Naujausia LVAT praktika: nuo mediacijos pagalba pasiekto susitarimo byloje dėl Lietuvos banko skirtos baudos iki Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo aiškinimo

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-73-822/2021 sprendė dėl dviejų taikos sutarčių tvirtinimo ginče, kuriame Lietuvos bankas finansinių paslaugų teikėjui skyrė 700 000 Eur baudą bei įspėjimą, o finansinių paslaugų teikėjo vadovui – 500 000 Eur baudą už Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (PPTFPĮ) pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lietuvos banką iš naujo spręsti skiriamų sankcijų klausimą, kitoje dalyje pareiškėjų skundus atmetė. Abu proceso dalyviai padavė apeliacinius skundus. Vėliau LVAT gavo teismo mediatoriaus pranešimą dėl teisminės mediacijos pabaigos, kuriame nurodė, jog šalys sudarė ir pasirašė taikos sutartis (pirmąją tarp įmonės ir Lietuvos banko, ir antrąją tarp įmonės vadovo Lietuvos banko)

Taikos sutartimis šalys sutarė, kad Lietuvos banko nutarimas dalyje, kuri yra susijusi su finansinių paslaugų teikėjo vadovu, yra negaliojantis, o finansinių paslaugų teikėjui skirta bauda sumažinama iki 244 000 Eur.

LVAT, prieš tvirtindamas taikos sutartį, pasisakė dėl esminių kriterijų, reikšmingų taikiam administracinio ginčo sprendimui mediacijos būdu. 

LVAT, pasisakydamas dėl mediacijos ir taikos sutarčiai keliamų reikalavimų,  pabrėžė Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 51 str. 1 d. reikalavimų svarbą taikos sutarčiai, t. y. taikos sutartį galima sudaryti atsižvelgiant į ginčo pobūdį, sutarčiai neprieštaraujant imperatyviosioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžiant trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Nagrinėdamas šio ginčo pobūdį bei galimybę jį išspręsti taikiai, LVAT pasisakė, kad ABTĮ normose, reglamentuojančiose mediaciją ir taikos sutarties sudarymą administraciniame procese, nėra atskleista, kokiose bylose administracinį ginčą galima baigti sudarant taikos sutartį. Todėl dėl aplinkybės, ar administracinis ginčas (ar jo dalis) spręstinas taikiai, teismas turi kiekvienu atveju įsitikinti ad hoc.

LVAT šiuo aspektu išaiškino, kad prieš teismui patvirtinant taikos sutartis, svarbu įvertinti, ar Lietuvos bankas, sudarydamas taikos sutartis, turėjo diskrecijos teisę spręsti dėl taikos sutartyse sutartų aspektų ir šią diskreciją, kuri yra saistoma bendrųjų teisės principų – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, iš kurių išplaukia ir poreikis užtikrinti tinkamą balansą tarp reikšmingo viešojo intereso ir viešojo administravimo subjekto disponuojamų teisių, įgyvendino tinkamai.

Spręsdamas dėl Lietuvos banko diskrecijos sudarant taikos sutartis ir tinkamo jos įgyvendinimo, LVAT akcentavo, kad atsakomybės už PPTFPĮ nuostatų nesilaikymą taikymas yra susijęs su asmenų pasitikėjimo finansų institucijomis didinimu ir su finansų sistemos stabilumu ir efektyvumu, kas yra reikšmingas viešasis interesas.

LVAT pabrėžė, kad Lietuvos bankas turi plačią diskreciją parinkti tinkamiausią PPTFPĮ numatytą baudos dydį ūkio subjektui, pažeidusiam aptariamo teisinio reguliavimo nuostatas.

LVAT vertino, kad nutarimo dalis, kurioje pripažinta, kad finansinių paslaugų teikėjas pažeidė konkrečias PPTFPĮ nuostatas ir kitų teisės aktų reikalavimus, pagal taikos sutartį liko galioti ir finansinių paslaugų teikėjas buvo nubaustas reikšmingo dydžio bauda, vertintina kaip aplinkybės, prisidedančios prie viešojo intereso užtikrinimo.

Todėl LVAT darė išvadą, kad Lietuvos bankas, taikos sutartyje su finansinių paslaugų teikėju sumažindamas jam skirtą baudą, veikė savo diskrecijos ribose ir jos neviršijo, taip pat laikėsi bendrųjų teisės principų ir užtikrino tinkamą Lietuvos banko disponuojamų teisių ir reikšmingo viešojo intereso užtikrinimo pusiausvyrą.

