Teismai

Naujausia LVAT praktika: nuo įrodymų, surinktų panaudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, leistinumo iki BDAR taikymo klausimų

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-1850-492/2021 sprendė ginčą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindo, t. y. pareiškėjui dėl teiginių, kurie buvo išsakyti žurnalistei ir paskelbti dienraštyje publikuotame straipsnyje, naujienų portale publikuotame straipsnyje, buvo skirta tarnybinė nuobauda už Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, pažeminant prokuroro vardą.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso reikalavimus, pakeitė įsakymo dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, įpareigojo Prokuratūrą grąžinti pareiškėją į pareigas.

LVAT, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl veikimo kaip Prokurorų profesinės sąjungos atstovu, kritikos siejimo su prokuroro tarnybine veikla ir vertinamo kaip prokuroro etikos pažeidimo, pažymėjo, kad Prokurorų etikos kodekso reikalavimai taikytini pareiškėjui ir ne tarnybos metu, etikos kodeksas reglamentuoja santykius ne tik su teisinių procesų dalyviais, bet ir su kitais asmenimis. Todėl LVAT padarė išvadą, kad pareiga nepažeisti Prokuroro etikos kodekso reikalavimų išlieka ir tais atvejais, kai veikiama kaip Prokurorų profesinės sąjungos atstovu, t. y. nagrinėjamu atveju jis pagrįstai buvo pripažintas tinkamu tarnybinės atsakomybės subjektu. 

LVAT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl tarnybinės atsakomybės taikymo jo diskriminacija dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nurodė, kad diskriminacijai pagrįsti vien faktas, kad jis su žurnaliste bendravo kaip profesinės sąjungos vadovas, negali būti laikomas pakankamu, nes ir tokiu atveju jam išlieka pareiga laikytis etikos kodekso reikalavimų, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad kitam prokuroro pareigas užimančiam asmeniui, tačiau nesančiam profesinės sąjungos atstovu, panašiomis aplinkybėmis tarnybinė atsakomybė nebūtų taikoma. Pareiškėjo atsakomybę lemia ne tas faktas, kad jis nurodytomis aplinkybėmis bendravo su žurnaliste, bet išsakytų teiginių turinys.

LVAT, pritardamas pirmosios instancijos motyvams dėl sukeltų neigiamų pasekmių, pažymėjo, kad teismo pateikiami vertinimai negali būti laikomi prezumpcija, nes yra grindžiami objektyviais duomenimis, faktais, kada pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atsižvelgdamas į rezonansą spaudoje ir visuomenėje, klausimų dėl prokurorams daromos įtakos įtraukimą į Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos darbotvarkę, Generalinio prokuroro spaudai ir kitoms valstybės institucijoms duotus paaiškinimus, tyrimo, pasibaigusio 2019 m. gegužės 14 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimu, atlikimu ir kt.

LVAT, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams dėl tarnybinės nuobaudos švelninimo, papildomai nurodė, kad pareiškėjo statusas yra ne tik prokuroro, bet ir prokurorus vienijančios profesinės sąjungos atstovo, laikytinas jam suteikiančiu platesnę veikimo ir saviraiškos laisvę atstovaujant profesinės sąjungos narius, tai savo ruožtu lemia mažiau kategorišką išsakomos kritikos dėl prokuratūroje esančių darbo trūkumų vertinimą. Todėl LVAT išaiškino, kad tokia aplinkybė savaime negalėjo eliminuoti pareiškėjo atsakomybės už neetišką elgesį, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo išsakytos kritikos tikslus, skaidrumo Prokuratūros veikloje siekį, kas atitinka ir visuomenės lūkesčius, jo veiksmų pernelyg griežtas vertinimas – kaip prokuroro vardo pažeminimas, nagrinėjamu atveju galėtų reikšti ne tik neproporcingo laipsnio atsakomybės taikymą, bet ir nepagrįstą profesinės sąjungos veiklos varžymą.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3410-629/2021 sprendė ginčą dėl įrodymų, surinktų panaudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, leistinumo paskiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir pareigūno vardo pažeminimą.

Pareiškėjas iš esmės kėlė įrodymų vertinimo klausimus, kadangi pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta, atleidžiant jį iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų, atsižvelgus į duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus.

