Teismai

ESTT apie profesinių kvalifikacijų pripažinimą, kai kompetencijos įgyjamos keliose valstybėse narėse

ES Teisingumo Teismas (ESTT) šiandien priėmė sprendimą byloje, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) kreipėsi su prejudiciniais klausimais dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo direktyvos aiškinimo.

BB Jungtinėje Karalystėje baigė ketverių metų farmacijos studijas ir 2013 m. liepos 18 d. įgijo farmacijos magistro laipsnį. Ji atliko 26 savaičių (6 mėnesių) praktiką vaistinėje; praktika buvo teigiamai įvertinta ir įskaityta. Siekiant įgyti vaistininko kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje, reikalingas akademinis išsilavinimas (4 metų studijos universitete) ir 12 mėnesių profesinė praktika vaistinėje. Vis dėlto BB neatliko dvylikos mėnesių profesinės praktikos, kurios šioje valstybėje narėje reikalaujama siekiant įgyti vaistininko kvalifikaciją, nes dėl asmeninių priežasčių turėjo grįžti į Lietuvą. Studijų kokybės vertinimo centras 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjai išdavė pažymą, kuria BB turimas diplomas pripažintas lygiaverčiu Lietuvoje baigus vientisąsias farmacijos studijas suteikiamam magistro laipsniui. Vertinimo centras nurodė, kad ši pažyma nereiškė profesinės kvalifikacijos pripažinimo, nes toks pripažinimas priskirtinas išimtinei Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai. 2014 m. rugsėjį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriaus įsakymu buvo leista BB priimti į studijas ir su ja universitetas sudarė sutartį; pagal šią sutartį BB atliko dar 6 mėnesių farmacijos praktiką. 2015 m. gegužės 27 d. universitetas jai išdavė pažymėjimą, patvirtinantį, kad ši praktika atlikta. BB kreipėsi į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą dėl vaistininko licencijos išdavimo. 2015 m. birželio 1 d. ši tarnyba BB atsakė, kad, siekiant gauti vaistininko licenciją, turi būti pateiktas jos profesinės kvalifikacijos pripažinimą Lietuvoje patvirtinantis dokumentas. Sveikatos apsaugos ministerija Įsakymu atsisakė pripažinti BB profesinę kvalifikaciją ir apie tai ją informavo raštu. Šiame įsakyme nurodyta, kad BB nebuvo įgijusi vaistininko profesinės kvalifikacijos Europos Sąjungos valstybėje narėje.

LVAT kreipėsi į ESTT išaiškinimo, nes BB negalėjo pasinaudoti automatinio pripažinimo sistema, įtvirtinta Direktyvos 2005/36 21 straipsnyje, nors iš esmės ji atitinka profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus, nustatytus šios direktyvos 44 straipsnyje, ir reikia išsiaiškinti, ar minėtos direktyvos 10 straipsnio b punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad jis taikytinas tokioje situacijoje, kai suinteresuotasis asmuo neįgijo formalios vaistininko kvalifikacijos įrodymo, nes reikalavimus, būtinus šiai profesinei kvalifikacijai įgyti, faktiškai įvykdė ne vienoje, o keliose valstybėse narėse, iš kurių viena yra priimančioji valstybė narė.

ESTT pasisakė, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, iš dalies pakeista 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, būtent jos 1 straipsnis ir 10 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma situacijai, kai asmuo, prašantis pripažinti jo profesinę kvalifikaciją, nėra įgijęs formalios kvalifikacijos įrodymo, kad kilmės valstybėje narėje galėtų verstis reglamentuojamąja profesine veikla.

SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55, V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla. Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias. Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti.

Back to top button