Naujausia LAT praktika apie rekonstruotų archeologinių drabužių galimybes būti pripažintais autorių teisių objektais ar JANĮ teisės normų aiškinimą

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje dėl juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) normų pasisakyta, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria atmestas kreditorės prašymas atstatydinti nemokumo administratorę, negali būti apeliacijos objektas pagal JANĮ nuostatas, taip pat pagal CPK nuostatas, nes ji nesukelia tokių pasekmių, dėl kurių toliau nevyktų nemokumo procesas, taip pat tiesiogiai neriboja byloje dalyvaujančių asmenų materialiųjų teisių, dėl kurių būtų būtina suteikti šios nutarties peržiūros galimybę. JANĮ naujai nereglamentuojamas nemokumo administratoriaus neatstatydinimo klausimas, todėl nėra pagrindo peržiūrėti formuojamą teismų praktiką dėl normų, reglamentuojančių nutarčių dėl nemokumo administratoriaus neatstatydinimo apskundimą, aiškinimo ir taikymo. Pažymėta, kad teisiniu reglamentavimu nėra pažeidžiami juridinio asmens nemokumo proceso principai, neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, šio proceso dalyviams dalyvauti procese, atitinkamai tokį prašymą pateikusio kreditoriaus teisė kreiptis į teismą, nes, kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo, tinkamo pareigų vykdymo, kreditorius gali vėl teikti tokią informaciją teismui ar įstatyme nustatyta tvarka teisme inicijuoti jo nušalinimą. Iš esmės JANĮ buvo siekiama paspartinti bankroto procedūras, tobulinant bankroto proceso terminų, nemokumo proceso dalyvių ginčų nagrinėjimo ir kitų klausimų reguliavimą, ir padaryti juridinio asmens nemokumo procesą veiksmingą. JANĮ aiškiai nustatyta, kad neskundžiamos teismo nutartys ne tik dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo, bet ir dėl jo atstatydinimo. Įstatymų leidėjas nustatė Lietuvos apeliaciniam teismui pagal kompetenciją tik galimybę peržiūrėti teismo nutartis dėl naudojantis atrankos programa atrinkto asmens neskyrimo nemokumo administratoriumi.

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, draudžiančių tapačios civilinės bylos nagrinėjimą, pabrėžta, kad sprendžiant dėl ieškinio pagrindo (ne)tapatumo, esminę reikšmę turi ir dėl to turi būti vertinama ne ieškinyje nurodyti įstatymai, kuriais grindžiamas reikalavimas, bet faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jis reiškiamas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Sprendžiant dėl ginčo šalių (ne)tapatumo esminę reikšmę turi ir dėl to turi būti vertinamas ne ginčo šalių formalus procesinis statusas, bet materialiojo teisinio santykio, kurio dalyviai buvo asmenys, kurių ginčą sprendė teismas, (ne)tapatumas.

______

Kitoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad reikalavimas pagrįsti teismo procesinį sprendimą negali būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną byloje iškeltą argumentą, tačiau iš teismo sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui, o pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams apeliacinės instancijos teismas bent trumpai, o esant poreikiui ir galimybei, argumentus sugrupavęs, turi nurodyti, kodėl jiems pritaria, t. y. kodėl apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Kadangi esminiai apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamoje byloje buvo susiję būtent su netinkamu šalių susitarimų aiškinimu bei byloje esančių įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo procesinę pareigą iš naujo įvertinti byloje esančius įrodymus atsižvelgdamas į šalių susitarimus ir, atmesdamas apeliacinį skundą, motyvuotai pagrįsti, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą jis pripažįsta tinkamu, o atitinkamus apeliacinio skundo argumentus – nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys suponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, savo baigiamųjų išvadų nepagrindė.

_____

Nutartyje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių objekto pripažinimą Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) saugomu kūriniu, konstatuota, kad ta aplinkybė, jog apibūdinant konkretų objektą (be kita ko, archeologinį kostiuma) vartojamas terminas „rekonstruotas“ (ar „atkurtas“), negali lemti jo (ne)pripažinimo autorių teisių objektu. Kiekvienu individualiu atveju turi būti sprendžiama pagal tai, ar objektas atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad archeologiniai kostiumai apskritai negali būti laikomi autorių teisės saugomais kūriniais, vertintina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsta.

Autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata: tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas. Rekonstruotų (atkurtų) archeologinių kostiumų eliminavimas per se iš autorių teisių objektų neatitinka tiek ESTT ir Lietuvos teismų praktikos nuostatų, tiek šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės situacijos. Bylą nagrinėję teismai nustatė nemažai aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ginčo rekonstruoti archeologiniai kostiumai nėra autorių teisių objektai, teisingumu. Teismų konstatuota, kad nėra išlikęs nė vienas archeologinio kostiumo pavyzdys, su kuriuo galima būtų palyginti atkurtą archeologinį kostiumą, jį išmatuoti, nustatyti proporcijas, kirpimus ir t. t.; kostiumų komplektacijos, drabužių konstruktyvo sprendimai ir (ar) siluetai yra atkurti naudojant informaciją iš įvairių šaltinių. Taigi, bylos duomenys suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad rekonstruojant archeologinius kostiumus konkrečiu atveju egzistavo plati kūrybinė laisvė, buvo galimas ne vienas atkurto kostiumo variantas, todėl turi būti įvertinta, ar ieškovės rekonstruoti kostiumai atitinka kūrybinės veiklos rezultato ir originalumo kriterijus.

_____

Nutartyje dėl vekselio davėjo teisės jį ginčyti pasisakyta, kad vekselio turėtojo reikalavimo teisė laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai, t. y. vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, priešingai – vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, turėjo pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį – patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja. Byloje nustatyta, kad vekselis parengtas atsakovės, o ieškovas įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė; ieškovas per visą savo darbo laikotarpį įmonėje buvo pasirašęs 13 dokumentų, kuriuose jo vardas, pavardė buvo atspausdinti. Taip iš esmės paneigti ieškovo teiginiai dėl vekselio pasirašymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie paskolos teisinių santykių kaip vekselio išdavimo pagrindo nebuvimą grindė liudytojų – ieškovo sūnaus, žento ir 2 buvusių bendradarbių – parodymais, duomenimis apie šalių gaunamą darbo užmokestį, pažinties laiką ir darbinius santykius, ieškovo sveikatos problemas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ši informacija, ieškovo ir liudytojų parodymai yra netiesioginiai, šalutiniai duomenys, nepakankami atsakovės sąžiningumui ir jos teisei reikalauti įvykdyti prievolę pagal vekselį paneigti. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų neturėjo jokių žinių apie ginčijamo vekselio išrašymo ar piniginių ieškovo santykių su atsakove aplinkybes, jie nedalyvavo išrašant vekselį, nematė pinigų perdavimo fakto, o tik išdėstė savo nuomonę, kad ieškovas neturėjo poreikio skolintis pinigų iš atsakovės, vekselį išrašė nesant tam pagrindo. Kitų aplinkybių, susijusių su ginčo vekselio išrašymu, byloje nenurodyta ir nenustatyta.