LVAT išaiškino, kad, atsižvelgiant į pareigūno vardo pažeminimo esmę ir pobūdį, asmens veiksmai, kuriais pažeminamas pareigūno vardas, prilygintini tarnybiniam nusižengimui, o teisinių pasekmių pritaikymas už šiuos veiksmus – tarnybinei atsakomybei plačiąja prasme.

LVAT akcentavo, kad vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės taikymas apima tam tikrą konkrečiais pradžios ir pabaigos momentais, etapais ir terminais apibrėžtą procedūrą, kurios metu pradėjus tarnybinį patikrinimą, tam tikrų duomenų, kuriuos gali sudaryti ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka gauta informacija, pagrindu tiriamos galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybės, nustatinėjama pareigūno kaltė, ir kurios pabaigoje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, priimamas arba nepriimamas sprendimas skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą ar inter alia atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Todėl LVAT padarė išvadą, kad  siekiant pritaikyti tarnybinę atsakomybę, leidžiama naudotis ir vertinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka pateiktą informaciją.

LVAT išaiškino, kad taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą, Vidaus tarnybos statuto 39 str. 1 d. ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 3 d. turi būti taikomos kartu. Todėl LVAT išaiškino, kad pagal šiose teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinami ir panaudojami taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą. Kitokio pobūdžio tarnybinių nusižengimų (neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu surinkta informacija negali būti naudojama.

LVAT konstatavo, kad nagrinėtu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės tik nurodė, jog techninių priemonių panaudojimas pareiškėjo atžvilgiu buvo sankcionuotas teismo, pacitavo Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatą ir nusprendė, kad išslaptinti telefono pokalbių įrašai teisėtai panaudoti atliekant tarnybinį patikrinimą. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nenagrinėjo pareiškėjo nesutikimo su kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimu argumentų, be kita ko, kad tokia informacija buvo panaudota delsiant, nesilaikant Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimų.

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, o apeliacinį skundą tenkino iš dalies.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. A-3549-968/2021 sprendė ginčą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pareiškėjos naudai  procesines palūkanas nuo ne laiku įvykdytos prievolės – pareiškėjai sumokėti mokestines palūkanas, paskaičiuotas nuo prašymų grąžinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) permoką – nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki mokestinių palūkanų faktinio grąžinimo (ginčo reikalavimas).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymu apskrities VMI prašė grąžinti PVM permoką ir paskaičiuoti palūkanas už uždelstą grąžinti PVM laikotarpį, įskaitant ir nepagrįstai dėl klaidingos mokesčių administratoriaus nuomonės užsitęsusio mokestinio patikrinimo. Apskrities VMI išvada nustatė, kad gali būti grąžinta 258 230,98 Lt PVM permoka. Apskrities VMI raštu nurodė pareiškėjai, kad vietos mokesčių administratorius pareiškėjai grąžino 258 230,98 Lt PVM ir sumokėjo 18 375,62 Eur palūkanų dėl uždelsto PVM grąžinimo. Palūkanos mokėtos nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. VMI skundžiamu sprendimu patvirtino apskrities VMI raštą. Pareiškėja nesutiko su VMI sprendimu, kuriuo konstatuota, kad palūkanos turėjo būti skaičiuojamos nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d.

Pirmosios instancijos teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išsprendė ir atmetė pareiškėjo reikalavimą. Teismas sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja ginčo reikalavimu iš esmės siekia gauti palūkanas už priskaičiuotas palūkanas, todėl ginčo reikalavimą atmetė vadovaudamasis Civilinio kodekso (CK) 6.37 straipsnio 4 dalimi. Pareiškėja teigė, kad papildomas sprendimas yra neteisėtas, nes teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė aktualų teisinį reglamentavimą, nesivadovavo aktualia teismų praktika. Be to, pareiškėja patikslino procesinių palūkanų dydį ir paprašė priteisti ne 6 proc. (kaip nurodyta jos pirminiuose procesiniuose dokumentuose), o 5 proc. procesines palūkanas.

