Teismai

Naujausia LAT nutarčių apžvalga: nuo DK teisės normų aiškinimo iki novacijos galimybių viešuosiuose pirkimuose

Nutartyje dėl individualių darbo santykių įvairių klausimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pabrėžė, kad pagal DK 47 straipsnyje įtvirtintą prastovos teisinį reglamentavimą prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbines pareigas. Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą. Taip pat pasisakyta, kad diskriminacijos darbo teisėje draudimas apima tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją, kurių turinį atskleidžia Lygių galimybių įstatymo nuostatos. Diskriminavimo bylose paprastai nebūna tiesioginių įrodymų, kurie vienareikšmiškai leistų tvirtinti, kad darbdavys veikė iš diskriminacinių paskatų arba, kaip šiuo atveju, kad ieškovė siekė atsakovę diskriminuoti dėl jos lyties (nėštumo). Atsakovė nagrinėjamoje byloje diskriminaciją patvirtinančius faktus nurodė, teismai, nagrinėję bylą pagal jos priešieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, iš esmės juos pripažino įrodytais ir konstatavo, jog egzistuoja ieškovės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Tačiau, kaip minėta, ginčijama nutartimi apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą dėl diskriminacinių motyvų nebuvimo ieškovei atliekant nurodytus neteisėtus veiksmus, taip pat suabejojo tokių veiksmų įtaka atsakovės sveikatai ir reputacijai. DK 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo – nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo.  

_____

Kitoje byloje kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas. Atsakovė teigia, kad civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjo ir procesinį sprendimą priėmė ne trijų teisėjų kolegija, kuri buvo sudaryta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2019 m. balandžio 9 d. ir 2020 m. spalio 12 d. nutartimis, bet tik du šios teisėjų kolegijos nariai, o tai lemia absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte, buvimą. Nagrinėjamu atveju absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas dėl bylą išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo neteisėtos sudėties grindžiamas tuo, jog išnagrinėjus civilinę bylą priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo pasirašyta dviejų teisėjų kolegijos narių elektroniniu parašu. Kasacinio teismo tisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas su civilinės bylos išnagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, nutarties priėmimu ir jos pasirašymu susijusias aplinkybes, daro išvadą, kad fiksuotas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos V. M. bandymas pasirašyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį elektroniniu kvalifikuotu parašu, kuris nepavyko dėl momentinių sisteminių pasirašymo funkcionalumo trikdžių, taip pat vėlesnis popierinės Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties pasirašymas visų trijų teisėjų kolegijos teisėjų parašais, pastebėjus, kad 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties pasirašymo procesas elektroniniu kvalifikuotu teisėjos V. M. parašu nepavyko, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad civilinė byla Nr. e2A-13-798/2020 Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta ir 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis priimta teisėtos sudėties teismo. Tiek LITEKO duomenys apie fiksuotą teisėjos V. M. bandymą pasirašyti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį elektroniniu kvalifikuotu parašu, tiek popierinės Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties pasirašymas neabejotinai patvirtina visų trijų įgaliojimus išnagrinėti civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme turinčių teisėjų kolegijos teisėjų valią dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties, kaip vientiso ir autentiško procesinio dokumento, kuriuo pabaigtas civilinės bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimas iš esmės, priėmimo.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą,  teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl JANĮ 155 straipsnio 1 dalies teisės normos taikymo nagrinėjamu atveju, reikia atsižvelgti ir į bendrąsias teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu taisykles. CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti nagrinėjamas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu, t. y. pagal ĮBĮ teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad prašymas dėl BUAB „GJ baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti nagrinėjamas pagal JANĮ nuostatas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir tai lėmė neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių novaciją, pasisakyta, kad pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, nustatytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus pakeitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį. Teisės doktrinoje nurodoma, kad viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose novacija (CK 6.141 straipsnis) nėra galima, t. y. perkančioji organizacija viešojo pirkimo sutartyje negali nurodyti tokios nuostatos, jog sutarties vykdymo metu tiekėjas gali būti tiesiog pakeistas kitu tiekėju. Vertinant priešingai, būtų pažeisti skaidrumo, lygiateisiškumo ir kiti viešųjų pirkimų principai (VPĮ 17 straipsnis), kadangi tokiu atveju viešojo pirkimo sutartis būtų skiriama naujam tiekėjui be tinkamų procedūrų (Ž. Bilūnaitė ir kt. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras. Vilnius (2020): 986).  Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį, vienintelis atvejis, kai perkančioji organizacija gali prisiimti tiekėjo (šiuo atveju rangovo) įsipareigojimus subtiekėjams (šiuo atveju subrangovams), – tik tiesioginio atsiskaitymo tikslais. Tačiau tokia tiesioginio atsiskaitymo galimybė nereiškia tiekėjo prievolės atsiskaityti su subtiekėju per se pasibaigimo, todėl negali būti kvalifikuojama kaip novacija, be kita ko, ir dėl to, kad tai prieštarautų viešųjų pirkimų principams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad Trišaliais susitarimais buvo nustatyta tik tiesioginio atsiskaitymo su ieškove galimybė, išvengiant lėšų pervedimo iš pradžių trečiajam asmeniui, o po to iš trečiojo asmens ieškovei ir kad Trišaliai susitarimai savaime nepakeitė trečiojo asmens ir atsakovės bei trečiojo asmens ir ieškovės tarpusavio sutartinių prievolių prigimties ir pobūdžio.

_____

Nutartyje dėl subjekto, kuriam tenka pareiga apmokėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto ir kitas išlaidas, kai bendraturčio butas išnuomotas trečiajam asmeniui,  pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuotas teisinis pagrindas administratoriui kreiptis dėl bendro naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo bei kitų jo teikiamų paslaugų apmokėjimo į gyvenamųjų patalpų nuomininką, turi būti nustatytos trys kumuliatyvios sąlygos. Pirma, savivaldybės ir joms priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomotojai yra pasinaudoję teise nuomos sutartyje nustatyti, jog bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka ne patys patalpų savininkai, o nuomininkai; antra, konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad tokia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra, apmokėjimo tvarka, pagal kurią nuomininkas įsipareigoja apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti butų ir kitų patalpų savininkui; trečia, su tokios sutarties turiniu yra supažindinti tretieji asmenys, ypač teikiantys bendrosios nuosavybės teise valdomo turto administravimo paslaugas, t. y. tokia sutartis yra išviešinta įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovei neįvykdžius pareigos tinkamai išviešinti su trečiuoju asmeniu sudarytos nuomos sutarties turinį, taip pat neinformavus apie tai ieškovės, t. y. asmens, kurio teisėms, konkrečiai teisei reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas, ši sutartis darė įtaką, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovės, kaip buto savininkės. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias pareigą būtent patalpų savininkui proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti.

Back to top button