Teismai

KT: žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatos, susijusios su pirmumo teisės pirkti žemės ūkio paskirties žemę gynimu, neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) (Įstatymas) 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Konstituciniam Teismui pateiktame individualiame konstituciniame skunde, pagal kurį nagrinėta ši byla, pareiškėja teigė, kad tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės, pažeistoji teisė, remiantis konstituciniais atsakingo valdymo, teisinės valstybės principais, turėtų būti ginama ne pirmumo teisę turinčiam asmeniui perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, bet jam atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip apsaugant jau susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

Spręsdamas, ar Įstatymo 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad  konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai, be kita ko, suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą, ir kartu pažymėjo, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Nutarime pažymėta ir tai, kad žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas, Konstitucijos ginama ir saugoma vertybė (ir viena iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų). Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos. Su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos. Žemės (be kita ko, žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei. Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, be kita ko, konstituciškai pagrįstus nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją reguliuoti ūkinę veiklą, atsižvelgdamas, be kita ko, į pagal Konstituciją saugomos žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimtį ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifiką, taip pat į konstitucinį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – žemės ūkio veiklos vykdymo prielaidų), racionalų naudojimą, kuris yra viešasis interesas ir kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė, Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis nustatė pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę: nustatė asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, eilės tvarką, kuria šie asmenys gali įgyvendinti jiems nustatytą pirmumo teisę, šios teisės įgyvendinimo procedūrą, o ginčytoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtino pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą – teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, kadangi pagal Konstituciją žemės (be kita ko, žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei, o nuosavybės objektas lemia nuosavybės teisių gynimo specifiką, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylantį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, įstatymu gali įtvirtinti įvairius Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, be kita ko, tokį, koks yra įtvirtintas ginčytoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, t. y. teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, be kita ko, dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo.

Atsižvelgdamas į iš Konstitucijos kylančią valstybės priedermę saugoti ir racionaliai naudoti žemės ūkio paskirties žemę, kaip ypatingą nuosavybės teisės objektą, taip pat į minėtą įstatymų leidėjo diskreciją įstatymu įtvirtinti įvairius pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra konstitucinio pagrindo teigti, kad pažeista asmens pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę pagal Konstituciją negali būti ginama įstatymų leidėjo pasirinktu ir Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu būdu, o turi būti ginama kitais nei minėtasis įstatymų leidėjo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdais, kaip antai asmeniui, kurio pirmumo teisė pažeista atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinus tokį pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą, kad pirmumo teisę įsigyti tokią žemę turinčiam asmeniui suteikiama teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, be kita ko, dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo, asmuo, dėl kokių nors priežasčių, kaip antai dėl valstybės institucijų veiksmų, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant įstatyme nustatytą pirmumo teisę jį pirkti, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad ši jo teisė į įsigytą turtą bet kuriuo atveju galės būti išlaikyta. Be to, Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytu trumpu 3 mėnesių laikotarpiu, per kurį galima teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, siekiama užtikrinti asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, ir asmens, kurio pirmumo teisė buvo pažeista, interesų pusiausvyrą, apsaugoti susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padaryta materialinė ar moralinė žala, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti tokios žalos atlyginimo.

Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytas Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį atsakingo valdymo principą, nepaneigia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvų.

Konstitucinio Teismo informacija

Back to top button