LVAT nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja procesinių palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos (nagrinėtu atveju – mokestinių palūkanų) mokėjimo termino praleidimu, todėl sprendė, kad nagrinėtoje mokestinėje byloje kilusį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšmingomis aplinkybės yra šios:

  • ar atsakovas praleido mokestinių palūkanų mokėjimo terminą;
  • ar dėl to pareiškėja kreipėsi į teismą, o jei taip, tai kada;
  • ar pareiškėja teismui buvo pareiškusi reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo;
  • ar teismas tenkino pareiškėjos materialinį reikalavimą dėl mokestinių palūkanų priteisimo;
  • ar atsakovas yra įvykdęs galutinį teismo sprendimą.

LVAT pripažino, kad nagrinėtu atveju egzistavo visos procesinėms palūkanoms priteisti teisiškai reikšmingos aplinkybės, todėl konstatavo pareiškėjo teisę į procesines palūkanas. LVAT, nurodydamas, kad nagrinėtu atveju terminą sumokėti pareiškėjai priteistas mokestines palūkanas praleido atsakovas VMI, todėl sutikdamas su pareiškėja konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjai priklauso 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.

LVAT nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjai priteisus nurodyto dydžio palūkanas nuo palūkanų, mokėtinų už ne laiku grąžintą PVM permoką, ji gautų dvigubą naudą, kas yra nesuderinama su sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. LVAT, remdamasis LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-625/2008 išaiškinimu, nurodė, kad nagrinėtu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjos naudai priteistos sumokėti mokestinės palūkanos laikytinos skola CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. prasme, todėl CK 6.37 str. 4 d. įtvirtintas draudimas skaičiuoti procesines palūkanas netaikytinas.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2691-968/2021 sprendė ginčą dėl pareiškėjai (uždarajai akcinei bendrovei) pareikšto papeikimo už Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) 5 str. 1 d. a p., 6 str. 1 d. ir 12 str. 4 d. reikalavimų pažeidimą, tvarkant trečiojo suinteresuoto asmens (šioje byloje atsakovo) M. K. duomenis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas perdavė trečiojo suinteresuoto asmens M. K. duomenis P. P., kada civilinėje byloje Nr. e2-323-425/2019 ieškovu buvo atsakovas M. K., o atsakovu – pareiškėjo vadovas P. P. Pareiškėjo vadovas P. P. iš pareiškėjo gautą trečiojo suinteresuoto asmens M. K. banko sąskaitos išrašą pateikė Panevėžio apygardos teismui, pareiškėjai jį gavus iš antstolio. Išrašą pareiškėja gavo pateikusi antstoliui prašymą, kuriame nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu vykdomas išieškojimas, pagal kurį pareiškėjai iš atsakovo M. K. išieškoma atitinkama pinigų suma, todėl pareiškėja prašo jai pateikti antstolio turimą vykdomosios bylos medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Pareiškėjas teigė, kad trečiojo suinteresuoto asmens duomenis tvarkė BDAR 6 str. 1 d. f p. nurodytu pagrindu. Dar daugiau, pareiškėjas manė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjos vadovas P. P. vykdomojoje byloje taip pat buvo išieškotoju, ir kad nebuvo sukelta tokiais veiksmai jokių neigiamų padarinių.

LVAT, įvertinęs tai, kad tai, kad pareiškėja perduodama trečiojo suinteresuoto asmens banko išrašą trečiajam asmeniui (t. y. fiziniam asmeniui P. P., kuris taip pat yra pareiškėjos vadovas), kuriame pateikti ne tik trečiojo suinteresuoto asmens asmeniniai (privatūs) duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas ir kt.), bet ir kitų asmenų asmens duomenys, priskirtini asmens duomenų kategorijai, turėjo prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti visas prievoles, susijusias su asmens duomenų tvarkymu, nustatytas BDAR.

LVAT, nesutikdamas su pirmuoju pareiškėjos argumentu, priminė, kad pagal BDAR 6 str. 1 d. f p. asmens duomenys gali būti tvarkomi siekiant tik teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų. LVAT konstatavo, kad nagrinėtu atveju pareiškėjas, pateikdamas M. K. asmens duomenis rėmėsi fizinio asmens P. P. asmeniniu interesu gauti informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens turtą. Šis interesas pasireiškė tuo, jog pastaroji informacija buvo reikalinga sprendžiant P. P. (ne kaip Bendrovės vadovo, o kaip fizinio asmens) ir M. K. civilinį ginčą. LVAT vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neturėjo teisėto intereso tokį P. P. (trečiosios šalies BDAR 6 str. 1 d. f p. prasme) interesą patenkinti. LVAT nurodė, kad pastarasis trečiosios šalies interesas galėjo būti patenkintas tik jam pačiam imantis teisinės gynybos priemonių, inter alia, civilinei bylai nagrinėti reikalingą informacija apie M. K. asmenines banko sąskaitas gaunant teisėtais būdais. Todėl LVAT padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo atskleista reikšminga informacija apie M. K. privatų gyvenimą ir tokios informacijos apsauga buvo viršesnis interesas nei P. P. interesas tokius duomenis gauti, ir kad toks paminėtų trečiojo suinteresuoto asmens duomenų perdavimas pagrįstai pripažintas neatitinkančiu BDAR 6 str. 1 d. f p. numatytos teisėtumo sąlygos.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2063-602/2021 sprendė ginčą dėl žyminio mokesčio grąžinimo.  Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bendrovės vardu pateikė prašymą VMI grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) pareiškėjui į jo asmeninę sąskaitą 734 Eur. VMI, išnagrinėjusi prašymą grąžinti žyminį mokestį, nusprendė pareiškėjo sumokėtą 734 Eur žyminį mokestį įskaityti turimai mokestinei nepriemokai padengti bei grąžinti bendrovei, o ne pareiškėjui, neįskaitytą prašomos grąžinti sumos likutį – 299,67 Eur.

LVAT konstatavo, kad pareiga mokėti žyminį mokestį civilinėje byloje yra įtvirtinta teismo procesą reglamentuojančiame teisės akte – Civilinio proceso kodekse, o ne mokesčio įstatyme. Todėl LVAT padarė išvadą, kad asmuo sumokėjęs civilinėje byloje žyminį mokestį nėra laikomas mokesčių mokėtoju, kaip tai yra suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Dar daugiau, LVAT nurodė, kad šio vertinimo nekeičia ir tai, kad sumokėtas žyminis mokestis remiantis nustatyta tvarka VMI sistemoje yra įskaitytas kito asmens vardu. Nei informacinės sistemos ypatumai, nei kitos techninės kliūtys, negali paneigti suinteresuoto asmens teisės grąžinti jo sumokėtą žyminį mokestį remiantis privaloma teismo nutartimi. VMI privalo taikyti teisės aktus, kuriais remiantis apskaitomas kito asmens vardu sumokėtas žyminis mokestis ar nustatyta prašymų padavimo tvarka, taip, kad jų taikymas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams ir nepaneigtų asmens teisės grąžinti žyminį mokestį.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2048-662/2021 sprendė ginčą dėl pareiškėjos išbraukimo iš mediatorių sąrašo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, sprendime pripažinęs, kad bylos faktinės aplinkybės ir ginčui aktualus teisinis reglamentavimas patvirtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pareiškėjai nepateikus dokumentų, patvirtinančių išklausytus ne trumpesnius kaip 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema per praėjusius penkerius metus, pagrįstai išbraukė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.

Pareiškėja nurodė, kad pagal byloje papildomai teikiamus įrodymus ji atitinka Mediacijos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p. nustatytą reikalavimą dėl išklausytų mokymų mediacijos tema. LVAT nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl jos atitikties Mediacijos įstatymo nustatytiems reikalavimams, greta pasisakė dė teisėtų lūkesčių principo.

LVAT nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas. LVAT konstatavo, kad Mediacijos įstatymas įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., tačiau asmenims, kurie teikė mediacijos paslaugas pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą, buvo sudaryta galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos, t. y. jie buvo įrašyti į Mediatorių sąrašą ir per vienus metus turėjo užtikrinti atitiktį naujiems reikalavimams, kuriuos nustatė naujas teisinis reglamentavimas (Mediacijos įstatymas). LVAT akcentavo ir tai, kad pareiškėja, įgyvendinusi Mediacijos įstatyme nustatytas sąlygas bei pateikdama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dokumentus apie 40 akademinių valandų mokymus mediacijos tema, turi teisę iš naujo teikti prašymą dėl įrašymo į Mediatorių sąrašą.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas

Back to top button