, aplinkybių poreikio vertinimas, negali būti laikomi kaip pakankami bei aiškūs kriterijai, galintys padėti apibrėžti tvarkymo tikslais disponuojamų asmens duomenų saugojimo laikotarpio trukmę.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas