InstitucijosUniversitetai

Giedrė Lastauskienė: asmeninės teisinės praktikos pavyzdžiai „maitina“ mano teisės teorijos paskaitas

Ko gero nei vienam VU (Vilniaus universiteto) Teisės fakulteto studentui nereikia pristatinėti dėstytojos doc. dr. Giedrės Lastauskienės. Jau daugybę metu studentus ji supažindina su vienu pamatinių universitete studijuojamų dalykų – teisės teorija. Kaip sako pati dėstytoja: „Teisės esmės suvokimas, vyraujančios teisės sampratos požymių atpažinimas teisinėje realybėje leidžia parinkti tinkamus teisinius argumentus ir pasiekti optimalų praktinio darbo rezultatą.“ Apie šios disciplinos svarbą, sau kaip dėstytojai keliamus reikalavimus, pedagogės ir advokatės profesijų sankirtas bei kandidatūrą į KT teisėjos postą G. Lastauskienė pasakoja interviu.

2016 m. buvote išrinkta geriausia VU Teisės fakulteto dėstytoja. Kaip galėtumėte apibūdinti gerą dėstytoją? Kaip jis užsitarnauja studentų pasitikėjimą?

Matyt, į šį klausimą galėtų geriau atsakyti studentai. Man faktas, kad buvau išrinkta geriausia dėstytoja, buvo labai netikėtas. Mat savo kaip dėstytojos veiklą vertinu labiau kritiškai –  galvoju, kad visada galima buvo padaryti kažką geriau įdomiau. Visada labai atidžiai įsiskaitau į studentų atsiliepimus universitete organizuojamose apklausose ir dažnai būnu apstulbusi, kiek daug gražių ir kartais, man atrodo, kad nepelnytų, žodžių studentai išsako. Daug iššūkių sukėlė šie metai, kai fakultetas nusprendė tęsti veiklą nuotoliniu būdu. Su dideliu (ir neslepiamu) nepasitenkinimu sutikau tokį fakulteto sprendimą. Bet šiandien turiu pripažinti, kad sprendimas buvo teisingas ir toliaregiškas. Šiuo metu dirbdama su studentais per nuotolį jaučiuosi visai komfortabiliai – pasirodo, galima rasti ir kitokių informacijos pateikimo būdų. Apibendrindama savo patirtį ir pokalbius su studentais, galiu pasakyti, kad studentai labai vertina dėstytojų nuoširdumą, bendravimo betarpiškumą ir labai laukia kuo glaudesnio grįžtamojo ryšio – kartais jiems taip ir nebūna aišku, kodėl jie gavo būtent tokį įvertinimą (ypač, jei jis mažesnis, negu tikėjosi). Be jokio maivymosi galiu pasakyti, kad studentai yra mano tikrieji mokytojai. Jie moko mane kantrybės, neleidžia užsistovėti, bendraudama su jais išgirstu tokių vertinimų ir požiūrių, kurie net nebūtų atėję man į galvą. Esu jiems už tai labai dėkinga.

Universitete dėstote teisės teoriją, kartu su kolegomis išleidote vadovėlį. Kodėl kiekvienam studentui (ir praktikuojančiam teisines profesijas) būtina įsigilinti į šią discipliną?

Teisės teorija – konvencinis mano dėstomo dalyko pavadinimas. Nes, kaip žinome, neegzistuoja vienintelė ir universali teisės teorija, nepaisant kartas nuo karto pasireiškiančių pretenzijų tokią sukurti. Tačiau taip pat žinome, kas visi kontinentinės teisės tradicijos valstybių teisės studentai savo pažintį su teise pradeda nuo šios disciplinos. Reikėtų atskirti teisės teoriją kaip universitete studijuojamą discipliną ir teisės teoriją kaip mokslą. Pirmuoju atveju, studijuodami teisės teoriją studentai sužino pagrindines teisines kategorijas, išmoksta jas apibrėžti, lyginti, atpažinti teisiniuose tekstuose. Šios disciplinos apimtyje studentai susiformuoja bendrą suvokimą apie teisę – nusibraižo teisės karkasą, kurį pildo ir detalizuoja tolesnių teisės studijų metu. Šiuo aspektu teisės teorija studijuojama kaip nauja užsienio kalba, kurią būtina išmokti, kad galėtum gilintis į teisę vėliau. Kaip tik todėl itin gajus yra studentų vertinimas, kad teisės teorijos egzaminą jie išlaiko pirmame kurse, o tai, ko iš jų buvo per egzaminą klausta, jie supranta penktame kurse, jau baigdami teisės studijas. Kitu aspektu, teisės teorija – tai viena iš teisės mokslo disciplinų, kurioje analizuojami fundamentalūs ir visai teisei svarbiausi klausimai. Šiandien teisės teorija įgyja filosofijos, argumentavimo, psichologijos ir kitų mokslų požymių. Teorinis požiūris į teisę – privaloma bet kokios teisės srities mokslinio tyrimo dalis (be jos neįmanomas joks disertacinis tyrimas), todėl niekas neabejoja šio mokslo svoriu kitų teisės mokslų tarpe. Tačiau gilus teisės, kaip ypatingos normatyvinės tvarkos, suvokimas, sukuria prielaidas ir sėkmingai teisinei praktikai – užsiimant bet kokia teisine veikla. Teisės esmės suvokimas, vyraujančios teisės sampratos požymių atpažinimas teisinėje realybėje leidžia parinkti tinkamus teisinius argumentus ir pasiekti optimalų praktinio darbo rezultatą. Mano vertinimu, aukštas ekspertiškumas teisės srityje tiesiogiai susijęs su giliu fundamentaliųjų teisės klausimų išmanymu.

G. Lastauskienė ir A. Žukauskas. VU nuotr.

Jūs taip pat esate advokatė. Aš šis darbas padeda jums dar geriau studentams perteikti teisės teorijos, filosofijos ir etikos pagrindus? Galbūt iš praktinės perspektyvos?

Aš pati save laikau universiteto žmogumi – būtent darbui universitete skiriu didžiąją savo laiko dalį. Tačiau beveik tiek pat metų, kiek dirbu universitete, užsiimu ir advokato praktika. Esu sulaukusi raginimų apsispręsti, ar neturėčiau atsisakyti advokato veiklos ir dirbti tik mokslinį – pedagoginį darbą. Tačiau tokio sprendimo nedariau, ir tikrai žinau, dėl ko. Labai gerbiu kolegas, kurie pasirenka išimtinai mokslinę – pedagoginę veiklą, tačiau man pačiai tokiu atveju kiltų grėsmė prarasti teisinės realybės pojūtį. Teisės teorijoje yra žinoma tokia sąvoka kaip gyvoji teisė – ja išreiškiama teisinė tvarka, kurią visuomenė ar jos grupės laiko teise ir kuri ne visada sutampa su valstybės nustatytomis teisinėmis taisyklėmis. Veikdama kaip advokatė turiu galimybę betarpiškai matyti, kaip realiai veikia vienos ar kitos teisinės taisyklės ir kokie teisiniai argumentai ginče duoda geriausią rezultatą. Ir, be jokių abejonių, mano asmeninės teisinės praktikos pavyzdžiai „maitina“ mano teisės teorijos paskaitas – tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip reikėtų skaityti teisės teorijos paskaitas be šių pavyzdžių. Ir ne tik dėl patieks dalyko išdėstymo – ar gali būti geresnis argumentas, aiškinant studentams, kad nepriimsi pavėluotai teikiamų namų darbų, negu papasakojimas apie tai, kad vienoje byloje advokatas pavėlavo į posėdį ateiti tris minutes, per tą laiką bylos nagrinėjimas pasibaigė – ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo neatvykimo, ir advokato klientė prarado galimybę bandyti prisiteisti šimto tūkstančio eurų neturtinės žalos atlyginimą. Kiekvienas teisinis ginčas turi ir nematomą pusę, kurios neatskleidžia teismų sprendimų tekstas ir kurią geriausia gali nusakyti tiesiogiai tame ginče dalyvavęs žmogus. Todėl man advokato praktika – galimybė pritaikyti teorines žinias praktikoje ir puikus šaltinis iliustruoti ir paaiškinti atskirus teorinius klausimus.

Kaip vertinate Lietuvos gyventojų teisinį raštingumą?

Apie žmonių teisinį raštingumą galiu spręsti tik pagal savo asmeninę patirtį. Manau, kad teisinis raštingumas auga, žmonės darosi vis labiau išprusę – taip pat ir teisinėje srityje. Žmonių teisinis raštingumas yra neatsiejama bendrojo išsilavinimo ir kritinio mąstymo ugdymo dalis. Todėl supažindinimas su teisės pagrindais turėtų vykti visą žmogaus gyvenimą – nuo šeimos, vaikų darželio, mokyklos iki dalyvavimo trečiojo amžiaus universitete  ar kitose lavinimosi formose. Į šį procesą tikrai galėtų būti dar plačiau įtraukiami ir teisininkai – tiek mokslininkai, tiek ir praktikai. Bendrasis visuomenės teisinis raštingumas užkelia reikalavimų kartelę ir praktikuojantiems teisininkams – juk pokštaujama, kad, pavyzdžiui, advokatai yra tokie žmonės, kurie teisės nežinojimą laiko labai pozityviu ir skatintinu reiškiniu. O jei rimtai, bendrojo teisinio raštingumo augimas leistų sumažinti iš anksto žinomai nepagrįstą bylinėjimąsi, sumažintų piktnaudžiavimo teise atveju skaičių, o gal net ir padidintų pasitikėjimą teismais – raštingas ginčo dalyvis sugebėtų suvokti, kodėl jis ginčą pralaimėjo. Iš kitos pusės, teisinės paslaugos – tai itin specifinės paslaugos, kurias teikti turi specialistai. Įsivaizdavimas, kad kiekvienas žmogus galėtų veikti teisinėje sistemoje savarankiškai, nepasitelkdamas profesionalaus teisininko, gali sukurti tam žmogui dramatiškas pasekmes – todėl, mano vertinimu, jeigu planuoji pradėti teisinį ginčą teisme, turi ieškoti profesionalaus atstovo, nors pagal šiuo metu galiojančią teisinę tvarką, reikalavimas turėti advokatą yra keliamas tik teikiant kasacinį skundą.

Kaip manote, ar šiandien Lietuvos teisėkūroje ir įgyvendinant ją yra laikomasi svarbiausių teisės principų?

Kontinentinės teisės valstybėse didžiąją dalį teisinių taisyklių sukuria valstybinės institucijos. Todėl nuo jų vykdomo teisėkūros proceso kokybės tiesiogiai priklauso daugelis teisės veikimui svarbių klausimų – teisinio reguliavimo ribos, intensyvumas, protingumas ir kiti. 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Teisėkūros pagrindų įstatymą, kuris susistemino ir įtvirtino gerąją teisės kūrimo praktiką – atrodė, kad sulaukėme reikšmingo ir teisėkūros procesą iš esmės keičiančio veiksmo. Juk pagrindinis teisėkūros subjektas – Seimas – nusprendė pats save, o taip pat ir kitus teisėkūros subjektus suvaržyti teisiniais reikalavimais, kurių būtina laikytis, institucijoms leidžiant norminius aktus: apibrėžtos pagrindinės teisėkūros kategorijos, įtvirtinti teisėkūros principai, tokie kaip tikslingumo, efektyvumo, aiškumo,  sukurtos prielaidos kaštų ir naudos analizei ir reguliavimo racionalumui, iš anksto įsivertinant, ar reguliavimo ar jo keitimo tikrai reikia, pašalintos tam tikros ankstesnio reguliavimo ydos, pavyzdžiui, nustatant norminių aktų įsigaliojimo pradžią ir pan. Tačiau paaiškėjo, kad lūkesčiai, susieti su šio įstatymo įsigaliojimo, buvo per dideli. Ir Konstituciniam Teismui tenka nuolat grįžti prie teisėkūros kokybės klausimų – vien šiais metais buvo priimta visa eilė Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais konstatuotas teisėkūros subjektų darbo brokas. Kad ir 2020 m. gruodžio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo buvo tirtas  valstybės biudžeto lėšų skyrimo mokslo ir studijų institucijų mokslinei veiklai reguliavimas ir kuriuo buvo konstatuotas tam tikrų Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 149 tam tikrų nuostatų ydingumas – būtent dėl netinkamai realizuoto teisėkūros procese. Apibendrinant tokią situaciją, darytinos dvi išvados: viena, net ir gero turinio įstatymas neužtikrina, kad jis bus įgyvendintas praktikoje; antra, vis dar tebėra erdvės siekiant įgyvendinti teisės viršenybės principą – juk šis principas taip pat apima ir reikalavimą, kad viešoji valdžia ir pati paklūsta jos pačios sukurtoms taisyklėms, o ne tik reikalauja to iš kitų.

Pandemijos, kurią šiuo metu išgyvename, kontekste, kokius didžiausius iššūkius žmogaus teisėms įžvelgtumėte?

Pandemija ir jos sąlygoti socialiniai pasikeitimai sukuria naujus iššūkius visoms žmonių gyvenimo sritims, taip pat ir teisei. Pandemijos padariniai tiesiogiai priklausys nuo to, kaip greitai ir kokiu mastu žmonijai pavyks su šiuo iššūkiu susidoroti. Jeigu tokia situacija, kaip ta, kuri susiklostė 2020 m., tęsis ir toliau, yra pagrindo manyti, kad teisės veikimo lauke gali įvykti pamatiniai, tiesiog paradigminiai pokyčiai. Turiu galvoje didesnį, nei buvo įprasta, privataus žmogaus gyvenimo ribojimą ir visa apimančios kontrolės įvedimą. Juk sėkmingi pandemijos suvaldymo rezultatai dažniausiai yra siejami su intensyviu šių priemonių taikymu. Todėl turime tikėtis, kad pandemija bus suvaldyta, o žmonės sugebės vėl atsikovoti tas privataus gyvenimo ribas, kurios dėl pandemijos veikimo smarkiai susiaurėjo. Taip pat nėra abejonių, kad karantino įvedimas ne vieną kartą bus vertinamas ir iš teisės pozicijų – tiek dėl ribojimų įvedimo formos, tiek ir dėl ribojimų turinio, pobūdžio, proporcingumo. Vakarų teisės tradicijos valstybė tuo ir pasižymi – žmonės gali pasitikrinti savo reikalavimų pagrįstumą teisme, net ir tais atvejais, kai kvestionuoja valstybės vardu veikiančių asmenų veiksmus.

Jūsų kandidatūrą LR prezidentas vėl teikė tapti KT teisėja. Kokie pagrindiniai motyvai buvo taip gana radikaliai pakeisti savo karjeros kelią?

Šis klausimas, matyt, turi kelis aspektus. Prieš apsispręsdama, kad Prezidentas svarstytų mano kandidatūrą kaip vieną iš galimų teikti Seimui, keletą dienų svarsčiau. Sprendimą priimti nebuvo lengva, nes mano vykdoma veikla yra labai įdomi ir įvairi. Bet visgi nusprendžiau sutikti – ir iš pagarbos Prezidentui, iš kurio tokį pasiūlymą gavau, ir dėl manymo, kad mano kompetencijos galėtų būti tinkamos darbui Konstituciniame Teisme, ir dėl suvokimo, kad tai būtų iššūkis, kuris neabejotinai suteiktų man naujos ir visiškai kitokios patirties. Sutikdama kandidatuoti į Konstitucinį Teismą, prisiėmiau tam tikrus įsipareigojimus – taip pat ir įsipareigojimą stengtis įtikinti Seimo narius, kad Prezidento pasirinkimas buvo tinkamas. Tebesijaučiu saistoma savo pirminio sutikimo kandidatuoti ir Prezidentui nusprendus pakartotinai teikti mano kandidatūrą. Juo labiau, kad pirmojo mano kandidatūros svarstymo Seime metu dėl užklupusios pandemijos ir tam tikrų politinių procesų mano galimybės pasisakyti apie mano asmenines ir vertybines nuostatas buvo pakankamai ribotos. Gal nesakyčiau, kad mano naujoji veikla reikštų kardinalų profesinio kelio pakeitimą. Jeigu įtikinčiau Seimo narius mano kandidatūros tinkamumu, tiesiog tęstųsi mano teisės teoretikės veikla – Konstitucinio Teismo jurisprudencija turi išskirtinai ryškią sąsają su teisės teorija ir teisės filosofija, o teisinio turinio dokumentų analizė ir rengimas man yra gerai žinomi iš praktinės veiklos. Nors, be jokių abejonių, iššūkių ir streso būtų – bet esu įsitikinusi, kad tik tokiu būdu mes progresuojame, ir kaip žmonės, ir kaip specialistai.

Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia KT artimiausiais metais?

Bene svarbiausiu laikyčiau nacionalinio tapatumo paieškos klausimus – kas šiandien yra Lietuva, ką reiškia jos suverenumas ir kokį vaidmenį vaidina tauta toje sudėtingoje normatyvinėje sąrangoje, kurią sudaro Lietuvos teisės sistema ir jos pamatas – Konstitucija, Lietuvos įsipareigojimai Europos Sąjungai ir Europos Sąjungos teisė, kiti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai. Tokie procesai jau dabar vyksta tam tikrose ES valstybėse – kai kuriose iš jų vyksta labai skausmingai. Neišvengiamai tokie klausimai persikels ir į Lietuvos teisinį diskursą.

Back to top button