Taip pat LVAT sprendė, kad pagal teisinį reguliavimą Lietuvos bankas turėjo diskrecijos teisę skirti arba neskirti baudą įmonės vadovui, todėl ir šiuo aspektu Lietuvos bankas tinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę. Galiausiai, nustatęs taikos sutarčių atitiktį kitiems ABTĮ reikalavimams, LVAT patvirtino taikos sutartis, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutraukė administracinę bylą.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2855-624/2021 sprendė ginčą dėl Aplinkos apsaugos departamento priimto sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas patikrinimo aktas. Patikrinimo akte buvo konstatuota, kad pareiškėjas, uždaroji akcinė bendrovė „Metrail“ 2013 metais neteisėtai išdavė dalį metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, taip pat plastikinių pakuočių (PET) bei elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, todėl šie dokumentai pripažinti naikintinais.

Pirmosios instancijos teismas įmonės „Metrail“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kartu teismas atmetė ir kitų pareiškėjų – asociacijos „EEPA“, UAB „Coca-Cola HBC Lietuva“, VšĮ „Žaliasis taškas“, UAB „Maxima LT“, UAB „Sanitex“ ir trečiųjų suinteresuotų asmenų VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ bei UAB „Palink“ – skundus. Pastarieji, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

LVAT, pasisakydamas dėl metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo, konstatavo, kad dokumentai buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinti naikintinais. Tačiau LVAT pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tuo aspektu, jog dokumentai naikintini iš dalies, paliekant galioti jų dalis už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodytų atliekų kiekio.

Šią išvadą LVAT grindė tuo, kad kada minėti dokumentai buvo naikinami eiliškumo tvarka, t. y. panaikinti vėliausiai išduoti dokumentai, gamintojai ir (ar) importuotojai, kuriems dokumentai išrašyti vėliau, atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, lyginant su gamintojais ir (ar) importuotojais, kuriems dokumentai išrašyti anksčiau, nesant tam jokio objektyvaus pagrindo.

LVAT vertinimu šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi proporcingumo taisykle, t. y. atsižvelgiant į paliekamų galioti dokumentų procentinę dalį nuo visų atitinkamu laikotarpiu konkretaus atliekų tvarkytojo išrašytų šių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, ta procentine dalimi paliekant galioti kiekvieną šio atliekų tvarkytojo tuo laikotarpiu išrašytą tokių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą. Taigi LVAT padarė išvadą, kad kiekvienas atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas turi būti paliekamas galioti 3,1592 proc. dalimi, kadangi UAB „Metrail“ ginčo laikotarpiu iš viso išrašė metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų už 6 143,08 t., o palikti galioti dokumentai už 194,07 t.

Toliau, spręsdamas dėl PET ir EEĮ atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo, LVAT nurodė, kad visi minėti dokumentai buvo panaikinti pagrįstai ir teisėtai, todėl toliau apie šių dokumentų panaikinimą teismas nepasisakė. Taigi LVAT iš dalies tenkino dalies apeliantų skundus, pakeitė pirmosios instancijos teismo bei Aplinkos apsaugos departamento sprendimą.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eP-62-629/2021 sprendė dėl administracinės bylos atnaujinimo, kurioje pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Norfos mažmena“ prašė panaikinti Konkurencijos tarybos (Taryba) nutarimo dalis ta apimti, kuria: a) pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (Įstatymas); b) pareiškėjas įpareigotas nutraukti draudžiamus veiksmus; c) pareiškėjui skirta 72 000 Eur bauda.

Pareiškėjas teigė, kad byla turi būti atnaujinta tuo pagrindu, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį, t. y. LVAT nepagrįstai netaikė Įstatymo 2 str. 1 d., kuri apibrėžia asmenų, kuriems yra taikomi Įstatyme numatyti draudimai ir įpareigojimai, ratą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Rivona“ dėl savitarpio kontrolės ir tarpusavio priklausomybės vykdant mažmeninę prekybą yra susiję ūkio subjektai ir laikomi vienu vienetu Įstatymo prasme.

LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, kad Įstatymo 2 str. 4 d. prasme pareiškėjas, UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ yra susiję ūkio subjektai, nes abi bendrovės priklauso tiems patiems akcininkams (yra seserinės bendrovės). LVAT taip pat pabrėžė, kad Įstatymo 2 str. 4 d., įtvirtinančioje kriterijus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, tam jog būtų pripažinti „susijusiais ūkio subjektais“, nėra įtvirtintas reikalavimas, kad kiekvienas iš šių ūkio subjektų privalo užsiimti mažmenine prekyba, tam, kad būtų pripažinta, jog minėti subjektai sudaro vieną vienetą.

LVAT išaiškino, kad būtų nepagrįsta netaikyti mažmeninės prekybos įmonei atsakomybės vien dėl to, kad mažmeninę prekybą vykdantis juridinis asmuo, nors pats sutarčių nesudarinėja, tačiau už tokią įmonę sutartis sudaro su ja glaudžiai tiek per akcijas, tiek faktiškai susijęs juridinis asmuo, kuris pagal Įstatymą yra laikomas susijusiu ūkio subjektu.

Todėl LVAT padarė išvadą, kad jeigu Įstatymo teisės normos būtų aiškinamos priešingai, tiekėjai netektų Įstatymo garantuojamos apsaugos ir taip būtų paneigiamas Įstatymo tikslas ir Įstatymo paskirtis, t. y. riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą. LVAT, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas šiuo prašymu siekė tik pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, atmetė prašymą ir atsisakė atnaujinti administracinę bylą.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. A-3069-629/2021 sprendė ginčą dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos rašto, dėl kurio pareiškėjas, fizinis asmuo negalėjo kreiptis dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su permokomis už šilumą ir karštą vandenį, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino raštą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

LVAT atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamame rašte suformuluotas sprendimas nepateikti pareiškėjui patikrinimo akto buvo grindžiamas vienintele aplinkybe – tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi kitoje administracinėje byloje pripažino bylos medžiagą nevieša ir neteiktina susipažinti ir kopijuoti kitiems asmenims.

LVAT, sistemiškai aiškindamas aktualų teisinį reguliavimą, išaiškino, kad šilumos tiekėjų informacija, susijusi su jų licencijuojama veikla ar veikla, kurios kainos reguliuojamos, yra vieša, todėl konkrečios bendrovės valdyba tokios informacijos negali pripažinti „bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija“, nes, tai padariusi, ji pažeistų Akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 3 d. expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtintą draudimą komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija laikyti informaciją, kuri pagal įstatymus turi būti vieša.

Todėl LVAT padarė išvadą, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, vertindama, ar konkretūs jos priimami dokumentai gali būti pripažinti konfidencialiais, dėl to neskelbtinais viešai ir neteiktinais susipažinti suinteresuotiems asmenims (inter alia vartotojams), privalo įvertinti ir tai, ar visa tuose dokumentuose nurodyta informacija pagrįstai pripažinta „komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija“ ir ar tokia informacija neturi būti laikoma vieša pagal įstatymus (inter alia pagal Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 4 d. ir 34 str. 3 d.).

Remiantis aukščiau nurodytu, LVAT konstatavo, kad vien tai, jog patikrinimo aktas kai kuriose administracinėse bylose buvo pripažintas nevieša bylos medžiaga, savaime nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pateikti pareiškėjui šį jo prašomą aktą, o raštas, kuris buvo pagrįstas išimtinai tik šia aplinkybe, laikytinas netinkamai motyvuotu. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinius skundus atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021 sprendė ginčą dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų mažinimo, kada procesinius dokumentus rengė ta pati advokatė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo papildomai mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

LVAT konstatavo, kad išnagrinėta administracinė byla vertintina kaip sudėtinga faktiniu ir teisiniu požiūriais, todėl kiekvienas procesinis veiksmas, atliktas proceso dalyvių, reikalavo pakankamai didelių darbo laiko sąnaudų.

LVAT pabrėžė ir tai, kad nustačius, jog byloje pateikti pareiškėjų procesiniai dokumentai nebuvo identiški, vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų interesus gynė ta pati advokatė, savaime nepagrindžia būtinybės mažinti pareiškėjams priteistinas bylinėjimosi išlaidas.  LVAT nurodė ir tai, kad pareiškėjų procesinės pozicijos skyrėsi, nes skyrėsi kiekvieno iš pareiškėjų ginamų teisių ir teisėtų interesų pobūdis ir apimtis. LVAT, remdamasis aukščiau nurodytu, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, o atskirąjį skundą atmetė.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas